Vokietija: Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 9 dalis (Roses-Vilnius)

15 diena
Ką gi, baigėsi “katino dienos”, laikas ir link namų traukti. Kadangi “prisiduoti” reikia iki 10 valandos, tai keliamės anksti, susimetam jau iš vakaro supakuotus daiktus į bagažinę, perkandam šiokį-tokį pusrytį ir į kelią. Aš dar probėgšmais žvilgteliu į žemėlapį, kad žinočiau, kur važiuosim. Pirmas objektas pakeliui aiškus, reikia apžiūrėti aukščiausią Pasaulyje tiltą (ir vėl –iausias) Viaduc de Millau, kuris daug maž pakeliui, o po to link Šveicarijos. Bedu pirštu į Prancūzijos-Šveicarijos pasienį - miestelis Annecy, bus gerai nakvynei, o viešbutį jau vietoj susirasim.
Raktus grąžinom laiku, šalia esančioj degalinėj prisipylėm pilną baką benzino, dar užšokom į supermarketą šalia Figueres, pasipildyti atsargų kelionei, nes kur ir kada stosim kitą kartą, niekas nežino. Aš dar pakeliui link kasų griebtelėjau ipakavimą alaus po 0,20 eurocentų už skardinę ir keletą butelių kažkokio vietinio aperityvo (vienas 45 laipsnių pasirodė besas anyžinis ir buvo labai gerai įvertintas, kito tapatybė dar nenustatyta, laukia savo eilės spintelėje). Pernai žadėjau parsivežti daug skanaus vyno, bet kaip jau rašiau anksčiau, tetrapakų Ispanijoj nerasta. Toliau jau viskas pažįstama. Lendam į A9 kelią ir po gero pusvalandžio mes jau Prancūzijoj. Pravažiuojam Perpignan, Narbonne, už Bezier reikia sukti į A75 ir kilti į šiaurę, bet ten kažkokie remontai, todėl posūkio nepamatom, tiesiog 35 išvažaivimo iš A9 nėra, 34 išvažiavimą įsibėgėję prašokam. Teks važiuoti +25 km iki 33, autostrada, neapsisuksi. O ką gi tuo metu veikė taRaska? O taRaska mus vedė greitkeliais į nakvynės vietą Annecy, ir kažkokie Viaduc de Millau, jai visiškai nerūpėjo. 33 išvažiavime sukam į D613, palei įlanką pervažiuojam Meze ir stojam prie parduotuvės paieškoti vyno. Čia jau Prancūzija, čia auga tetrapakai, pasiimu 5, gal tam kartui užteks, nes ir taip jau Inga kreivai žiūri, o Emilija išviso iš mašinos nebelipa. Na va, paskutinis reikalas sutvarkytas, galima ramia sąžine važiuoti toliau. Kažko trūksta, ogi raktų istorijos pratęsimo, yra ir toks, tik šį kartą raktai ne mūsų. Parduotuvėj prie kasos randu didelį ryšulį raktų, tame tarpe ir automobilio. Susimokėjęs už prekes, paduodu raktus kasininkei, visaip bandydamas parodyti ir pasakyti , kad juos radau. Lygtai suprato, bet su mano kreditine atiduoda raktus atgal. Aš vėl jai, ji man vėl atgal. Taip pasistumdom pirmyn atgal, kol jai pagaliau ateina “nušvitimas” – kokių velnių aš jai savo mašinos raktus duodu. Nuotykis su raktais yra, galima važiuoti toliau. Netrukus ties Pezenac įvažiuojam į A75. Normali autostrada tik nemokama. Iki Millau apie 75 km, netrukom juos ir pravažiuoti. Na kur gi tas inžinierijos stebuklas. Jis išlindo staiga išsukus iš už posūkio. Vaizdelis tikrai fantastiškas, bet greitis gana didelis todėl fotografuoti į šonus neišeina, trukdo ir atitvarai ir lynai, bet kažkur turėtų būti apžvalgos aikštelė, kurią, žinoma, mes prašokam (apsisukti negalima). Iškart už tilto mokėjimo punktas – 6 eurai už pervažiavimą. Susimokėję išsukam iš kelio į D911 ir leidžiamės žemyn nuo kalno į Millau mietelį, iš ten tai tikrai susirasim, kaip į tiltą pasižiūrėti. Patenkam į senovišką miestelį su siaurom vingiuotom gatvelėm. Jokio tilto iš ten nesimato, tad mes laikomės centro krypties ir tikrai, atsiranda nuorodos į “stebėjimo aikštelę”. Pervažiuojam Tarn upę ir dar už keleto kilometrų D992 pravažiuojam po tiltu

ir patenkam į apžvalgos aikštelę, ne tą, kurią pravažiavom, bet kitoj tilto pusėj. Čia yra ir tilto statybos muziejus, ir net kažkokios ekskursijos rengiamos.
Keletas žodžių apie patį tiltą.
Jis yra greitkelio A75, jungiančio Paryžių su Languedoc regionu ir toliau su Ispanija, dalis. Iki jo statybos, tiltas per Tarn upę buvo tik Millau miestelyje, ir tai sukeldavo begalinius kamščius ir nepatogumus, ypač turistinio sezono metu (patys pravažiavom tomis gatvelėmis), todėl po 10 metų projektavimo ir 4 metų statybos (2001-2004 m.) atsirado 2460 m ilgio ir 343 m
aukščio tiltas jungiantis priešingus Tarn upės slėnio krantus. Tiltą laiko septynios kolonos, bendra “kabančio” kelio masė 36 000 tonų, o kaina 400 000 000 eurų.
Aikštelė nelabai didelė, bet dabar beveik tuščia. Pasivaikčioję ir iki soties prisifotkinę grįžtam į Millau. Čia mums taRaska iškrečia eilinį savo pokštą. Važiuojam pagal jos nurodymus ir pagal nuorodas į A75, bet, kažkodėl, kelios nuorodos į skirtingas puses, taRaska primygtinai veda į vieną pusę, nors man norėtųsi į priešingą. Serpantinu užkylam į kalną grožėdamiesi virš galvų sklandančiai parasparniais, kurių ten daugybė (aukšti skardžiai, didelis slėnis ir stiprus vėjas) ir toliau nuvinguriuojame per laukus. Tada aš galų gale supratau, kame kampas. TaRaska gi nustatyta į Annecy, tai ji ir tempia mus atgal į A75, į Montpellier, iš kur greitkeliu link Lyon, o mes tai kertam kampus. Nusikeikiu mintyse ir vėl važiuojam per Viaduk de Millau, sugaišom apie valandą ir antrą kartą susimokėjom už tiltą 6 eurus. Kuo toliau važiuojam, tuo didesnį atstumą iki galutinio tikslo rodo taRaska. Visškai išjungti nesinori, perprogramuoti nėra kaip, nes nežinom tarpinių miestų pavadinimų, tik garsą išjungiam, kad nekauktų ties kiekvienu keliuku: – esant galimybei, apsisukite. Galų gale neapsikentęs išsuku į poilsinę aikštelę prie Severac le Chateau. Visai šalia ant kalno puikuojasi kažkokia pilis, aikštelė pilna mašinų ir žmonių, kažkas piknikauja, kažks šiaip ilsisi, bet visi labiau vietiniai, nepanašūs į keliautojus. Mes stojam pakraštėlyje, pasidedu ant kapoto savo didžiulį atlasą, kuris ramiai ilsėjosi bagažinėje, “prisirišu” prie vietovės, įsimenu tarpinius miestus ir kelių numerius. Galima važiuoti toliau. Ogi nebepataikom į autostradą, nes išvažiavimai iš aikštelės kokie 5, šalia dar 3 žiedai , 2 viadukai ir keletas papildomų kelių. Vietoj greitkelio atsiduriam miestelyje, kuris visiškai tuščias, nei mašinų, nei žmonių. Įsijungiu savo vidinę krypties nuojautą, ir išvažiuojam į reikiamą kryptį. Už kokių 25 km išsukam iš pagrindinio kelio į N88 link Mende. Pagaliau ir taRaska persiorentuoja, numeta gerus 200 km ir toliau jau veda mūsų pasirinktu keliu. Čia prasideda visai kitoks važiavimas. Kelias eina palei Lot upę, pakartodamas visus jos vingius. Atsiranda šiokie tokie kalniukai, labai gražu, bet pakankamai lėta. Mano ekipažas drąsiai sumigo, o aš grožiuosi peizažais. Pravažiuojam Mende. Iki Le-Puy-en Velay dar 91 km tokio vaizdingo vingiuoto keliuko. Ne serpantinas, bet tikrai neužmigsi. Jau kelintą kartą pastebiu, kad kartais gerai yra nieko nežinoti apie pravažiuojamas vietas, nes tada jos tik taškai žemėlapyje, kur net mintis nekyla sustoti, nes kitu atveju , tikrai niekur nenuvažiuotum, reikėtų ir ten užeiti, ir tą pamatyti, ir gatvelėmis pasivaikščioti, ir parkelyje pasėdėti. Sunku įsivaizduoti, kiek tai užimtų laiko, o dabar tik švilpt ir praleki pro šalį. Tai galima pasakyti beveik apie visus pravažiuotus miestelius, ypač šiandien pravažiuotus, nes maršrutas visiškai neturistinis. Nuo Le-Puy kelias pagerėja, praplatėja. Iki Saint Etienne 72 km, ir beveik visą laiką leidžiamės žemyn. Visur ribojantys ir ispėjantys kelio ženklai, nes nuokalnės labai stačios. Keista, atrodo šitiek niekur ir pakilę nebuvom. Tiesa, kai kada reikia ir pakilti, kelias trijų juostų, o mums net 2-o bėgio pagalbos kartais prireikia, netraukia kitaip. Iki Lyon beliko tik 76 km prasidėjo normali autostrada A47, bet vis dar nemokama. Ties Givors miesteliu kertam Ronos upę, kelias pakeičia numerį į A46. Prasideda Lyon priemiesčiai. Didelis pramoninis miestas. Dar iš istorijos pamokų mokykloje prisimenu Lyon’o audėjų streikus. Bet dabar nieks nestreikuoja, didelių kamščių irgi nėra, nors judėjimas ir intensyvus, todėl pakraščiais aplenkiam miestą ir išsukam į A43. Dabar kelias jau mokamas. Nuo Chambery kelias pavirsta A41. Už 112 km nuo Lyon iki Annecy sumokėjom 13,10 eurų. Kažkodėl iš žemėlapio buvom nusprendę, kad tai bus labai jau mažas miesteliukas, bet realiai pasirodė visiškai ne taip, nors mes į patį miestą ir nelindom, susiradom kelias nuorodas į viešbučius ir pabandėm pagal jas surasti nakvynę. Nieko nesigavo, nuorodos stubuklingai dingdavo, o mes vis malėmės apie kažkokį karinį miestelį, sprendžiant iš stovėjusios technikos. Taip nieko nebus, nutarėm ir davėm užduotį taRaskai. Ji greitai mums surado jų visą krūvą, tik rinkis. Buvom sugalvoję, kad reikėtų išbandyti Etap tinklo viešbutį, bet arčiau suradom kitą pažįstamą pavadinimą - “Kyriad” (”Kyriad’e” gyvenom La Rochelle ir visai patiko), todėl ties juo ir apsistojom, bet taRaska mus atvedė į kažkokį baldų fabriko sandėlį ir pasakė: - atvykome, kuo mes visiškai nepatikėjom. Pabandę dar kartą ir patekę ten pat, susimastėm, kažkas čia ne taip. Pasirodo, viešbutis visai šalia už to sandėlio, o taRaska nemato skersgatvio, kuriuo įvažiuojama. Atvažiavom. Aplinkui tuščia, stovėjimo aikštelėj viena mašina, restoranas, matosi, nedirba, bet gal ką nors rasim, nes viduj šviesa dega. Buvo maždaug 19 valanda vakaro, bet visas rajonas kaip išmiręs. Jau pripratęs prie niekaip kitaip nekalbančių prancūzų ir ispanų, labai taisyklinga-pradinukiška anglų kalba paklausiau administratoriaus ar jis kalba angliškai. Jis nusišypsojo, ir lygiai taip pat taisyklingai-pradinukiškai atsakė, kad kalba. Viskas tvarkoj, pasiteirauju dėl kambario, pasirodo prieš 10 minučių atšaukė rezervaciją, todėl trivietis kambarys yra laisvas. Neaišku, kaip ten yra iš tikrųjų, bet visiškai ir neįdomu, jamam. Su pusryčiais gavosi 111 eurų, gal ir brangoka už nediduką kambariuką palėpėj su stoglangiu,
bet nesinorėjo dar kažkur trankytis ir ieškoti, juolab, kad visi patogumai yra, net kondicionierius veikia. Be to , kaip truputį vėliau pastebėjom, miestelis kurortinis, ant didelio ežero kranto, šalia kalnų, tikrai nieko labai geriau ir nebūtume suradę. Kaip jau minėjau, vietinis restoranėlis nedirbo (savaitgalis), o į miestą važiuoti tingėjom, tai vakarienei pasitenkinom dar Figueres nusipirktom atsargom, alum ir, aišku, futbolu. Jau sutemus išėję į lauką pastebėjom, kad stovėjimo aikštelė pilnai užpildyta, visi gyventojai sugrįžo nakvoti, gal ir nemelavo administratorius apie atšauktą mūsų kambario rezervaciją.
16 diena
Jau vakar vakare truputį pasiplanavom
šios dienos maršrutą (vidurdienį jis kardinaliai pasikeitė), todėl pirminis tikslas kaip ir aiškus. Važiuosim aplankyti vieno iš mano jaunystės dievukų Freddie Mercury, taigi, Montreaux., o toliau kelias per visą Šveicariją link Fussen Vokietijoje, kur turėtume nakvoti. Tokie buvo planai, o realiai…
Atsikėlėm nei per anksti, nei per vėlai, normaliai. Pavalgėm normalius pusryčius, ne prancūziškus, grįžtam į kambarį pasiimti daiktų, ogi durys nebeatsidaro, ir taip bandom, ir kitaip, elektroninis raktas neveikia (raktų istorijos tęsiasi). Susirandu administratorių, pasirodo, kad kortelė išsimagnetino ( o aš vakar vakare dar žmoną juokais “blondine” išvadinau, kai ji nesugebėjo įeiti į kambarį, gerai, kad mes su dukra viduj buvom, tai įleidom), reikia perinstaliuoti, ar ką ten su jomis daro. Užtruko viskas porą minučių, bet tradicijos tęsiamos. Kadangi priešakyje laukia Šveicarija, o ten, pagal nutylėjimą, viskas labai brangu, reikia užsipilti benziniuko, tuo tikslu gerokai pasimalam po Annecy priemiesčius ieškodami tinkamo supermarketo. Galų gale randam veikiantį, nes šalia mūsų viešbučio buvo vienas, kuris nedirbo sekmadienį, o kartu nedirbo ir jame esanti savitarnos degalinė, jai mat irgi sekmadienis. Taigi degalinę radom, dabar dar reikia ja pasinaudoti, nes vėl kažkokio naujo tipo, su begale mygtukų ir tik prancūziškais užrašais. Pamaigęs viską geras 5 minutes pagaliau prisipyliau. Kolonėlė panaši į tą kur pyliausi Belgijoje kelionės pradžioje, vis perklausianti “ar tu tikrai ne kupranugaris” tik naujesnio tipo. Išvažiuojam iš Annecy D1203 keliu. Gražus sekmadienio rytas, nors ir šviečia saulė, bet kalnai apsigaubę melsvu rūku. Nutariam sustoti kokioje “kišenėje” pafotografuoti.
Įsukam į vieną, vaizdai neįpatingi, bet ten pat sustojęs ir kažkoks “Jaguar” mėgėjų klubas išvažiavęs sekmadienį pravėdinti savo muziejinių eksponatų. Mašinytės nerealios, dauguma XX a pradžios, kaip ir jų vairuotojai, kurie, kažkodėl, visi be išimties į mus įsistebeilijo. Netrukus visa kolona papypsėjo, užburzgė įvairiausiais garsais ir, lydima techninės pagalbos Toyota Land Cruiser, nuvingiavo tolyn. Gerai, kad mūsų keliai daugiau kalnuose nesusikirto, nes kamštis garantuotas.
Dabar šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir apsistosiu prie vieno, labai žalingo įpročio tenkinimo įpatybių Prancūzijoje. Taigi, pora žodžiu apie rūkymą. Galiu drąsiai pasigirti, kad po 22 metų aktyvaus rūkymo, jau 3 metai kai neberūkau (beveik). Bet, kaip sakoma, sena meilė nerūdija, todėl kartais, per šventes ar per atostogas, leidžiu sau pasižaisti (jokios priklausomybės tam procesui nebeturiu). Jeigu vyno ar alaus Prancūzijoje galima nusipirkti beveik ant kiekvieno kampo, tai su tabako gaminiais viskas yra daug sudėtingiau, jie parduodami tik tokiose mažose parduotuvėlėse su užrašu “Tabac”, kur kartu galima nusipirkti laikraštį, kavos, išgerti alaus, bet niekur daugiau. Kodėl gi dabar apie tai rašau, ogi ėmėm ir nutarėm nusipirkti cigarečių, nes iki tol užteko lietuviškų ir labai nesidomėjom, kas ir kaip. Reikia pastebėti, kad vietovės ten gana tankiai gyvenamos, daug visokių mažuliukų miesteliukų ir kaimeliukų, daug kelių, labai daug nuorodų į prekybos centrus, kurių kažkodėl nebėra ten , kur turėtų būti pagal nuorodą. Taigi, pasimalėm mes po tuos kaimelius-miestelius, kol suradom nemažą parduotuvę, užeinam, to ko ieškom, nėra. Važiuojam toliau, užrašas “Tabac”, stojam, uždaryta, nors pagal darbo laiką turėtų dirbti. Privažiuoja dar keletas vietinių mašinų, perskaito kažkokį lapelį už lango ir keikdamiesi išvažiuoja. Nutariam surasti tikrai didelį supermarketą, tie tai būna apauge visokiom parduotuvėlėm ir spaudos kioskais, tikrai turėtų kas nors būti. Atvažiuojam, ir ten nieko, darosi įdomu. Klausiam spaudos parduotuvėj mergaitės, šiek tiek suprantančios angliškai :- o kur gi galima nusipirkti? Ji mus siunčia ten, kur jau buvom:-neveikia, -sakom. –Tada nežinau, turbūt niekur aplink,- paguodžia pardavėja. Tai va, tokie reikalai, atrodytų, kad kokio dinamito ieškom. Tvarka yra tvarka, gerai, kai galima ir apsieti. Po to pradėjom galvoti, kad tikrai, niekur nematėm cigarečių, nei parduotuvėse, nei degalinėse, nei kavinėse.

Booking.coms
storyLazyload();