Vėl į Italiją – šį kartą - paslidinėti

Net nežinau kodėl aš tai rašau, juk čia net nebuvo tikra kelionė…Bet įspūdžiai ne prastesni, o vaizdai tokie, kokių paprastoj kelionėj ir nepamatysi…IMG_7307IMG_73042019-02-21 11_23_00.778

Sako, kai pirmą kartą išplauki į jūrą ar lipi į kalnus, juos arba įsimyli visiems laikams arba nebeini niekada. Mano pirma pažintis su kalnais nesibaigė meile iš pirmo žvilgsnio, atvirkščiai, sakiau -  mano kojos daugiau ten nebus. Bet kalti buvo ne kalnai, nors jie turėjo būti labai įspūdingi – Fanai, Pamyras, kaltos buvo aplinkybės - važiavau ten ne savo noru  – tai buvo privaloma geografijos studentų mėnesio trukmės praktika – buvo sunku lipti su 20 kg sveriancia kuprine net  į 4000 m aukštį, miegoti tiesiog ant žemės miegmaišyje, be to, nesinorėjo važiuoti, namie palikus 1 metų sūnų…

Kai beveik po 10 metų Lenkijos-Slovakijos  pasienyje, naktį, tamsoje pamačiau didžiulę apsnigtą kalno ,,sieną”, atrodė, kad tų kalnų tada nė nebuvau mačiusi. Nuo to slidinėjimo, netgi žiema kasmet neatrodydavo tokia nelaukiama, kaip iki tol, nes sniegas asocijuodavosi su kalnais, gerom emocijom  ir būsimu slidinėjimu. Ta aistra, trukusi gal 7 metus, pamažu užleido vietą kitoms kelionėms, metai bėgo, bet juk ,,sena meilė nerūdija”, todėl šiemet nutariame atgaivinti prisiminimus ir įgūdžius. Be to atostogos su suaugusiais vaikais - retas malonumas.

Rašau dar ir todėl, kad gąsdino mane visi, kad tai yra labai brangu, kad aš net neįsivaizduoju kaip viskas per tiek metų pabrangę, todėl parašysiu ir apie pinigus. Bet tiems, kurie galvoja, kad pigiai paslidinėt galima nebent Slovakijoj, tai turiu palyginimą, nes tuo pat metu draugai slidinėjo Tatruose – jie važiavo mikroautobusu ir slidinėjo 4 dienas+ 1 ilsėjosi, mes skridom lėktuvu, nuomavomės mašiną ir slidinėjom 3 dienas+ 1 keliavom -  išleidom beveik tiek pat – maždaug po 570 eur. Apie kokybę ir žmonių skaičių trąsose nėra net ko lyginti. Jei skaičiuoti kiek kartų per dieną leidiesi nuo kalno, tai Slovakijoj dar brangiau gaunasi, nes didžiąją laiko dalį prastovi eilėse prie pakeltuvų, o ne leidiesi nuo kalno. Dienos paslidinėjimas Italijoje kainuoja 60 - 70 eur.( pakeltuvai ir inventoriaus nuoma). O visa kita – kaip ir kiekvienoj kelionėj – maistas, gyvenimas, kuras… Brangiau yra tada, kai skrendi nuo šeštadienio iki šeštadienio, nes dauguma perka slidinėjimo ,,paketus” todėl tomis dienomis skrydžių kainos labai didelės, o ir pakeltuvai kai kur per slidinėjimo piką jau iki 300 eur/savaitei  pakilo. O mes skridom trečiadienį-pirmadienį už 60 eur. Tai tokia matematika – jei nori pigiau, tai tiesiog skrendi ne savaitgalį ir slidinėji trumpiau.

Patirtis su autonuoma kaip visada bloga, jau net paskaičiavau, kad man apsimoka turėti dar vieną kreditinę vyro vardu, nes tie kabinėjimaisi prie smulkmenų jau varo į neviltį. Susidaro toks vaizdas, kad jiems svarbiau ne išnuomoti automobilį, bet parduoti tą brangų dienos draudimą, nes atsiradus bet kokiam kabliukui, be draudimo, tiesiog atsisako duoti automobilį. Neleido netgi forminti kitą vairuotoją, negu parašyta užsakyme, lyg tai būtų koks kriminalas, juk gali žmogus blogai pasijausti ar koją susilaužyti per tą laiką nuo užsakymo. Paprastai tokiais atvejais formini antra vairuotoją, jau ne kartą taip buvo, bet ne dabar. Prasiderim ten su jais gal pusantros valandos, nes kai už mašiną mokėjai 60 eur., nesinori dar mokėti papildomus 200 ir geriau sutinka neskaičiuoti antro vairuotojo mokesčio, bet tik ne draudimo, nors mes turim įsigiję dar kitą, francizes. Na ir velniop juos.

 Nuo Bergamo ar Milano oro uostų iki geresnių slidinėjimo kurortų tenka dar pavažiuoti apie 140-170 km, skrydis vakare, todėl savo kalnų namelį pasiekiam tik po vidurnakčio.

Ne be reikalo pavadinau pasakojimą paslidinėjimu. Tarp mūsų tik vienas rimtas snieglentininkas, kuris jau šiemet slidinėjo Madonna di Campiglio ir jo tikslas buvo išsirinkti slidinėjimo kurortą kitiems metams, bei aplankyti taip visų išgirtą Livinją. O keltis paryčiais ir nuo atidarymo iki uždarymo ,,atslidinėti” brangų bilietą mes neturėjom tikslo. Be to - mums su vyru jau 50+, kitas sūnus su nutrauktais raiščiais daugiau dėl kompanijos važiavo, o  jo draugė dar tik pradedanti, todėl tiesiog paslidinėti savo malonumui buvo visiems tinkamas variantas.

Ryte vaizdas iš terasų taip pat neskatina niekur skubintis. Oras toks, kad gali kava gerti balkone su lengva striukele, jokio vėjelio. Fantastika – ir taip visus keturis rytus.IMG_20190221_091134

Pirmai dienai renkamės artimiausią slidinėjimo centrą – Aprica. Vaizdai nuostabūs, žmonių praktiškai nėra, viskas tobula. Tik vienas liūdnas dalykas – mūsų ligoniui tai pirma ir paskutinė slidinėjimo diena – visgi su tokia trauma slidinėjimas beveik neįmanomas. Bet tušti šezlongai ant saulutės, alutis, dar mes vis aplankom – labai neliūdi.IMG_7267mytripsui2

Vakare dar pavažiuojam į netoliese, Šveicarijoj, esantį gražų miestelį – Poschiavo. Pasieniečiai net bagažinę apžiūri, nes nesupranta ko mes ten važiuojam, jiems keista, kad kažkas važiuoja apžiūrėti miestelio, nes jis  gražus. Šiaip nieko ten tokio labai įspūdingo nėra, bet norėjome apsilankyti Šveicarijoj, kurioj nė vienas nebuvęs, kad jau čia pat gyvename.Slidinėjimas 2019

Antrą dieną važiuojam į Livigno, reikia gi išbandyt kuo taip visi ten žavisi, bet didžiausias džiaugsmas lietuvaičiams, matyt, ta duty free zona, kur ypač dabar, kai Lietuvoje brangus alkoholis, ten gali labiau atsipalaiduoti. O slidinėjimas mums iš visų trijų išbandytų trąsų patiko mažiausiai, IMG_7306oras ant tų plikų viršūnių buvo vėjuotas, o ir žmonių kai kur buvo netgi labai daug.IMG_20190222_115625

Bet labai įspūdingi vaizdai pakeliui ir iš Italijos pusės nereikia jokiu brangiu tuneliu važiuoti kaip iš Šveicarijos, o ir nuo kalno panoramos nuostabios.IMG_20190222_095419IMG_20190222_094550

IMG_20190222_163656Traumuotas mūsų slidininkas nušlubuoja iki kažkokio garsaus restorano ar picerijos, kur jei pietauji – gėrimai nemokamai. Lauke nusidriekus didžiulė eilė, tai tie kokteiliai kaip kompensacija, kad ilgai reikėjo laukti. Užsikelia pas mus pilnas įspūdžių ir praleidžia likusį laiką kalnų kavinėj.IMG_20190222_170005

Manau niekam ne paslaptis, kad prieš vykstant slidinėt reiktų pasportuot, bet gi kažkaip apleidau aš tą reikalą, tai nelengva nepratus tiek fizinio krūvio gaut, kartais tik kava su Tiramisu bei Spritz-u pakeldavo mane paskutinei valandai ant slidžių, kai jau nutardavau, kad viskas, man gana :)mytripsui3

Pasinaudojam ir mes duty free zonos privalumais užsipildami kuro, kuris nekainuoja euro ir nusiperkam vakarui gėrimų, su kuriais berniukai balkone iki 3 nakties prasėdėjo pledukus užsimetę – vaizdai naktį ne ką prastesni.IMG_20190221_201026

Nors labai viliojo sugrįžti slidinėt į Apricą, bet visgi nutariame išbandyti trečią netoliese esančią trąsą – Bormio. Ir neapsirikom – čia mums patiko labiausiai, vaizdai nuo kalnų ilgam išliks atminty, viskas tiesiog tobula, o žmonių, nors ir šeštadienis, nebuvo daug  - mielai sugrįžtumėm ten kada nors.IMG_20190223_141802

Vakarieniaujam mūsų miestelio šeimininkės rekomenduotame restorane, kuriame labai įdomių patiekalų matėm, bet kas svajojo apie moliuskus, kas Carbonara makaronų pasiilgęs, o kai kas kasdien tik itališka pica mėgavosi, bet viskas buvo labai skanu.mytripsui

Kadangi nuo Bormio nelabai toli yra Stelvio perėja, labai norėjom ja pravažiuoti, o paslidinėti tik po pietų, bet ji žiemą yra nevaloma ir uždaryta. Ir nors Italijoj atrodo kiekvienas miestelis savaip žavus, bet šitam regione nelabai radau kažko įspūdingo, todėl beliko tik paskutinę dieną nors kažkiek paturistauti.

Booking.coms
storyLazyload();