Trise Tanzanijoje-nelauktai pati geriausia kelionė

atsikratyti. Sekė iš paskos gal 12, kol ieškojome tinkamo viešbučio, liko 4 atkakliausi, ir mes
palūžome. Galų gale jie ne tokie ir blogi tie neoficialai. Surado mums puikų viešbutį už norimą
mažą kainą, o paskui sėdome fojė prie stalo derybų. Visi jie ten pažįstami, visi kažkieno agentai,
negi dabar eisi į miestą ir ieškosi oficialios sąrašinės kompanijos. Buvom pavargę, tikėjomės kad
gal neapgaus. Po kruvinų ilgų derybų (jie paskui labai gyrė (o gal piktinosi) mūsų derybiniais
sugebėjimais) paėmėme 2 dienų safarį į Lake Manyara ir, mūsų nuomone, įdomiausią jų parką –
Ngorongoro su krateriu. Sutarėme po 135 dol. už dieną, taigi 270 dol. iš viso žmogui. Kas čia buvo,
žino, kad tai labai gera kaina Paskui iš vieno bendrakeleivio sužinojome, kad jis mokėjo po 200 už
dieną . Manau, jie nusileido, nes matė, kad mes visai netrokštame mirtinai to safario. Ir iš tikrųjų,
mes buvome nutarę, kad safariui skiriame 300 eurų 2 dienom, o jei neišeis, tai neimsime, ir taip
pasakiška kaina, juolab kad safarį matėme ir Šri Lankoj. Bet ko čia važiuot, jei nepamatyt safario,
antra vertus? Taigi sumokėjome avansą ir nuėjome pasimėgauti viena komfortiškiausių nakvynių
kelionėje. Keltis tai vėl anksčiausiai.
9-10 diena, vasario 3-4, trečiadienis ketvirtadienis
Apie safarius daug nepasakosiu, pilna medžiagos internete. Viskas buvo kaip priklauso, matėme
didijį penketą, išskyrus leopardą, ir begalę kitų gyvūnų. 3 liūtės gulėjo džipo šešėlyje 2 metrai nuo
mūsų, ir nevaikė musių nuo snukio. Sujaudino didžiuliai seni drambliai, kurie nusileidžia į
Ngorongoro kraterį kai laikas numirti, nes jie jau nepajėgia maitintis medžių žieve, neturi dantų,
todėl geba ėsti tik slėnio žolę. Pirmą dieną tarp bendrakeleivių buvo pagyvenusių rusų porelė ir
palestinietis (gyvenantis Jordanijoje), labai išsilavinęs ir kultūringas žmogus, fotografavęs su
aukščiausio lygio technika. Pažiūrėjus pro jo objektyvą, begemotas atrodė praris tave, o iš tikro
toliausiai. Jie tik ką nusileido iš Kilimandžaro. Antrą dieną-- tanzanietis verslininkas, lydintis
draugą japoną,--jie tik ruošėsi kopti. Darau išvadą, kad visi žmonės, kurių tikslas kalnai, yra kitokie
nei paprasti turistai—jie visi išsimokslinę, įdomūs ir tiesiog puikūs.
Dviejų dienų safariams visai pakanka, na kiek gi galima žiūrėti į tuos gyvūnus, kad ir gamtoje. Man
gerai jų gyvenimą stebėti ir per televizorių. Nors kai kurie svaigsta. Per vakarienę kinietis pasakojo,
kaip leopardas prie jų džipo pagavo ir draskė gazelę. Kad galėtų, jis dar 5 dienas neišeitų iš parko.

Graži žirafa

Mielas drambliukas
Tarp safarių nakvojome stovyklavietėje palapinėse, bet ne visi, kiti namukuose. Bet buvo
stovyklavietėje baseinas!
Grįžtant į Arušą po 2 dienų dar užvažiavome į masajų kaimą. Bendrakeleivis tanzanietis mums
suorganizavo tą ekskursiją už 5 dol. nuo žmogaus, buvome šešiese! Masajų vadybininkas pasiraukė
paskaičiavęs bendrą sumą, bet matyt tautiečiui nenorėjo atsakyti. Masajai davė gąsdinantį koncertėlį
su patrypčiojimais ir šuoliukais, leido fotografuotis su jais, aprodė namelius. Kaip taip varganai
galima gyventi ir būti laimingam? Matėm pseudomasajų ir Zanzibare, bet šitie buvo tikri.
Po masajų jau mūsų keliai skyrėsi, mūsų jau laukė vairuotojas nuvežti į Arušą. Atsisveikinant ir
atsibučiuojant su nuostabiaisiais bendrakeleiviais iš safario ir vairuotoju-gidu, iš kažkur prišoko
nematytas vyriokas reikalauti arbatpinigių. Sakom, jau tik ką davėm (vairuotojui-gidui). Tai
pasirodo, reikia dar ir virėjų komandai. To nebuvom kažkaip skaitę, bet teko krapštyti. O aš
galvojau, kodėl taip skanu buvo...
Grįžome į Arušą tamsoje ir gavome iš anksto rezervuotą kambarį, bet jau ne tokį gerą, nors buvo
pažadėtas ankstesnis.
11 diena, vasario 5, penktadienis
Ryte gerai išsimiegoję išvažiavome į Moshį-kokias 2 val niurkėmės prigrūstoj dala daloj. Ten jau
nesidairydamos pagal google map traukėme į ispanių keliautojų aprašytą viešbutį ir gavome jų
kambarį su vaizdu į Kilimandžaro!!! Būtent tai buvo vienas svarbiausių mūsų kelionės tikslų. Ko
važiuot į Afriką, jei nepamatyt Kilimandžaro (aišku, geriau įkopt, bet čia ne mūsų biudžetui, laikui
ir jėgoms).Deja, nieko neišvydome, viskas aptraukta migla, ir mums pasakė, kad jis matomas tik
anksti ryte saulei patekant ir vakare leidžiantis. Nieko baisaus, bus dar laiko, čia apsistojome 2
naktims. Pagal planą buvo numatyta aplankyti Moshį apylinkes. Taigi vėl sėdome į autobusą ir po 2
valandų jau buvome Marangu –viename iš pradinių kopimo į viršūnę maršrutų. Ketinome nueiti
prie gražaus krioklio, kur nebūtinas joks gidas, nes yra nuorodos. Bet kur ten. Prisvilo vienas, nors
sakėme, kad nereikia, nemokėsim, bet jis vis tiek neatstojo. Toks bernelis, nekalto angelo veidu, iš
išvaizdos gal 16, bet sakėsi kad 26. Tik smarkiai apsirūkęs, akys padūmavusios, bet toks naglas.
Galiausiai pasakėm, kad duosim 5 dol, daugiau ne. Gerai, patraukėm, bet aišku tuoj draugas išlindo,
prisistatė mokytoju, vyresnio amžiaus, juodos kelnės, balti marškiniai, tik labai nešvarūs, kaip iš
šiukšlyno, ir viskas karo ant jo. Daug labai vyrų taip apsirengę. Pasisakė savanoriškai mus lydėsiąs.
Na ką gi, viskas aišku, ką darysi, žinojom, kad taip bus. „Mokytojas“, kad pateisintų gido vardą,
skainiojo nuolat mums žoles ir lapus ir pasakojo, kas tai per augalai. kas nuo maliarijos, kas nuo
musės cėcė, kuri čia siautėja, net papurškė mus. Buvom nieko prieš, nes nuo maliarijos vaistų
negėrėm. Beje, visi vietiniai, su kuriais tekdavo kalbėtis, sakėsi persirgę maliarija, ir ne kartą, nors
Tanzanija nelaikoma infekuota zona ir vaistus gerti nėra privaloma. Taigi einame pro gražias
laukymes, giraites, upeliūkščius ir gėrimės gamta, kai kur vos ne Lietuva. einam ir pro džiunglyną,
žmonių nėra, gal vieną matėm Mūsų jaunuolis vos velka kojas, o susigriebęs, kad jis gidas, siūlosi
panešti kuprinytę ar irgi kažką aiškinti, bet matosi jam sunku, nors abu jie pasisakė esą iš vietinės
Chagga genties (tuo didžiuojasi) ir uždarbiauja nešikais į Kilimandžarą. Atveda į kažkokią
griuveną džiunglėse, kur atseit punktas: čia liepia mums merginai su vaiku sumokėti mokestį už
krioklį, o jo dydis pasakomas susižvalgius tarpusavyje. Kadangi nedaug, sumokame. Ir netrukus jau
nusileidžiame į krioklį. Išsimaudome paeiliui, visai nešalta, tik gaivu. Krioklys gražus, vandeningas,
nors ir nelabai didelis, tik viskas skendi dauboje, nė saulės spindulėlio. Ir nei vieno turisto. Tą
galima suprasti–visi atvažiuoja čia į Kilimandžarą kopti, o ne po krioklius vaikštinėti. Staiga iš
kažkur aukštai ar ne su virve nusileidžia trečias vietinis, draugelis, kažką šnekasi, ginčijasi.
Nejauku. Vandeningos mūsų bernelio akys įbestos į kuprinytes, kuriose tūkstančiai (2000 šilingų–1
doleris), nes pinigus beveik visada nešiojamės su savimi. Patraukiame atgal. Užpakalyje girdime,
kaip jie rimtai pykstasi, „mokytojas“ rėkia kažką ant to trečiojo, nugena jį. Mes vaizduojam
nerūpestingas, aš skambinu telefonu nesamam pašnekovui, kad jie žinotų, jog mes nedingsim be
žinios, jeigu ką. Baimė atslūgsta, kai pro upelį einant pamatome netoliese besiturškiančius
vaikučius-supratom, kad dar gyvensim.


Grįžtam kitu keliu. Gerasis „mokytojas“ dar nuveda mus ant aukštumos, nuo kurios turėtų matytis
Kilimandžaras, ir labai susikremta, kad skendi viskas debesyse. Tuo tarpu jaunuolis trumpam
pradingsta ir grįžta visiškai jau stiklinėm akim. Einant plentu, pamatome visai liūdesį keliantį
vaizdą. Visai gatavas be galo liesas juodukas griuvinėja po plentą tiesiogine prasme, su juo tik
ištikimas šuo, nusirita į griovį pagaliau ir nebejuda. O mes einam iš paskos, mūsų jaunuolis šaiposi,
kad šitas vakar grįžo iš Kilimandžaro (nešikas), ir uždirbtus pinigus praleido ne tai rūšiai, kuriai
reikia, suprask, jis tai žinąs, kurią rūšį gerti ar rūkyti. Neįsivaizduoju, kaip tokį nešiką galima
samdyti, jis kaip šapelis, ką jis gali panešti, kaip jis kvėpuos 6000 aukštyje, jį patį reiks nešti iš
kalnų užėjus abstinencijai. O mūsų safario bendrakeleivis sakė, kad be nešikų nebūtų pasiekęs
viršūnės, ir kad davė jiems 400 dol. arbatpinigių (keturiems). Kodėl žmonės, turintys galimybę
išsiveržti iš skurdo, pasirenka kelią užmiršti jį svaigindamiesi?
Prie autobusų stotelės, nepavykus mūsų įtempt į giminaičių suvenyrų lariokus, mes užmokame
kiekvienam po 5 dol. Jaunuolis išsprogdinęs akis agresyviai reikalauja daugiau, o „mokytojas“ jam
sako, kad tikrai enough ir su juo atsisveikiname. Grįžtame jau tamsoje, pavakarieniaujame
netoliese esančiame italų restorane, aplink tik muzungu, ir nustatome žadintuvus 6 val––gal
pamatysime pagaliau Kilimandžarą!
12 diena, vasario 6, šeštadienis
Auštant pagaliau patyrėme sukrėtimą: saulės nutviekstas Kilimandžaras atrodė kaip nereali svajonė.
Mums sakė, kad šiandien jis bus matyti visą dieną. Iki soties juo prisigėrėję prie rytinės kavos
puodelio nutarėme pavažiuoti iki netoli Moshi esančio miestelio-Uru. Anot ispanių, ten galima visą
dieną vaikščioti gražiomis apylinkėmis ir gėrėtis kalnu. Taip ir buvo. Apylinkės nuostabios, kaip
Lietuvoj, kurioj dar auga bananai ir kava. O saulė spigino visą laiką, ir Kilimandžaras matėsi ištisai, tiesa, nearti ir užstotas augmenijos.


Uru takeliais aplink Kilimandžarą
Popiet grįžome ir dar nuėjome į mokamą miestelio baseiną, nes karštis nualino juodai.
Juokingiausia, kad ten reikėjo registruotis, nurodant tel. numerį ir net tėvo vardą. O jei nežinotumę?
Telefoną patariu nurodyt melagingą, nes ir taip ten dažnai kiekvienai iš mūsų vietiniai numeriai
skambindavo, nors niekam niekada nedavėme. Matyt tai kaip pas mus–-komivojažieriai išknisa
numerį iš kažin kur. Baseinas buvo pilnas juodukų paauglių, muzungų matėsi tik keletas.
Tanzaniečiai nemoka plaukti arba vos vos. Tą ir pamatėme. Mergaitės plaukiojo su marškinėliais,
musulmoniukės.
Moshi paliko kuo geriausią įspūdį: spalvingas, pilnas energijos, viskas tik verda, juda. Daugybė
lariokų, prekyba klesti. Geriausia vieta suvenyrams rinktis. Nesusivaldėme ir mes, į kokią vietą
reiks įgrūst turint tik rankinį bagažą nemąstėme. Tų moterų rūbų spalvingumas užkeri, o ir jos
pačios jaunos tokių gražių bruožų, laikysenos kuo tiesiausios nuo nešulių nešiojimo ant galvų,
vaikai išvis akių atitraukt negali. Ne visi, aišku, gražūs, bet tikrai kaip tauta tanzaniečiai patrauklūs.
Vienintelis Moshi trūkumas, kad niekur neveikia Wi fi, o mums verkiant jo reikia. Pagaliau radome
restoraną matyt turtingiems vietiniams, kur susitarėme, kad valgysime, tik jei bus internetas. Po ilgų
vargų ryšys atsirado, ir mes užsisakėme kažką. Servisas mus apstulbino. Aš užsakiau žuvies sriubą,
žiūriu, man neša dubenėlį sriubos ir ant lėkštės didelę virtą žuvį, matyt iš jos buvo išvirta. Kitoms
patiekalus atnešė liepsnojančius. Paskui atėjo virtuvės šefas ir pasiteiravo, kaip mums patiko.
Aišku, kad labai. Su tamsa grįžome į mūsų nuostabų numerį. Rytoj laukė varginanti kelionė į
Lushoto. Kilimandžaro jau nebesimatė.
13 diena, vasario 7, sekmadienis
Autobuse sėdėjome pačiam gale, tai vos dantų neišsitarškinome per 5 val. kelionę. Aišku, prikimšta,
aišku, karšta. Stebėjau, kaip kelkraščiu ištisai eina žmonės, vieni pirmyn, kiti atgal. Ir tai mačiau
visur, kur tik važiavome. Ir kur jie eina, kodėl? Galbūt tai įprasta, gal jiems dešimt kilometrų ne
atstumas, o galbūt neturi pinigų autobusui. Eina visi: vyrai, moterys, masajai su raudonom
marškom, ištisai būreliai mokinių, aprengtų švarutėlėmis uniformomis, bet buvo ir basų. Išvis man
Afrika asocijuojasi su tuo ėjimu pakelėmis. Kiti, neinantys, kažką kruta, kalba, daro. Čia nelabai
pamatysi dienomis sėdint, traukiant žolę ar ką nors kitą, kaip, tarkim, Egipte. Tanzaniečiai mano
akimis yra verslūs žmonės ir ne tinginiai, ir jų skurdą lemia kitos priežastys.
Taigi pagaliau įvažiavome į Lushoto, nuo kurio prasideda kelias per prarajas į Usambaros kalnus.

Įsikūrėme tiesiog baisiame viešbutyje, net vandens ten nebuvo jokio. Ir kam mes ėmėm pirmą
pasitaikiusį. Kuo greičiau, kad suspėtume dar grįžti iki nakties, iškeliavome į žygį-mūsų tikslas
buvo Irentės wiew point. Gidų atsisakėme, čia nieks įkyriai nelindo, ir buvome nubaustos . Vietoj 5
km sukorėme su grįžimu 15, nes netyčia praėjome tą punktą. Įdedu interneto nuorodą iš tos vietos vaizdų, nes neįmanoma perteikti pamatyto grožio.
https://www.google.lt/search?q=irente+viewpoint+lushoto&biw=1280&bih=832&tbm=isch&imgil
Na nėr žodžių. Nuo plokštumos atsiveria vaizdas į begalinį tolį, o iš kitos pusės–kaip Maču pikču.
Grįžome į baisųjį viešbutį vos gyvos ir nutarėme, kad antrai dienai čia nebeliksime, nes kas
gražiausia čia jau pamatėme. Ryt keltis vėl anksti.
14 diena, vasario 8, pirmadienis
Prieš 6 jau buvome autobusų stoty. Prieš mus buvo keli pasirinkimai. Liko 3 dienos, ir norėjome dar
ką nors pamatyti. Buvo tokia mintis grįžti į Zanzibarą, nuvažiuoti į kokį kitą jo paplūdimį, bet
suskaičiavus kiek tai užtruks, neapsimokėjo dėl pusdienio prie vandenyno aukoti tiek laiko kelionei.
Tad pasirinkome Bagamoyo, irgi prie Indijos vandenyno, vis kažkas naujo. Kai kas sakė, kad tai ne
blogiau už Zanzibarą. Nuo Usambaros kalnų, kur mes dabar esame, per Lushoto ir Msata susidaro
apie 300 km, ir tai trumpiausias kelias. Taigi vietiniai mus įsodino į tiesioginį autobusą į Msatą, kur
turėsime persėsti į dala dala iki Bagamoyo. Kadangi mes visada įtaikydavome įlipti pradiniame
punkte, visada gaudavome atsisėsti. Na ir važiavo, sustodamas kiekvienoje gyvenvietėlėje, dėl
kiekvieno bičiulio, paveždavo ir mokinukus. Vaikai čia labai mylimi, niekas neišsodina dėl mokinio
pažymėjimo kaip pas mus, pavėžėja nors nepriklauso. Ir apskritai, tiesiog pribloškė tokie faktai, kad
eini, pavyzdžiui, miško takeliu, ir žiūri – mokykla autizmu sergantiems vaikams. Ir čia Tanzanijoje,
vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių. Visi švaručiai, uniformos įvairios, aiškiai duotos valstybės.
Ir kiek jų daug! Kažkur džiunglėse išnyra užrašas ant pastato–mokykla. Žodžiu, mokslo siekiama.

Susiję pasakojimai:
storyLazyload();