Uzbekija: Čia ir ten, įspūdžiai

Klaipėda – Ryga – Taškentas – Samarkandas
2013, spalis


Spalio mėnesio 20 – 26 dienomis Taškente vyko aštuntoji Uzbekijos meno savaitė. Tai vienas iš pačių didžiausių kultūros renginių Uzbekistane. Jos metu buvo surengtas ir ketvirtasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis Theatre.UZ/2013. Festivalio organizatoriai – „Fond Forum“, Uzbekistano jaunimo teatras, Kultūros ir sporto reikalų ministerija bei susivienijimas „Uzbekteatr“.

Pagrindinis šio teatrinio forumo tikslas yra sukurti stabilius bei ilgalaikius darbo ir kūrybos ryšius tarp jaunųjų profesionalų , skatinti naujos teatro ir kino kūrėjų bendrijos atsiradimą. Šių metų teatrų festivalyje buvo parodyti šeši užsienio šalių , šeši Uzbekistano apskričių spektakliai ir aštuoni sostinės teatrų vaidinimai. Taip pat buvo organizuota programa „ Jaunųjų kūryba“, festivalis prasidėjo bendru Uzbekistano bei Izraelio teatrų spektakliu. Beje, pjesę šiam bendram reikalui parašė Ido Netanyahu, Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu brolis, kurio tiesią nugarą, akinius, gerai pasiūtą kostiumą ar gražų gestą nuolat aptarinėjo festivalio dalyviai. Su „ Laiminga pabaiga“ teatro mylėtojus autorius supažindino dar pernai metais vykusioje šventėje, o šiemetinėje įvyko galutinio darbo rezultato parodymas.

Festivalio organizatoriai šiais metais ypatingą dėmesį rodė užsienio teatrų , švenčių ir fondų atstovams, kad ateityje Theatre.UZ taptų bendrų kūrybinių projektų paskata.

Taškento publika šiame forume turėjo progos susipažinti su spektakliais, sukurtais pagal A.Kadyrino, A.Navoino, U.Gadžibekovo, A.Bariko, I,Člakio, H.K.Anderseno, K.Goci ir kitų pasaulinio garso autorių kūrinius. Programoje buvo parodyti „Praėję dienos“, „Šilkas“, „Tu – aš „, „Antalogija“, „Amokas“ ir kiti jau suspėję pagarsėti Europos bei Azijos teatrų vaidinimai.

Kaip jau minėjau, daug laiko šių metų Taškento teatro forumas skyrė savo šalies jaunimui, buvo parodyti penki Uzbekistano jaunųjų režisierių darbai, juos stebėjo specialiai šiam reikalui suburta tarptautinė ekspertų komisija. Ji atrinko kandidatus, kurių spektakliai bus parodyti 2014 metų SNG, Baltijos ir Gruzijos jaunųjų teatro veikėjų forume.

Festivalio metu, Uzbekistano jaunimo teatre ir Uzbekistano Valstybiniame kultūros ir meno institute vyko „ meistriškumo pamokos „ kurias vedė teatro veikėjai iš Vokietijos, Baltarusijos, ir Prancūzijos, buvo parengti kūrybiniai susitikimai su teatro kritikais Nina Mazur ir Aliona Liopo, pasaulinį teatrų festivalį „D'Avinion OFF“ pristatė svečias iš Paryžiaus Gregas Žermenas.

Į šitą didžiulį ir margą viduriniosios Azijos šalį atvykome iš Rygos nedideliu airBaltic lėktuvu. Jau anksčiau kažkuriame savo straipsnyje rašiau, kad Latvijos nacionaline oro linijų bendrove aš tikrai nesižaviu. Mano nuomonė apie airBaltic nepasikeitė ir po šito skrydžio. Užtat mus atgal parlakinęs Uzbekijos oro linijų lėktuvas ir jo ekipažas nusipelnė pačių gražiausių mūsų žodžių ir plačiausių šypsenų, kai mes sotūs ir šiek tiek numigę palikome erdvų ir labai patogų jo saloną.

Koks buvo pagrindinis šios mūsų kelionės tikslas turbūt visi jau suprato – teatrų festivalis. Bet šalia savo privalomosios programos mes dar turėjome krūvą laisvo laiko susipažinti su Taškentu, pamatyti beveik viską, kuo didžiuojasi šitas didžiulis Azijos miestas, atradome laiko sudalyvauti ir viename kitame iš anksto neplanuotame renginyje, bei nuvažiuoti į Samarkandą.
Dabar sugrįšiu į pradžią.

„AUKSINIO GEPARDO“ ATIDARYMAS

Latvijos nacionalinių oro linijų pasididžiavimas susiruošė tūpt, jam tai daryti sekėsi daug sunkiau, nei mums norėjosi. Staiga netikėtai per salono garsiakalbius stiuardesės balsas pradėjo vardyti mūsų pavardes. Su vargu jas perskaičiusi moteris pažvalėjusi pasakė, kad prie nusileidusio lėktuvo visos mūsų grupės laukia autobusas, kuris mus nugabens į oro uosto VIP salę.

Susinepatoginę nusileidome trapu ir sulipome į prie lėktuvo stovintį autobusą. Pasitiko maloni aukšta, dar šiek tiek užsimiegojusi mergina. Ji mus suskaičiavo ir iš autobuso panoro iškrapštyti du mūsų grupei nepriklausančius vyriškius, kurie niekaip nenorėjo pasiduoti jos raginimams. Pagaliau blizgantys žiedais ir brangiomis medžiagomis azijietiško gymio vyrai išsidangino ir mes pajudėjome terminalo link.

VIP salėje, kol klijavo į mūsų pasus vizas, išgėrėme mineralinio vandens, kavos, kažkas suvalgė vieną kitą meduolį. Atnešė mūsų bagažus, čia pat juos patikrino, ir mes darnia žąsele išėjome į lauką. Ten įsėdome į kitą mūsų belaukiantį autobusą ir pajudėjome plačiomis Taškento gatvėmis. Plačiomis ir labai geromis, tikrai niekur nepastebėjome nė vienos duobelės, nė vieno didesnio nelygumo.

Visuose žemynuose pabuvau, daug miestų miestelių mačiau, tačiau su Taškento gatvėmis ir bulvarais savo platumu, ko gero, rungtis gali tik vienas kitas pasaulio didmiestis.

Važiuojant Nodira, toks buvo mus pasitikusios merginos vardas, trumpai papasakojo kas mūsų laukia šiandieną ir pažadėjo vakare supažindinti su dviem vyriškiais, kurie bus mūsų gidai visų dešimties dienų laikotarpiu. Atvykome į įspūdingo dydžio viešbutį. Virš jo puikavosi pavadinimas „Uzbekistan“, priešais plytėjo didžiulis medžiais apsodintas plotas, kurio centre tryško įspūdingi fontanai. Pasiteiravau , kas tai yra, parkas ar skveras, ir tuojau gavau atsakymą, kad tai yra tik skveras, nes Taškento parkai esą kur kas didesni. Erdvioje foje viešbučio patarnautojai paėmė mūsų lagaminus, o Nodira nulydėjo mus į restorano salę pusryčių.
Salė buvo milžiniška.

Jos pakraštyje stovėjo didžiuliai „švediški stalai“. Čia mes pusryčiavome visas dešimt dienų, pietūs ir vakarienė būdavo patiekiami gretimai esančioje ne mažiau įspūdingo dydžio patalpoje, mat šitoje kiekvieną vakarą vykdavo vestuvės.

Maitino labai įvairiai, tačiau labiausiai mus visus čia stebino riešutų ir sulčių stalas, kurį mes tuojau pat praminėme lesalų stalu. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi stalai čia buvo didžiuliai, labai didžiuliai, maži būtų atrodę juokingai šitose milžiniškose viešbučio erdvėse.

Po pusryčių pakilome į savo kambarius dvyliktame pastato aukšte, ir padarėme tai, ką mūsų vietoje būtų padaręs kiekvienas: apžiūrėjome spintas, kambario barus, vonios kambarius ir likome patenkinti. Iš savo dvyliktojo aukšto pažvelgiau pro langą, ir dar įspūdingesnis man pasirodė neseniai matytas skveras, jo centre ant postamento stovintis raitelis, fontanai, o už to skvero matėsi mėlynstogis namas, šiek tiek panašus į mečetę. Paskui sugulėme į lovas. Jose išsivartėme iki pietų. Prieš pat pietus atėjo mūsų tikrieji gidai, susipažinome. Abu buvo gana simpatiški vaikinai, vienam netrūko nieko, antrasis stokojo jumoro jausmo. Logiška, kad mes visi labiau prisirišome prie pirmojo.

Kadangi į festivalį atvykome diena anksčiau, tai mūsų vaikinukai pasiūlė mums nieko nedelsiant eiti kartu su jais apžiūrinėti miesto, o vakare sudalyvauti trečiojo tarptautinio kino festivalio „Auksinis gepardas“ atidaryme. „Auksinis gepardas“ yra, sakykime, Azijos Kanai, ar garsusis Venecijos kino forumas. Taigi, likome labai pamaloninti tokiu pasiūlymu, bet tuojau pat susirūpinome savo tualetais, mat vyrukas, tas kuris stokojo jumoro jausmo, labai tiesiai mums pareiškė, kad smokingai ir ilgos vakarinės suknios visiems yra privalomi. Kad galėtume deramai išspręsti mums iškilusį uždavinį, ekskursiją po miestą mes sutrumpinom.

Nežinau ar pribloškė mus pirmasis pasivaikščiojimas , tačiau bent jau nustebino tai tikrai. Rūmai ir fontanai, fontanai ir rūmai - taip savo įspūdžius po Taškentą nusakė viena Rusijos teatro aktorė.

Pažiopsoję ir pasistebėję sugrįžome į viešbutį puoštis.

Tikrai turėjome gerai palaužyti galvas kaip rengtis vakarui, nes tokioms iškilmėms niekas iš mūsų nebuvo pasiruošęs.

Išsipuošėm kaip sugebėjom.

Įlipome į labai paprastą Taškento Jaunimo teatro autobusą, savo dizainu niekaip neatitinkantį renginio lygio ir statuso.

Vakarinėse gatvėse važinėjo daug daugiau transporto nei dieną. Visi jie buvo baltos spalvos, dauguma čia pat surinktų, bendradarbiaujant su užsienio firmomis.

Mūsų autobusiuko durys atsidarė ir mes patekome į ryškiai apšviestą aikštę. Raudonojo kilimo lauke nesimatė. Jis buvo patiestas koncertų salės vestibiulyje. Čia pat už kilimo, kaip ir pridera tokiuose renginiuose, stovėjo didžiulė reklaminė festivalio siena, prie kurios paveikslavosi, tiksliau, prie kurios fotografai ir televizijos kanalų darbuotojai fotografavo ir filmavo žvaigždes atvykusias iš už jūrų marių.
Praėję mums skirtą kelią atsidūrėme antrojo aukšto foje, išgėrėme šampano, pažiūrėjome į besipaveiksluojančias juodbruves merginas, rankose laikančias festivalio apdovanojimus, ir po kelių minučių buvome palydėti į iškilmių salę.

Stalai buvo balti apvalūs, labai dideli ir nukrauti šaltais užkandžiais bei vaisiais, po salę zujo oficiantai ir reporteriai. Mus pasodino už stalo pažymėto tryliktuoju numeriu. Apsižvalgėme. Tikrai gražu. Dailios ponios ir ponai, malonūs kvapai, akis traukė papuošalai su brangiaisiais akmenimis, vienos kitos damos kaklą puošė galingi bižuterijos kriokliai. Žodžiu, kur pažvelgsi – kas nors stebinančio akiai, ausiai, nosiai, ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad jautėmės nejaukiai. Susirinkusiųjų apranga nenusižengė tokio renginio taisyklėms, tačiau ji buvo gana įvairi, blizgučiais ir svarovskiais žėrinčių smokingų matėsi tik vienas kitas, damos buvo gražios ir visai nepersistengusios su tualetais ir puošmenomis.

Besišypsantis ceremonmeisteris prie mūsų stalo pasodino pagyvenusią žydų porą, vėliau – dvi trisdešimtmetes moteris, kurias lydėjo nejaunas kresnas vyriškis, užsimovęs ant kaklaraiščio auksinį vyrišką žiedą su akute. Vienos damos pečius dengė platus baltas kailis, jis tarsi derinosi prie aplinkos, tačiau vis vien badė akį, nes už pokylių salės sienų tuo metu buvo maždaug dvidešimt penki laipsniai šilumos.
Ši dama, už mūsų stalo sėdinčiam žydui pridarė šiokių tokių nepatogumų, mat papozavusi keliems fotografams, nusprendė į save atkreipti jo dėmesį, rydama akimis kokią valandą. Vargšelė, tikriausiai nusprendė, kad jeigu jau jis, gana brandaus amžiaus vyriškis, sėdi kino šulų susiėjime, tai būtinai turi būti kino režisieriumi. Nieko nepadarysi, teatro ir kino pasaulyje dar vis yra gajūs mitai, kad „susidraugavus“ su kūrėju, atsiveria neribotos karjeros galimybės.

Nenorėčiau išsiplėsti aprašinėdamas tai, ką dar matėme šioje salėje, nes jokių staigmenų ar netikėtumų čia neįvyko: pažiūrėjome filmą apie praėjusių metų festivalį, kelis kartus ekrane sušmėžavo mums visiems gerai žinomos ir mylimos Ingeborgos Dapkūnaitės veidas, paskui renginio vedančioji trimis kalbomis pristatė šių metų garbiąją kino forumo komisiją ir prasidėjo koncertas, iš pradžių įdomus ir spalvingas, su ryškiu nacionaliniu atspalviu, į pabaigą - monotoniškas ir išblėsęs. Visą vakarą gardžiavomės įvairiausiais šaltais patiekalais, paskui padavėjai paknopstomis visiems išnešiojo kažkokiu labai keistu būdu paruoštą vištieną, o kai pirmieji svečiai pradėjo išeidinėti iš salės, pakilome ir mes.

Nuo pat atvykimo minutės akylai stebėjau vietinius gyventojus. Reikia pasakyti, kad jie man padarė tikrai gerą įspūdį, gražios merginos, moterys, jaunikaičiai ir vyrai, stebuklingai švaručiai ir tvarkingi mokiniai. Ir visi puikiai apsirengę. Žinau, kad čia ne ta šalis, kur kiekvienas gatvėje sutiktas yra turčius. Tačiau savo apsirengimo kultūra taškentiečiai sukėlė visų mūsų susižavėjimą ir pagarbą. Kiekvienas s buvo gerai suderinęs medžiagas ir spalvas, nesimatė besistengiančių žūt būt išsiskirti ir stebinti, ir kuo puikiausiai visi atrodė.
Sužavėtas uzbekais ir jų apsirengimu, noriu keliais sakiniais aprašyti savo mintis, kirbančias galvoje vaikščiojant mūsų gatvėmis.


INTARPAS, NETURINTIS JOKIO RYŠIO SU KELIONE


Labai įdomiai apie madą , stilių ir skonį samprotauja žinomas Rusijos stilistas ir kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas. Jis sako, kad šių dienų Rusijoje susiformavo dvi ryškios mados kryptys. Tas dviejų krypčių atstoves ir atstovus Vasiljevas įvardina „ šavalkomis“ ir „islamistais“. „Šavalkų“ numylėti drabužiai yra suplyšę džinsai, stringai, mėgstamas itin trumpas bolero, šios grupės atstovėms visiškai nereikalingos liemenėlės, neapsieinama be klaikaus makiažo ir rūkstančios cigaretės dantyse. „Islamistai“ gi demonstruoja atgimstančios musulmonų religijos įtaką, jie priskiria save haremo odaliskos tipui, nešioja geros kokybės medžiagas ir nelaksto gatvėmis nudriskę ar pusnuogiai kaip „šavalkos“.

Vasiljevas sako, kad tokia paskutiniųjų metų aprangos tendencija yra visos Rusijos moralinės katastrofos išraiška.

Drįsčiau pridurti – ir Lietuvos. Pas mus vyksta tokie patys arba labai panašūs procesai. Mes , kaip ir rusai, kažkodėl save laikome itin originaliais, tačiau jau eilė metų neapsieiname be prancūzų , italų, ar kaimynų lenkų skudurų. Neapsieidavome ir prieš dešimtmečius.

Kažkada rašiau, kad mūsų mergelės, kuo labiau nori būti seksualiomis, tuo labiau...urvėja. Tačiau liūdniausia, kad nuo jų menkai atsilieka ir taip vadinamos dalykinės mūsų moterys ir verslininkės, labai supanašėjusios į seniausios profesijos atstoves, pačių įvairiausių tipų, nuo pigių pakelės ledergų iki prakutusių briliantų nešiotojų, be perstogės besijauninančių, besididžiuojančių savo silikoninėmis lūpomis ir krūtinėmis. Kartais panašiai atrodo netgi kai kurios mokytojos, rengiasi draiskalais, nes bijo savo mokinių, kad gink dieve pastarieji jų neapšauktų davatkomis ar atsilikėlėm. Žalias jaunimėlis savo ruožtu atrodo dar baisesnis, nes tėvai ir mokytojai į jų apsirengimą nekreipia jokio dėmesio.

Negalima nepastebėti, jog mūsų miestuose ir miesteliuose neliko nė kruopelės elegancijos, ar bent šiokio tokio supratimo, kas iš viso tai yra per dalykas. Apie skonio reikalus jau net kalbėti pamiršome. Kažkada rašiau, kad mūsuose žmonės vis mažiau suvokia, kas yra gerai, o kas yra blogai. Matyt tokie ir panašūs procesai vyksta visose sferose. Prigimtinė aristokratija Lietuvoje, juo labiau mieste kuriame aš dirbu, dar neatsigavusi, ir nežinia ar kada atsigaus.

storyLazyload();