1 diena, 2016 m. sausio 26 ( kelionės trukmė–16 dienų)
Skridome Ryanairu į Milaną, po to į Briuselį, čia nakvojome, vien dėl to, kad apsidraustume nuo
pavėlavimo į svarbiausiąjį rytojaus skrydį Briuselis–Stambulas–Dar es Salamas. Kadangi į Briuselį
atvykome prieš vidurnaktį, mūsų užsakytas kambarys matyt buvo atiduotas, ir gavome dar geresnįliuksą.
Net gaila buvo palikti tokį komfortą, kurio, žinojome, daugiau nematysime.
2-3 diena, sausio 27–28, trečiadienis-ketvirtadienis
Rytinis skrydis su trumpu 2 val persėdimu Stambule, ir štai jau mes tiesiu taikymu į Dar es Salamą.
Alpės iš lėktuvo
Atskridome ne be nuotykių, vietoj trečios, kokią penktą val ryto, nes priverstinai nutūpėme Mombasoje
(Kenija). Buvome truputį išsigandę, nes vis žiūrime, kad lėktuvas niekaip negali nutūpti dėl audros matyt,
Aukštis tai kyla, tai mažėja, o paskui didžiuliu greičiu pasileido skristi. Ir tik tada paskelbė, kad negali
nutūpti dėl lietaus ir skrenda pasipildyt degalų į Mombasą (Kenija). Stiuardesės iki to laiko visos buvo
susislėpusios, nieko neaiškino, štai ir išgirtosios Turkish airlines. O jei aš silpnų nervų ir man reikia
nuraminimo?
Taigi Daro oro uostas apstulbino-niekaip nepavadinčiau jo internacionaliniu, kažkoks aptriušęs pašto skyrius
ten, kur muitinės procedūros. Kokie 5-7 pareigūnai sėdi ir tempia laiką. Skrybėliuota juodukė klapsėdama
akimis vardais šaukia tuos, kurių pasai jau vizuoti, ir į pusvalandį trys gali eiti per „budkę“, vieniems reikia
pirštų atspaudų, kitiems kažkodėl ne, viskas daroma, atrodo, dėl akių. Visas lėktuvas kantriai ir nuolankiai
kenčia, kad ir su mažais vaikais. Mes, aišku, paskutinės, nes kilo jiems neaiškumų, ar susimokėjom už vizą
(ten duodi pasą ir 50 dol. į ranką ir lauki). Tai matyt nusprendė, kad galutinė suma parodys, ir jei netruks
jiems pinigų, vadinasi tikrai mokėjom. Taigi teko laukti iki galo, o mes turėjom bilietus į vietinį Fastjet
lėktuvą iki Zanzibaro (išvakarėse pagavom akcinius bilietus). Galų gale viskas išėjo į gerą – vietoj to kad
lauktume ilgiausiai oro uoste, iškart po muitinės nubėgome į kitą lėktuvą. Čia irgi apstulbimas- tik 7 keleiviai
įskaitant mus, o lėktuvas didžiulis. Už pusvalandžio–Zanzibare. Truputį dar lijo. Susiradome pakenčiamą
viešbutį ir, nors nemiegoję, apvaikščiojome Stone Town įžymybes. Gražu, bet ten nepatarčiau apsigyventi
atostogoms. Jų masteliais jis gražus ir vertingas, bet mes gi žinom, kokie Europoj miestai.
Zanzibaro įžymybės
4-5 diena, sausio 29–30, penktadienis šeštadienis
Ryte pasisamdėme mašinėlę (nes su dala dala (jų mikruške) per daug laiko užimtų) nuvykome tiesiai į
Nungwi, šiauriausią Zanzibaro kurortą. Po poros valandų jau įsikūrėme tokiame atseit bungale, trys žingsniai
nuo jūros. Susigundėme pirmu pasiūlytu variantu, ir tai buvo blogiausias visoje kelionėje. Apart lovų su
baldakimais daugiau nieko – net veidrodžio, net vinies drabužiams pasikabinti. Aišku, dušas ir tualetas, bet
tokie šlubuojantys. Tačiau niekas nerūpėjo, troškome pagaliau į jūrą pasinerti, po tokios ilgos kelionės. Ir ką
jūs galvojate? Prieš akis atsivėrė kerintis vaizdas. Vanduo neįtikėtino žydrumo, pasijutome kaip Leonardo
„Paplūdimyje“.
. Nungwi vandens spalva
Paplūdimiai
Įdomu tai, kad pakrantės labai švarios. Paplūdimys tęsiasi kelis kilometrus, ėjome iki Kendwos
palei vandenyno pakrantę, ir taip švaru, žmonių reta, nemanau, kad tokius plotus valo. Grožis toks,
kad akys nenustoja jį gerti. Tos palmės, ošimas, lengvas vėjelis... Nungwi geras tuo, kad potvyniai
ir atoslūgiai ten ne taip pastebimi, kaip kituose Zanzibaro kurortuose (juokinga vadinti kurortu, nes
asocijuojasi su neatrastu rojumi, o ne su perpildytu kūnais pliažu). Per atoslūgį tu neišsimaudysi,
nes eisi iki gilesnio vandens taip ilgai, kad galiausiai pasuksi atgal. Taigi prisikvėpavę,]
prisivaikščioję ir prisigėrėję mes vakare pasidavėme vieno vietinio šustro vaikinuko, beje, gražuolio
atleto, Mikės, tikriausiai Nungwi pažibos, įkalbinėjimams ir sutarėme kitą dieną ryte prisijungti prie
pusdienio tripo burlaiviu su pietumis snorkelinti į salą. Nebrangu, rodos, 15 dol.(beje, visada
mokėjome vietiniais pinigais, taip pigiau). Mikė važiavo kartu. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip jis
parūkęs žolytės staiga susizgribdavo padaryt keliolika atsispaudimų, matyt raumenynui palaikyti.
Matėsi, kad išvaizdos puoselėjimas yra svarbiausias tikslas jo gyvenime, bet rezultatai stulbinantys.
Publika buvo įvairi – italai, britai, net rusų kompanija, kurių šiaip niekur nesigirdėjo, ir kt. Įgulos
buvo gal 7. Jie ruošė mums pietus iš šviežutėlės didžiulės žuvies, rodė kaip tą daro, labai įdomu
stebėti. Žodžiu, pasnorkelinome (dugnas nebuvo labai įdomus, tikrai manau yra gražesnių vietų
Zanzibare), be proto skaniai pavalgėme ir patraukėme atgal, praplaukdami pro Bilo Geitso salą, kuri
yra visuose atvirukuose. Kažkokia fantastika, kad toks grožis tikrai egzistuoja.
Nardėmė netoli Bilo Geitso salos
Bet kilo vėjas.
Netikėtai pradėjome džiūgauti, kai bangos smagiai tėkšdavo į denį. bet greitai juokai baigėsi. Keli
žmonės buvo suguldyti denyje ant liemenių, nes jiems buvo bloga (nežinojau, kad tai padeda),
likusias kelias užsimovė kas spėjo, aš dorojausi su jūros liga įsikibusi į bortą, taigi neturėjau kada
bijoti, be to, žinojau kad nenuskęsiu, nes gerai plaukioju, du įgulos nariai be perstojo kibirais sėmė
vandenį, kiti ramino keleivius -– No panic. Kažkur prieky kilo baisus triukšmas ir barnis – italas
rėkė kad kapitonas suktų tuoj pat į krantą, kuris šmėkšojo toli horizonte, mūsų Mikis šiurkščiai rėkė
ant italo. O ir arkliui buvo aišku, kad plaukėme tiesiai prieš bangas ir negalime sukti, kad laivo
neapverstų ar ta sena gelda nesubyrėtų, nes vandenį sėmė iš eilės pasikeisdami visi jūreiviai. Viena
rusė visai pamišo – žiūrėjo paklaikusiom akim ir verkė , vyras ant jos rėkė, o juodis laikė už rankos
ir tikino, kad viskas gerai. Kai aš tarp pykinimų užklausiau vieno nario, ar tai įprasta, tai jis sakė
kad taip dažnai būna, nežinau, ar tikėti. Šauniausia buvo, kad laivo pirmagalyje įsitaisė trys
merginos, ir be perstojo krykštavo iš laimės, kai užliedavo banga. Matyt jos nieko nepastebėjo.
Žodžiu, galiausiai mes kažkaip pasukome į krantą ir jau kažkodėl nurimus bangoms prie kranto
išsilaipinome. Apie arbatpinigius įgulai manau nebuvo jokios kalbos, ir įsivaizduoju, ką tie
keliautojai parašys savo forumuose.
Laivo kapitonas
Tęsiu pasakojimą. Vakare dar pasivaikščiojome, pavakarieniavome, atsipeikėjome ir sudarėme
planą, ką daryti toliau. Pagal mūsų maršrutą jau reikėjo vykti į žemyną, į safarius. Trumpiausias
kelias – persikelti laiveliu (tiesiai 40 km vandeniu), bet po šios dienos tripo pradėjome bijoti. Bet
nugalėjo noras pasidirginti nervus ir sutaupyti labai daug laiko (atkrenta būtinybė važiuoti iki kelto,
juo keltis 3 val., paskui trenktis per kamščius į autobusų stotį, iš ten vėl gaudyt autobusą ir t.t.). Be
to, ir suderėjome su Mike visai priimtiną kainą, jis užtikrino, kad tai visai saugu (nors internete
buvo rašančiųjų, kad tik savižudžiai gali keltis laiveliais) http://www.tripadvisor.com/ShowTopicg482884-
i9487-k6141166-Boat_Pangani_Zanzibar_DON_T_DO_IT_It_s_dangerous-
Zanzibar_Island_Zanzibar_Archipelago.html pažadėjo, kad tikrai bus liemenės. Tik viena sąlyga –
turime išplaukti 5 ryto, mat tada nebūna bangavimo.
6 diena, sausio 31, sekmadienis
Tai buvo sunkiausia, bet ką darysi – 5 val. buvome sutartoje vietoje ir Mikė mus nuvežė prie
mūsų motorkės kapitono, su kuriuo susipažinome išvakarėse. Dėl 500 metrų Mikė samdė mašiną, kurią vairavo italė
mergina, Zanzibare gyvenanti 5 metus, ir, kaip išsikalbėjome, dar nebuvusi niekur žemyne. Ką ji čia
veikia, belieka spėlioti, nes papriekaištavo Mikei, kad jis jai per mažai užmokėjo už nuvežimą.
Padarėm išvadą, kad matyt svaiginasi, nes neįsivaizduoju, kad už tokį menką užmokestį, kaip
nugirdome, galima keltis 5 ryto, kad Mikė galėtų nuvežti turistes 500 metrų. Bet labai miela, tik
išsekusi. O mūsų Mikė ne bet kas, šparino su ja ir itališkai, ir angliškai. Taigi mes laivelyje,
paprastoje mažytėje motorkėje, iškart apsivilkome liemenes ir brėkštant išplaukėme. Ir tikrai, visai
saugu, jokio pastebimo bangavimo, per 3 val. atplaukėme ramiausiai, kapitonas su junga dar
pažvejojo pakeliui, nes taip buvo sutarta, bet nieko nepagavo. Išlipome Panganyje, tai jau žemyne.
Panganis aprašytas kaip labai gražių paplūdimių vieta, tik iki jų irgi reikia dasikasti. Iškart
„atsitiktinai“ prisistatė vietinis gaidas, Alli , supažindino su savo veikla ir nuvedė į geriausią
miestelio viešbutį, kurį mes ir taip jau buvome nužiūrėję forumuose. Buvo labai karšta, ir nutarėme
paimti iš Ali brolio pusdienio pasiplaukiojimą nedideliu laivu Panganio upe pro mangroves ir
palmių giraites. Labai patiko, labai gražūs vaizdai, bet nieko, ko nematėme anksčiau.
Panganio upe pro gražuoles palmių giraites pakrantėse
Vakare viešbučio savininko, jauno tanzaniečio, baigusio mokslus Amerikoje, anglų jo gimtoji kalba,
patarimu užsisakėme nuostabios žuvies. Įspėju, kad viskas labai skanu, bet visur reikia laukti visko
daugiau nei valandą, nes gaminama šviežiai. Kainos tikrai nedidelės, įkandamos, o patiekalai
puikūs. Miegoti nuėjome tik sutemus, nes laukė rytojaus 15 km žygis su Ali dviračiais į
nuostabiuosius Panganio paplūdimius.
7 diena, vasario 1, pirmadienis
Kitą dieną, 6 ryto, kol ne taip karšta, anot Ali, išvykome su dviračiais. Ali man, kaip vyriausiai,
bandė įsiūlyt kažkokį dviratuką mažais ratais, atseit lengvas, bet aš griežtai pasirinkau vyrišką, tad
jam beliko sėstis ant to moteriško ir tankiai minti, bet tai tiko prie jo smulkutės kompleksijos.
Persikėlėme keltu per upę ir pasimėgaudami varėme 16 km per vietinių gyvenvietes rudai raudonu
būdingu Tanzanijai spalvos takeliu. Labai gražu, žalia, kaktusai, bananų giraitės, baobabai ir daug
nežinomų augalų. Buvome apsimuturiavę po kelias skaras, kad tik nepatektų saulės spindulėlis ant
skausmingai apdegintos odos Zanzibare, todėl kad mes baltosios (muzungu) buvo galima atpažinti
tik iš pusės veido, palikto kvėpavimui. Kelionė neprailgo, vienas malonumas. Ir pagaliau išsukome
takeliu į vandenyno pakrantę. Apsistojome žavioje šiaudais dengtoje kavinėje, supamuosiuose
krėsluose. Buvome geidžiamiausiuose Ushongo pliažuose. Nuostabi vieta, ne blogesnė kaip
Zanzibare, tik dar geriau tai, kad visai visai nėra žmonių. Baltieji(jeigu jų yra), susislėpę matyt
brangiuose pakrantės bungaluose, na sutikom bevaikštant vieną kitą Hemingvėjų.
Mūsų kavinė Ushonge
Atoslūgis, kur mes jau nuėjome kokį kilometrą į vandenyną
Kad čia apsistoti brangiai kainuoja, supratome iš kavinės kainų – įstengėme užsisakyti tik vieną
daržovių troškinį ant trijų ir pro sukąstus dantis po butelį alaus. Bet užtat kaip buvo skanu!!!
Laukėme, aišku, valandą. Ali mums davė laiko iki 5, nes su mūsų oda, anot jo, anksčiau jokiu būdu
nevažiuosime dėl mūsų žaizdų. Saulė tada bus ne tokia nuožmi. Taigi, apsigaubusios skaromis
pasileidome relaksuotis-pirmyn atgal neaprėpiamais paplūdimio kilometrais. Čia patyrėme, ką
reiškia atoslūgis – ėjome į jūrą gal kilometrą (vadinu jūra, bet čia gal vandenynas?), niekaip
nepasiekėme vietos, kur būtų giliau, kad galėtume maudytis. Priklydęs šuo, bet su antkaklėliu, mus
globojo ir brido kartu, o paliko mus vėliau tik toj vietoj, kur priklydo.
Grįžome kupinos romantikos ir ramumos. Kadangi Ali dar minant dviratį paskambino viešbučio
savininkui ir mums užsakė konkrečiai valandai vakarienei skaniąją žuvį, tikėjomės kad grįžę tuoj
gausim pavalgyti. Deja, („не тут то было“-rusiškas posakis), laukėme papildomai daugiau negu
valandą. Bet per tą laiką Ali mus supažindino su prie stalo sėdėjusiais dviem savo bičiuliais
verslininkais, kurie nesavanaudiškai pasiūlė mus veltui nuvežti į Arušą, bet ne ryt, kaip mes
buvome numačiusios, o poryt. Tamsoje jie buvo panašūs į šachtininkus, ir mes suabejojome, kodėl
jie tokie geri. Reikia pasakyti, kad Tanzanijoje viešasis transportas buvo didžiausia problema
mums–užtrunka ilgai, išvykimo laikas neaiškus, perkrauta, duok dieve atsisėst, karšta, greitis,
stoviniuoja kiekvienoj pakelėj, nes nenutaikai įsėst į greitesnį, tik kad pigus. Taip kad pasiūlymas
buvo viliojantis. Iki Arushos daugiau kaip 500 km, mažiausiai 8 val kelio, su persėdimais. Bet
atsisakėme, gaila buvo dienos, kurios nenorėjome prastumti be tikslo. Aišku, Ali prieš tai siūlė
mums visokias savo tripų galimybes, iki pat safarių, bet jų net nesvarstėme dėl neįmanomo
brangumo. Tačiau, jis liko geranoriškas ir stengėsi kaip įmanoma mums padėti. Taigi nuėjome
miegoti su vištomis kaip visada, nes laukė ankstyva sunki kelionė iki Arušos – safarių Mekos.
8 diena, vasario 2, antradienis
5 ryto atsikėlėme ir susiruošėme į stotį. Vadinu visur autobusų stotimis, bet tai iš tikrųjų tik kokia
aikštelė su kokiu nors transportu. Vakarykščių pažįstamų patarimu, ketinome sutrumpinti kelią ir
važiuoti trikampio įstrižaine, kad įsistatytume į kelią į Arušą, bet deja, tas autobusas neatvyko ir
teko laikytis seno plano – važiuoti dala dala mikruške) iki Tangos (1,5 val,), ten persėsti į autobusą į
Arušą. Ali nepatingėjo atsikelti, atėjo kaip žadėjo mus palydėti ir padarė didelę paslaugą: liepė
mums atvažiavus nelipti, o laukti, kol dala dala vairuotojas mus įsodins į tiesioginį autobusą į
Arušą, nes kitaip vietiniai mus sudraskys. Tikrai tai padėjo – Tangoje už langų jau matėsi puolančių
būrys su savo pasiūlymais. Ačiū Ali, nes jis tikrai iš mūsų ne ką uždirbo. Kol kas iš tanzaniečių, net
ir suinteresuotųjų, patyrėme tik gera.
Važiavome net 9 val, nes ekspresas stojo kiekviename bažnytkaimyje, galiausiai dėjosi į priekyje
važiavusią mašiną, nukrito bamperis, tai dar užtrukome, kol policija tvarkė dokumentus. Visai
nusikalėme, o ir sutemos ne už kalnų. Galų gale – mes įvažiuojam į Arušą. Kaip ir tikėjomės, čia
užpuolė visa ko zazyvalos, ir nors forumų buvo prisakyta su jais nesikalbėti, niekaip nėjo
