Trise Tanzanijoje-nelauktai pati geriausia kelionė

Tokių mokinukų pilnos pakelės

Iki Msatos važiavome kokias 5 val., paskui persėdome į braškantį dala dala ir jau apie 2 val.
buvome Bagamoyo. Susiradom visai neblogą viešbutuką (bet paprakaitavom), su vidiniu kiemu, ir
puolėm maudytis. Ne taip gražu ir švaru kaip Zanzibare, bet vis tik vandenynas. Vakarieniavom pas
vietinį prekiautoją, ilgai teko laukti kol pagamins, uodai sukandžiojo, bet labai skanu–ryžiai su
padažu, bet jis neturėjo alaus. Ir apskritai, prekiautojas nelegaliai įsilaužęs į nebaigtą statyti pastatą
ir prieš jį krūmyne atidaręs restoraną iš vieno staliuko. Tai buvo atlikta ekspromtu, mus išvydus ir
prikalbinus.
Paskui aptikome labai gražią kavinę su internetu, ten buvo išsvajoto alaus (pasirodo, kioskelyje
šiaip alaus negalima nusipirkti, nes reikia turėti butelį grąžinimui) ir daug muzungų.
Pasiinternetinome, susipažinome su mūsų viešbutyje pastebėtu labai stilingu juodu poilsiautoju,
kuris gėrė tik vandenį, atvykusiu čia iš Daro atsipalaiduoti. Tokių išskirtinai atrodančių sutiksi tik
madų sostinėse – a la Maiklas Džeksonas su katiliuku ant galvos. Bet atrodė jau apsirūkęs šiek tiek.
Praminėme jį Mike 2. Prižadėjo aukso kalnus: ir aprodysiąs rytoj Bagamoyo istorines vertybes, ir
nuplukdysiąs į kažkokį nuostabų paplūdimį, ir net pavešiąs į Darą, kaip tik poryt grįžtąs.
Apsidžiaugėme ir grįžome į savo mieląjį viešbutuką nakvot, palikę jį su kitomis muzungomis. Čia
laukė malonus netikėtumas – labai graži spalvota varlė, kuri paleidus vandenį lindo iš kriauklės–
norėjo gyventi. Paklykusios pasikvietėme juodukę ir ta abejingai ją ištraukė.

15 diena, vasario 9, antradienis
Per rytinius pusryčius kažkodėl nebepamatėm Mikės 2 (Tanzanijoje pusryčiai įskaičiuoti į viešbučių
kainas), matyt pramiegojo, taigi teko įžymybes lankyti pačioms. Įspūdį paliko žuvų turgus su
degančiais laužais žuvims kepti.

Kepa žuvį
Kiti pastatai kaip pastatai. Dar liko aplankyt garsias „ruinas“ už 5 km nuo miesto, nutarėme eiti
paplūdimiu. Buvo atoslūgis, ir už kelių kilometrų atsivėrė vaizdas kaip iš fantastinio filmo apie
nusiaubtą planetą. Šiukšlynai, vandeniui nuslūgus, benamių pašiūrės šalia kranto ir baisus dvokas
nežinia nuo ko, gal nuo mangrovių.

Atoslūgis atveria nykius vaizdus
Skubėjome kuo greičiau iš šitos vietos, apie kurią parašyta sutemus nevaikščiot vienam, nes apiplėš
ir pan. (bet apie labai daugelį taip parašyta), bet šita atrodė panašiausia. O ir sutikti žmogystos
neatrodė draugiški, šnairavo. Pasukę į kalną priėjome vadinamąsias ruinas, bet griuvėsių, nors ir
vertingų, vaizdas atmušė mums norą pasigilint arčiau už 10 dol. Grįžtant potvynis užkirto mums
kelią pakrante ir su džiaugsmu tą mistišką vietą apėjome vieškeliu, kuriuo ir važiuoja normalūs
turistai. Kai jau nusileidome prie vandens, potvynis leido pagaliau išsimaudyti, buvom perkaitę ir
perdžiūvę, nes paskutinį kartą maudėmės tik anksti ryte. Bet koks nemalonus šiltas vanduo vietoj
lauktos atgaivos.
Vakarieniavome jaukiausiame Bagamoyo restorane, anot forumų. Iš terasos stebėjome, kaip
gretimame apgriuvusiame name kažkokia gausi juodukų šeima leidžia vakarą–rengia kažkokį
vaidinimą, į kurį įsitraukia visi – ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai, ir draugai. Neturi jokių lėlių ar
priemonių, o visi kūrybingi ir džiaugsmingi.
Grižus vėl radome varlę, bet šįkart be isterijų ištraukėme savo jėgom. Rytoj-į Darą!
16-17 diena, vasario 10–11, ketvirtadienis-penktadienis
Ryte išvažiavom į Darą. Čia numatėm kažkur palikti kuprines ir nuvažiuoti į labai išgirtą paplūdimį.
Skrydis tik 3 nakties, o pačiame mieste laiko leisti neketinome. Iškilo problema–prabangūs
viešbučiai kuprinių saugojimo paslaugą teikė tik savo klientams. Teko susirasti kažkokį pigų, bet ir
jis išpūtė akis–sako negirdėję apie tokį dalyką. Tada sugalvojome išsipirkti parai vietą dormitore –
daugiavietyje, bet į jį net neužėjome, patalpino mūsų kuprines sandėliuke – buvo vienintelės.

Nuskuodėme iškart į prieplauką, ten persikėlėme didžiuliu keltu su minia žmonių į Kigambonį
pusiasalį (bilietas – 5 centai, ar galite įsivaizduoti?). Dar pagalvojome kvailai–ar ta visa minia
važiuoja pliažintis? Neatėjo į galvą, kad jie vietiniai, prekiautojai, jiems ne poilsis rūpi. Čia
paskutinį kartą pasigėrėjome spalvingais moterų drabužiais, nes Dare nelabai to matėsi,
pasisamdėme tuk tuką (trivietį) ir tiesiu taikymu nudardėjome į puikųjį Kipepeo Beach Village. Jį
aplankyti labai rekomendavo tanzanietis safaristas. Tikrai, nenusivylėme, tik kad čia jau buvo
muzungų karalija, jokios egzotikos. Įsikūrėme po tentu, pasisėmėme alaus ir dykaduoniaudamos
praleidome laiką iki vakaro, taip kaip kiti ten gyvenantys baltieji leidžia visas atostogas.
Jau niekur nevaikščiojome–tiesiog ilsėjomės.

Bet jūra tapo audringa, lipom iš vandens tiesiog aplipusios
žolėmis ir smėliu. Gėrėme saulę ir vandenį visom jėgom, visai likusiai žiemai. Laikas pralėkė
akimirksniu, ir temstant pasukom atgal link kelto.

Šv. Juozapo katedra Dar-es-Salame (1898)
Dare šiaip taip prastūmėme laiką iki 8 vakaro – truputį paklaidžiojome gatvėmis. pavalgėme,
atsiėmėme kuprines ir beliko viena –į oro uostą, o iki skrydžio dar marios laiko. Ketinome važiuoti
dala dala, kam mokėti 30 dol. už taksi, o ir laiko per akis. Bet tai pasirodė komplikuota, pačios
nebūtume suvokę, kur persėsti, kaip įsigrūsti, o ir tamsu jau. Ir čia padėjo vietiniai: atsitiktinis
vaikinas, kurio paklausėme kaip nuvykti, ne tik viską nupasakojo, bet ir nuvedė, įsodino, susitarė su
vairuotoju, kad jis reikiamoj vietoj mus išlaipins ir persodins. Viskas taip ir buvo, tik mums
vairuotojas pagavo tuk tuką, nes įsigrūsti į mikruškę buvo neįmanoma. Nuostabūs žmonės šitoj
šalyj. Moteris verslininkė, su kuria išsikalbėjome važiuodamos dala daloje, sakė kad žmonės čia
garsėja draugiškumu, ko nėra nei Kenijoje, nei Ugandoje, nei kitose besiribojančiose valstybėse.
Kadangi oro uoste buvo labai karšta, įsikūrėme gražiame parkelyje prie pastato, apsiklojome
skarom ir nutarėme ten numigti, vis geriau nei ant suolo. Niekas mūsų nekliudė, visai nepavojinga,
tik uodai kando. Šiaip taip sulaukėme savo reiso. Sklandžiai nuskridome iki Stambulo, persėdome į
Londoną, o jau ten buvo nervinimosi apsčiai. Dėl klaikių kamščių numatytasis easy busas važiavo į
kitą oro uostą daug ilgiau negu reikėjo, ir mes dusdamos vos suspėjome į skrydį Vilniun. Kelionė
baigėsi, viskas ėjosi labai sklandžiai, niekur nepadarėme dvigubo kelio, aplankėme viską ką
norėjome.
Bendras įspūdis–labai žalia šalis, vešli gamta, stulbinančiai gražūs ir ryškūs moterų apdarai,
balerinų laikysena (gaila, kad jie nemėgsta būti fotografuojami, reikia leidimo, nes atseit atimi jų
sielą), neturtingi, bet labai draugiški paprasti žmonės, nuostabūs paplūdimiai. Sėkmės
pasirinkusiems keliauti būtent čia!!!
Kelionės biudžetas (vienam asmeniui)– iš viso maždaug 1105 eurai
Iš jų liūto dalis teko lėktuvo bilietams-515 eurų (Vilnius-Bergamo-Briuselis (čia plius brangi nakvynė)-Dar
es Salamas-Londonas-Vilnius, tarpinis skrydis Dar es Salamas-Zanzibaras, plius pervažiavimai oro
uostuose). Keičiausi dar 590 eurų į dolerius, o paskui į Tanzanijos šilingus–tai buvo vizai, viešbučiams, safariui,
transportui, maitinimuisi (ir alui) ir net suvenyrams, žodžiu viskam,visus praleidau.

Susiję pasakojimai:
storyLazyload();