Pastaba: mano pasakojimas labiau parengtas išgyvenimais, potyriais ir jausmais. Techninių detalių čia mažai. Bet jei man bus įdomu ar reikalinga daugiau detalių dėl kelionės planavimo kreipkitės - mielai padėsiu.
Dabar tai atrodo lig sapnas... kaip sapnas, kuriuo sunku patikėti. Ir tik nuotraukos įrodo, kad tai ką mačiau ir jutau yra tikra. Matyt tai buvo sena mano svajonė, kurios niekad nesuvokiau. Dar vaikystėje žiūrint „National Geographic“ žavėjausi laukinių gyvūnų gyvenimų, mane tai traukė, bet niekad netikėjau ir net nepagalvojau, kad vieną dieną čia apsilankysiu...
Truputį priešistorės – kelionę į Tanzaniją planavau apie 3 metus ir vis gyvenimas pakišdavo koją ir vis tekdavo atidėti geresniems laikams, deja jie taip ir neatėjo. Dar prieš Naujuosius nusipirkom bilietus į Tanzaniją ir sumokėjom depozitą už turą, už poros mėnesių sulaukėm dar vieno sukrėtimo – mus aplankė tai kas sustabdė gyvenimą visame pasaulyje. Iš pradžių tikėjom, kad viskas susitvarkys ir galėsime išvykti, juk iki kelionės dar nemažai laiko likę... bet toliau tęsė ilgi nerimo mėnesiai, kurie apkartino kelionės laukimą, o viską vainikavo paskutinis mėnuo, kai pradėjo atšaukinėti skrydžius be jokio pranešimo. Paskutinis skrydis buvo atšauktas likus 3 dienoms iki kelionės, tada jau norėjosi pasiduoti, nes suvoki, jei ir įsigysi naujai rastus bilietus su persėdimu Varšuvoje didelė rizika, kad tiesiog nespėsi į sekantį skrydį. Surizikavom. Bemiegė naktis, kupina nerimo kelionė iki oro uosto, pirmas skrydis gan sklandus. Smagumynai prasidėjo Amsterdame, kai priduodant bagažą tau pasako kitą kartą atvykite ankščiau, nes jus vėluojate, jau turėtumėte būti prie vartų, o dar laukia pasų kontrolė, eilės ir 15 min kelio iki vartų.
Bet kaip bebūtų mes tai padarėm, surizikavom, pavargom, nepasidavėm ir esam pakeliui į savo svajonę!!!!!!!!!!!!!
Ir štai mes Afrikoje, Tanzanijoje!!!!! Pagaliau leidomės į neįtikėtiną kelionę. Nerandu žodžių apibūdinti tai ką mačiau, jutau, užuodžiau ir girdėjau, tai buvo kelionė į kurią leidausi pasitelkusi visais savo jutimais… Spirgėjau kaip spirgas keptuvėje laukdama kol atvyks mus pasiimti safario džipas ir pagaliau leisimės į savaną. Atstumas gan nemažas, nuo viešbučio iki Tarangire nacionalinio parko, kur turėjo prasidėjo mūsų pirmasis turas, apie 5 val. kelio. Kaip vyras juokavo, mūsų šalyje važiuodamas 5 val. atsidursi kitoje valstybėje, o čia nuvažiuosi tik mažą dalelę reikiamo kelio. Laikas neprailgo, visą tą laiką negalėjau atitraukti akių nuo nebesikeičiančios gamtos, žmonių, miestelių.
Pasiekus parką nežinojom ko tikėtis, ar pavyks išvysti, bet vieną iš norimų gyvūnų ar pavyks juos užfiksuoti, pastebėti, bet ši diena mums buvo paruošus daug daugiau nei galėjome tikėtis. Tarangire nacionalinis parkas beprotiškai didelis, net negalėjau įsivaizduoti jo masto. Pirmi sutikti gyvūnai buvo arba pavieniai zebrai arba kažkur tolumoj vos įžiūrimos žirafos - nusivylimas, o taip tikėjausi kad laukinis pasaulis bus taip arti, ranka pasiekiama, bet kaip kartojo gidas „You realy lucky guys!!!“ ir taip mes buvom „realy lucky“: nepatenkinti drambliai užtvėrė kelią, maniau širdis išlips, sėdėjom kaip pelės po šluota, neleisdami nė žodelio, vėliau gidas pasakojo, kad pasitaiko dramblių ir buivolų atakų prieš automobilius. Pulkai matytų ir nematytų gyvūnų ir viską vainikavo nakvynė brūzgynuose. Taip arti laukinės gamtos dar nesame buvę. Mus nuo jos skyrė tik plona palapinės medžiaga.
Naktį prabudau manydama, kad girdžių liūtą, kažkas visai netoli sukrebždėjo. Kraujas sustingo gyslose, mane sukaustė baimė, o Benas miega ne nekrustelėjęs. Vis mąsčiau į kurią pusę man reikės bėgti, ar liūtas gebės įlįsti į palapinę, ar jie mus užuodžia, juk mes toks lengvas grobis. Galvoje sukosi baimė, savęs keiksnojimas nejau negalėjau pasirinkti saugesnės vietos miegojimui, suvokimas, kad reikia išsimiegoti, nes rytoj laukia sunki diena, ir mintis, kad tai gal vienintelė naktis, kai gali patirti tikrą laukinę gamtą, tai ką mačiau dienos metų, dabar girdžiu. Tai viena magiškiausių patirčių, su kurią susidūriau šioje kelionėje.
Ryte paaiškėjo, kad tai buvo ne liūtas (koks nusivylimas), bet praskleidę užuolaidą pamatėme už kokių 20 metrų dramblį, kuris sau ramiai kramsnojo krūmokšnius. Pasirodo naktį jis netoliese triukšmavo ir laužė medį. Prabangesnių pusryčių nesam gyvenime turėję, įsivaizduokite pusryčiai su vaizdu į brūzgynus su dviem drambliais ir būrelių zebrų, mes „really lucky“.
Po pusryčių palikę savo nuostabiąją rezidenciją judam į Serengečio nacionalinį parką. Serengeti svahili kalba reiškia nesibaigiančios lygumos. Šiandien laukia nauji nuotykiai, nauji potyriai ir vienas iš jų African massage, taip jie vadina 5 valandų dardėjimą žvyruotu, duobėtu keliu. Anksčiau šiame nacionaliniame parke buvo įsikūrę Masajai, bet valstybės spendimu jie buvo iškeldinti į Ngorongoro saugomą teritoriją, nes jų kultūroje vis dar gyva tradicija liūtų medžiojimas kaip įrodymas savo vyriškumo. To pasėkoje liūtai buvo atsidūrę ties išnykimo riba.
Prieš akis atsiveria beribės savanos platybės. Dažnai žiūrėdama pro langą savęs klausiau ar suvoki, kur randiesi? Ar supranti, kad tai ką matai nėra televizijos ekranas? Atsidūrėme ten, kur kuriami filmai apie gamtos pažinimą. Čia gyvūnų ne taip gausų, tiksliau didelėje teritorijoje plačiau išsibarstę, todėl juos stebėti sunkiau. Bet mus pavyko užfiksuoti gepardą, hieną su nugvelbtu grobiu, šakalą, liūtus, leopardą, įvairių raguočių ir vakarą vainikavo – raganosis. Kiek teko girdėti jie tapo labai reti gyvūnai šiose apylinkėse, todėl pamatyti jį yra tikras sėkmės reikalas. Temsta čia anksti. 18val palydim saulę ir pasineriam į akliną tamsą. Jaučiamės pavargę nuo ilgos, dulkėtos kelionės, o dar ryte reikės keltis 5 val, nes laukia pažintis su su Seregenti nacionaliniu parku iš paukščio skrydžio.
Oro balionu skridau pirmą kartą. Smagu savanos platybes apžvelgti iš viršaus, bet didesnį įspūdį paliko pusryčiai krūmynuose. Nuostabi atmosfera, skanus maistas ir neapsakomas vaizdas. Be to pakliuvom į prancūzų reklamos filmavimą, detalėmis nesidomėjau, bet gal tapsime žvaigždėmis. Po tokių pusryčių jaučiausi kaip naujai gimus, kupina jėgų ir pasiruošusi vėl leistis į kelią.
Masajai: patarimas planuojantiems lankytis šiose kraštuose, nesusižavėkite ekskursijomis į Masajų kaimus, bet jau mes likom nusivylę, kaip paaiškėjo vėliau ir daugiau čia besilankančiųjų nebuvo sužavėti. Įdomu tai, kad kaip klajoklių gentis pasirinkusi ir puoselėjanti savo gyvenimo būdą labai akcentuoja pinigus. Už įėjimą į jų gyvenvietę užsiprašė po 50 dol nuo asmens, kai pradėjom diskutuoti, kad tikrai tiek nemokėsim nuleido iki 50 dol už abu, nors programoje buvo rašoma 20 dol asmeniui...na, bet OK. Į jų programą įėjo šokis, tada jie parodo, kaip primityvių būdų užkuria ugnį. Norint užkurti ugnį jiems reikia keturių vyrų, vis mąstau kodėl jie nesinaudoja degtukais, juk laiko sekimui pasitelkia modernius laikrodžius ir telefonus. Masajus paklaustas apie tai netikėtai praranda anglų kalbos žinias. Taip pat šioje ekskursijoje sužinojom apie jų senąsias tradicijas – suvenyrų gaminius turistams. Kai kalba pasisuka apie kaina, tai tampa didelę paslaptimi ir esi vis raginamas išsirinkti dar keletą dirbinių, kad jie galėtų paskaičiuoti kainą. Galiausiai, kai jų spaudimas neduoda vaisiaus, jie paskelbė kainą, vėrinys kainuoja 75 dol.!!!!!!! Bandėm suvokti apie kokią valiutą jie kalba ir akimis ieškojome išėjimo.
