Viva Jordanija !!! Viva Sirija !!!

Per kūną bėgioja malonūs šiurpuliukai, nes vėl keliu sparnus į naują kelionę. Man visada taip būna, kai žinau, jog greitai patirsiu kažką nepaprasta, įdomaus bei atversiu naujus horizontus savo akiratyje... Esu įsitikinęs, jog naujas šalis sau atradinėsiu iki tol, kol jausiu tuos šiurpuliukus. Tai man kaip indikatorius, parodantis, jog aš vis dar esu optimistas, pozityviai nusiteikęs naujiems iššūkiams bei atradimams. Šį kartą aplankysiu mažai mūsų turistų lankomas šalis- Siriją bei Jordaniją. Kadangi tiesioginių lėktuvų skrydžių į šias šalis nėra, dar kartą teks pabuvoti Egipte, o tiksliau Šarm El Šeiche. Bandau laikytis principo, kad nebegrįžti į jau aplankytas šalis. Ką gi, šį kartą padarysiu išimtį. Bet tai manęs nė trupučio neliūdina, nes turėsiu galimybę dar kartą patirti Raudonosios jūros teikiamus malonumus. Ši jūra negali atsibosti, tai yra tiesiog neįmanoma. Manau, kad gydant žmones nuo depresijos ar blogos nuotaikos, vienas iš oficialių gydymo būdų turėtų būti „Raudonosios jūros terapija“ – pasveikimas garantuotas 100 %. Na, manęs depresija nekankina (tik kartais užeina „liūdnų minčių periodas“ po daugiadienių... (suprantate, ką turiu omenyje, tiesa?)). Gerai, užteks tos lyrikos, juk reikia pasakoti apie kelionę. Taigi, pradedame...
Ryte apie 9.00 val. pakylame iš Vilniaus oro uosto ir po 4 valandų jau mėgaujamės Šarm El Šeicho vasariškai šiltu oru. Oi, kaip vis dėlto malonu iš šaltos (bet širdžiai mielos) Lietuvos patekti į kur kas mano kūnui priimtinesnį klimatą. Šiluma kaulų nelaužo...Mano organizmas taria man didelį AČIŪ ir pasiruošęs sugerti kiek tik įmanoma daugiau saulės spindulių.
Apsistojame viešbutyje „Sharm Cliff Resort“ – mielas, geras viešbutis su visais „navarotais“, t.y. baseinu, žaidimų aikštelėmis, palmėmis ir t.t. Be to, viešbutis randasi strategiškai patogioje vietoje – nusileidi laiptais nuo kalno ir patenki į pačią Šarmo širdį – Naama Bay. Tai pagrindinė miesto gatvė, kurioje verda gyvenimas (ypač vakare). Čia galima pasižvalgyti į labai gražias rusaites, kurios savo apranga bei avalyne ryškiai skiriasi nuo kitų šalių turisčių. Neslėpsiu, yra kur akis paganyti, oi yra...
Tik atvykus į viešbutį nutrenkėme lagaminus kambariuose ir su kompanija autobusiuku išvažiavome prie jūros, į paplūdimį. Programa aiški – deginomės, maudėmės, nardėme, ta prasme, užsiiminėjome „snorkelingu“. Toje vietoje pakrantė nebuvo labai jau įspūdinga, bet visokių gražių žuvų tai pamačiau sočiai. Kaip gerai būtų prasinešti čia su povandeniniu šautuvu – užsikurtumėmė barbecue ir padarytumėme keptų žuvų fiestą. Niam, niam, skanu būtų. Kaip matote, viskas tariamąja nuosaka – jei bobutė būt su ūsais - būt diedukas... Niekur nemačiau, kad kas nors netgi su meškere gaudytų žuvį, nekalbant apie povandeninę medžioklę. Kibimas tai būtų nevaikiškas, įsivaizduoju.
Ramunė bandė vieną žuvį pirštu „pakibinti“, tai ta bjaurybė konkrečiai įkando į pirštą, net kraujas bėgo. Ta pati žuvis ir į mane kėsinosi, bet apsisuko ir nuplaukė šalin. Nu jau viršūnė – visai čia vietinė fauna išnaglėjo, absoliučiai lietuvių turistų negerbia. Norom nenorom mintys vėl sukasi apie povandeninį šautuvą. Nardžiau tol, kol konkrečiai šalta pasidarė. Teko išlipti į krantą ir bandyti pasišildyti saulutėje. Kadangi jau vakarėjo, tai iš saulės mažai naudos buvo – jinai švietė, bet nešildė. Nebeliko nieko kito kaip susikrauti mantą ir grįžti į viešbutį. Ten nuplovėme visą jūros druską po dušu ir susirinkome prie baseino. Mūsų keturių kompanija (aš, Dalka, Ramunė ir Giedrė) gražiai pasėdėjome ir besišnekučiuodami „perkandome“ buteliuką lietuviškos degtinaitės. Po šios dezinfekcijos, aišku, pakilo apetitas, skandis ėmė reikalauti aukų. Nuėjome į valgyklą ir prasinešėme per gausiai siūlomas gėrybes – skrandžiuose gražiai nugulė paukštiena, jautiena, fritkės, žuvytė, saldumynai ir t.t. Gerai, skanu, „manifiko“ (kaip pasakytų italas). Po tokios fiestos gyvenimas atrodo nuostabus, daug žadantis ir pilnavertis.
Su pilnais skrandžiais nusileidome nuo kalno į centrinę miesto dalį, kur ketinome pavakaroti. Gyvenimas Naama Bay kunkuliuoja – kavinės, muzonas, barai, kvapai, gražios mergiotės bei moterys...Čia tikrai galima patirti gerų nuotykių, tuo net neabejoju. Per ruses gerai galima būtų prasinešti. Deja, tam nėra laiko, nes rytoj išvykstame iš Egipto, o, be to, aš ir taip esu su merginų kompanija. Labai sudomino šviežių jūros gėrybių restoranai. Tikrai apetitą žadino įspūdingo dydžio krevetės, omarai, tunai ir kitokie gyviai. Jei nebūčiai taip sočiai pavalgęs, tai tikrai susigundyčiau paragauti tų skanumynų. Stebėjome besisukančių vyrų (tipo dervišų) šou, kabake pasimėgavome šviežių vaisių sultimis. Tikrai taip, ne kokiu alumi, o būtent šviežių vaisių sultimis. Tame kabake buvo neįtikėtinai patogūs foteliai, tai įsitaisėme juose ir lėtai, su pasimėgavimu gurkšnojome pasakiško skonio mango sultis bei rūkėme kaljaną. Sakiau merginom, kad galima ir čia pernakvoti, nes lauke šilta, foteliai patogūs, maloni aplinka. Kaip ten bebūtų, visą dieną praleidome judesyje, todėl nuovargis darė savo. Jaučiau, kad lūžinėju. Operatyviai susimokėjome po 15 EP (Egipto svarai) už sultis ir patraukėme viešbučio link, kur mūsų laukė minkštos lovytės. Ėjau ir jaučiau, kaip akys merkiasi. Nespėjo galva pasiekti pagalvės, kaip nugrimzdau į sapnų karalystę...
Ryte papusryčiavome ir pradėjome ruoštis kelionei. Šios dienos tikslas - pasiekti Petrą (tai ne vyriškas vardas, o archeologinė vietovė Jordanijoje). Žinant, kiek įvairiausių biurokratinių formalumų reikės pereiti pasienyje, į Petrą labai greitai nuvykti ir nesitikėjome. Per porą valandų iš Šarm El Šeicho autobusu nuvažiavome į Nuveibos uostą, iš kurio keltu plauksime į Al Akabą. Patekimas į keltą buvo neapsakomai ilgas ir nuobodus. Galiu pasakyti, kad Nuveiboje buvome 11.30 val., o į keltą įlipome tik 16.00 val. Maža to, išplaukėme tik 17.00 val. Grubiai tariant, visa diena nuėjo šuniui ant uodegos. Net pikta darosi, kai žinai, jog kelionė keltu iš Nuveibos į Al Akabą (Jordanija) trunka tik 1 valandą ir 15 minučių. Persikėlimas iš Egipto į Jordaniją su visais organizaciniais formalumais užtruko visą dieną. Na, nieko nepadarysi – tokia jau tvarka (ar betvarkė?) tame Egipte. Pasus tikrino daugybę kartų, net juokinga. Bet mes buvome nusiteikę optimistiškai, viskas rutuliojosi gana normaliai, nes mes šitoms procedūroms buvome pasiruošę ir apie jas iš anksto žinojome. Uoste akį rėžė didžiulė nešvara, betvarkė, dulkės, krūvos žmonių ir pulkeliai šiukšles kramtančių ožkų.
Keltas sausakimšas, praktiškai vieni vyrai su galabėjomis (tokios vyriškos suknelės). Moterų tik viena kita ir visos su tradiciniais rūbais. „Zapašokas“ irgi ne koks, oi ne koks tame kelte. Labai jau didelis kiekis norinčiųjų persikelti į Jordaniją. Turistų labai mažai ir į keltą jie praleidžiami be eilės. Su palengvėjimu atsidusau ir savotiškai atsipalaidavau, kai keltas pajudėjo. Pagaliau mes plaukiame Jordanijos link. Gana įdomu buvo stebėti šurmuliuojančius ir garsiai kažką aptarinėjančius arabus. Išsiaiškinau, kad daugumos jų galutinis kelionės tikslas – Meka (Saudo Arabija). Jie ten ketina atlikti Omra. Visiems žinoma, jog tikras musulmonas nors kartą gyvenime turi atlikti Hadžą – pasimelsti Mekoje ramadano laikotarpiu. Tai Omra yra kai nuvažiuoji melstis į Meka, bet ne ramadano laikotarpiu. Omra jokiu būdu neatstoja Hadžos, bet irgi yra gana svarbi musulmonams. Toli gražu ne kiekvienas šios religijos atstovas turi lėšų nuvykti į Meką, kiti net per visą gyvenimą nesutaupo pinigų tam šventam tikslui. Musulmonas, nors kartą gyvenime atlikęs Hadžą yra laikomas ypatingai gerbiamu žmogumi.
Po valandos priplaukėme keturių valstybių sankirtos vietą – pro kelto langą matėsi Saudo Arabija, už mūsų liko Egiptas, o priekyje Izraelis ir Jordanija. Kelte išsikeičiau pinigų – už 30 $ gavau 21 JD (Jordanijos dinaras). Praktiškai gavosi, kad 1 JD = 1 euras.
Iš kelto lipti neskubėjome, laukėme, kol visi vietiniai išlips. Tiesiog neverta stumdytis prie išėjimo su tais arabais. Glaudus kontaktas visai nepageidautinas, nes dar kokią „zarazą“ pasigausiu... Prie manęs priėjo labai simpatiška tailandietė ir pasiteiravo, kaip nusigauti iki Petros. Supratau, kad norėjo prisitrinti ir kartu tęsti kelionę. Bet aš jai pasakiau, kad esu ne vienas ir kad sutartoje vietoje mūsų lauks autobusas. Pamačiusi, kad nieko nesišviečia, ji pasišalino.
Tiesa, buvo daug juoko, kai vienas iš kelto darbuotojų (toks jaunas vaikinukas), pradėjo man mirksėti (tipo, aš jam patikau ir jis mane kabina). Paskui merginos pasakojo, kad tas jaunuolis mane akimis tiesiog rite rijo... Va, pasirodo, kaip būna. Aha, reiškia aš ne tik merginoms patinku, bet ir vyriškosios lyties atstovams. Na, bet kadangi esu tradicinės seksualinės orientacijos, tai likau abejingas tiems mirkčiojimams.
Taigi, po 15 min. jau sėdėjome autobuse ir riedėjome Al Akabos keliais. Pro autobuso langą matėsi Eilatas (Izraelio miestas), kuris atrodė tiesiog ranka pasiekiamas. Al Akaba – modernus, naujoviškas Jordanijos kurortas prie Raudonosios jūros. Miestas pradėtas statyti 1965 m. Dabar tai yra laisvoji ekonominė zona. Šį ruožą prie Raudonosios jūros Jordanijai padovanojo Saudo Arabija. Nors, tiesą sakant, tai buvo greičiau mainai – Jordanija perleido dalį dykumos Saudo Arabijai, o tie savo ruožtu atidavė žemės prie jūros. Paskutiniu metu Al Akabą lanko labai daug turistų.
Į akis krinta tai, kad visur pilna buvusio karaliaus Husseino bei jo sūnaus Abdullah II (dabartinis valdovas) nuotraukų. Kur tik eisi, visur į tave žvelgia šių karalių portretai. Tačiau vietiniai paaiškino, kad tai jokiu būdu ne asmenybės kulto apraiškos, o tiesiog didžiulė pagarba savo valdovams.
Pilnas Jordanijos pavadinimas – Jordanijos Hašimitų Karalystė. Hašimitai sieja savo praeitį su pranašu Mahometu, ta prasme, turi jo kraujo. Karalius Abdullah II valdo šalį nuo 1994 m. ir iš tiesų yra labai mylimas liaudies. Karaliui labai pasisekė ir su jo žmona Rania, kuri yra viena gražiausių pirmųjų ledi pasaulyje.
Jordanijoje gyvena palestiniečiai (jų yra daugiausia), čečėnai, čerkesai, armėnai, yra ir tikrų jordaniečių, bet gana mažai. Kalbant apie religiją, šalyje dauguma yra sunitai – ortodoksinės islamo religinės krypties pasekėjai. Tarp Egipto, Sirijos ir Jordanijos, ši šalis yra pati turtingiausia. Daugiausiai pajamų Jordanija gauna iš fosfatų ir kalio karbonato, kurį išgauna Negyvojoje jūroje. Daug įplaukų į iždą gaunama ir iš turizmo. Valstybinis mokslas (tame tarpe ir aukštasis) šalyje yra nemokamas. Privačios studijos yra gana brangus malonumas.
Važiuojame į Petrą, kuri neseniai buvo paskelbta vienu iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų. Labai norėtųsi užsukti ir į Vadi Rum dykumą, praleisti ten nepakartojamą naktį, tačiau tai teks padaryti kitą kartą. Ten yra labai gražus, spalvingas kanjonas, labai savitų spalvų smiltainio uolos. Vadi Rum išvertus reiškia „romėnų slėnis“. Čia galima ir su parasparniais, lėktuvėliais paskraidyti, visą tą grožį pamatyti iš viršaus, galima keliauti kupranugariais, asiliukais ar pėsčiomis.
Kelionė tikrai neprailgo, įdomu buvo stebėti pro autobuso langą besikeičiančius vaizdus, dalintis įspūdžiais su bendrakeleiviais. Į viešbutį atvažiavome jau vėlokai, apie 22.00 val. Be to, dar ir laikrodžio rodyklę reikėjo pasukti vieną valandą į priekį. Tačiau aš nebūčiau aš, jei iš karto krisčiau į lovą. Viešbutyje skaniai pavalgėme, neužmiršome ir buteliuką prasukti... Tik po to, kai jaučiausi sočiai prisikirtęs ir atsigėręs, pradėjau galvoti apie poilsį. Užmigau su šypsena veide, nes žinojau, jog rytoj mano koja įžengs į Petrą – vieną iš pačių gražiausių vietų visame pasaulyje...
Po sočių pusryčių buvome pasiruošę praleisti visą dieną Petroje. Pasiėmėme su savimi daug geriamo vandens bei lengvų užkandžių (visa tai paskui labai pravertė). Kelias į šią archeologinę vietovę veda tarpekliu (apie 1 km), kuris tai praplatėja, tai labai susiaurėja. Yra buvę atvejų, kai po stiprių liūčių šis tarpeklis pavirsdavo ypač sraunia upe, nusinešusia ne vieno žmogaus gyvybę. Porą kartų per savaitę naktį čia vyksta tokia atrakcija: visame tarpeklyje yra pristatoma žvakių (kai kur netgi yra nišos sienose joms įstatyti) ir tik jų šviesoje ir visiškoje tyloje yra einama iki iždines. Jausmas ir vaizdas turėtų būti nepakartojami. Deja, mes atvykome ne tokią savaitės dieną ir neturėjome progos patirti šio, tikriausiai įspūdingo, reginio. Fotoaparatu pleškinau spalvingus ir keistus raštus, matomus smiltainio tarpeklio uolose, kylančiose į 200 m aukštį. Sulig kiekvienu posūkiu vis artėjome prie šio paslaptingo miesto. Eini ir spėlioji: gal už sekančio posūkio pamatysiu garsiąją iždinę, taip gerai mums pažįstamą iš Steveno Spielbergo filmo apie Indianą Džounsą? Prieš paskutinį posūkį gidas mums surengė nedidelę atrakciją, t.y. jis pasiūlė visiems užsimerkti ir vorele pereiti posūkį ir tik tada atmerkti akis. Atsimerkęs pamačiau užburiantį reginį: uoloje išskaptuotas pastatas pritrenkė savo grožiu ir didybe. Vaizdas niekuo nenusileidžiantis Egipto piramidėms ar Abu Simbelio šventykloms. Širdis ėmė pašėlusiai plakti – taip mane sujaudino tai, ką mačiau aplinkui: 30 m pločio ir 43 m aukščio masyvus iždinės fasadas visus aplinkinius vertė jaustis tarsi nykštukais. Nors šis statinys vadinamas iždine, iš tikrųjų tai yra svarbaus nabatėjų karaliaus kapavietė. Iždinės vardą šiai didingai kapavietei davė vieni iš Petros užkariautojų, pagalvoję, kad toks rankų darbo stebuklas gali būti skirtas tik vienam tikslui – saugoti jame visus miesto turtus. Aišku, jokių turtų ten nebuvo, bet iždinės vardas taip ir liko. Nors dar gana ankstyvas rytas, bet turistų zuja nemažai. Šalia iždinės įsikūrę arabai pardavinėja visokius suvenyrus, siūlo pasivėžinti ant kupranugarių. Tik viena šeima turi išimtinę teisę užsiimti verslu Petros teritorijoje. Ta šeima nuo seno gyveno šiose vietose ir iš pradžių nesutiko išsikelti iš Petros. Bet greitai Jordanijos valdžia su šeimyna rado bendrą kalbą ir sutarimą.

Booking.coms
storyLazyload();