Uzbekija: Čia ir ten, įspūdžiai

Vėl malonu Alvydą skaityti.Kaip visada puikios nuotraukos ir gera darbinė kelionė, o < INTARPAS> labai taiklus ::)))).
Alvydai , Sveikinu su jau 60-ąją jubuliejinę teatro premjerą.

Labai susidomėjusi paskaičiau. Visada man šitos šalys ( Uzbekija, Kirgizija, Tadžkistanas) buvo įdomios ir labai gailiuosi, kad anksčiau taip ir nenuvažaivau iki ten. Bet niekad negali kaip čia gyvenimas apsisuks :)

Taškente buvau gal prieš 25 metus, todėl beveik nieko neatsimenu, bet visiems laikams atmintyje išliko trys vaizdai :
rytietiškas turgus, su iki tol nematytais vaisiais, galybe riešutų ir prieskonių;
automobiliai, važiuojantys nepaisant raudono šviesoforo signalo;
ir vyrai, besinešantys pilstomą alų permatomuose celofaniniuose maišeliuose, kuris mums buvo panašus į šlapimą - to tai nepamiršiu niekada, nes daugiau taip ir neteko nieko panašaus matyti :)
O Samarkandas, tai be abejonės neužmirštamas...ypač kai aš Azijos daugiau nemačius.

Tų laikų standartiniu maršrutu keliavau 1988 metais. Taškentas- Samarkandas- Buchara. Įstrigo geras oras- gruodžio viduryje būdavau su švarku. Aukštas viešbučio pastatas, didžiuliai namai ir superplačios gatvės. Ten pirkau deficitą- spiralę, kurią ir dabar veikiančią vežuosi su savimi ir darausi kavą viešbutyje. Turgus irgi- derėjomės ir pirkome didžiausią arbūzą. Ėjau į namus pas vietinius Bucharoje. Labai svetingi lietuviams, nepažįstamiems. mačiau jų buitį. Buvau grupės vadovas. Pusė "mano'' kolūkiečių juodai gėrė viešbutyje.. Tai jų neimdavau į ekskursijas. Man mažiau reikėjo juos prižiūrėti. Kelios mūsų grupės moterys piktinosi, jog neužimu moterų vakare ir naktį. Geriausiu atveju galima užimti vieną... O uzbekams jos irgi nerūpėjo. Uzbekams pasakojau apie Sąjūdį, vežiau jiems visokių lipdukų, nes su vietine gide man reikėjo organizuoti. Nesuprato kam mums kažko (nepriklausomybės, laisvės) reikia.

Sveiki,
labai smagu Jus visus čia vėl "matyti",
kažkaip tarsi pasiilgau. Česiau, pačiam tai reikėtų daugiau rašyt, skaitau ir labai malonu, tokie įspūdžiai man visada labai patinka. Skaitant straipsnius gerai būna gauti kažkokios informacijos, bet man labai patinka ir subjektyvūs įspūdžiai. Kuo daugiau, tuo geriau. Smagu.

Linosos vaizdiniai su alumi permatomuose celofaniniuose maišeliuose... mums tarsi neteko regėt. Vytas tai iš vis kalba, kad Uzbekijoje beveik nematė žmonių. Nežinau, aš mačiau, nors tikrai reikia pasakyti - nedaug, juk Taškentas - milijoninis.

Alvydai, malonu, labai malonu vel isgirst! Ir ypac apie tookia vieta kaip Samarkandas. Baisiai noreciau ten dar karta, nes toji madrasu ir mauzolieju architektura ir arabiski rastai man nesvietiskai patiko. O jau dynios, dynios.... Bet aisku, kad po ju gert negalima :) rasiau kazkada apie tai ir as.
O tas intarpas apie aprangas... Alvydai, drisciau nesutikti :). Bet, kaip saket savo komentare - turim kiekvienas savo subjektyvu poziuri ir ispudzius. Del to ir idomu skaityti kitu mintis.

Žinau apie pastovių Krymo gyventojų įpročius.Rudenį prisiperka pusvelčiui arbūzų, priridena jų visą palovį. Būdavo anais laikais spyruoklinės metalinės lovos. Tai ir spyruoklės neišsilenkdavo dėl arbūzų. Žiemą juos vartodavo vietoj sulčių, gėrimo. Kai kas prileisdavo švirkštu į arbūzus spirito ir po to valgydavo (gerdavo). Nebuvo jokios neigiamos reakcijos. Bet buvo ne melionai, o arbūzai. Melionai Kryme prasti. Geriausi yra Tadžikijoje. Nebuvau, bet valgiau tadžikiškų melionų.

Ra,
labai malonu pačią skaityt. Na, o dėl tos aprangos, ypač klaipėdietiškos, galėčiau prieštaraut ir prieštaraut. Mūsų mieste žiūrint į jaunas merginas man į galvą nuolat lenda mintys, jog jas kažkas paleido iš internato ar pataisos namų. Šimtus kartų merginų kojytes apdainavęs Puškinas, šiandien apie jų grožį turėtų rašyti maždaug taip: jų nuostabias kojas buvo idealiai aptempusios juodos medvilninės tamprės, o pėdutės apautos jokio vaizdo neturinčiais bekulniais bateliais atrodė kaip ląstai...
Ir t.t.