Švieži įspūdžiai iš Latvijos pajūrio (Ventspils)

Jau kelinti metai girdžiu daug gerų atsiliepimų apie Ventspilį, todėl besibaigiant vasarai, nutarėm prasiilginti vieną savaitgalį, ir savo kailiu patirti Baltijos jūros teikiamus malonumus Latvijoje.
Latvijos turistiniame tinklalapyje apsižiūrėjau galimas nakvynės vietas ir išsirinkau nedidelį viešbutuką Ventspilio pakaštyje, netoli jūros - “Juros brize”. Dvieju kambarių numeris be pusryčių trims nakvynėms kainavo 144 LVL(50 % reikėjo sumokėti avansu)(1 LVL ~ 4,95 LTL). Nepasakyčiau, kad labai pigiai, bet, manau, Lietuvos pajūryje atitinkamo varianto tikrai nerasi (nors ką aš žinau, paskutinį kartą buvau Palangoje prieš du metus, ir tai anksti pavasarį).
Ekipažas tradicinis: vairuotojas, šturmanas (šį kartą, turbūt, irgi keleivis, dėl nedidelio atstumo ir pakankamai aiškaus maršruto) ir keleivis, transporto priemonė irgi ta pati - Opel Omega.
Kadangi kelionė netolima, tai pasiruošimo beveik nereikėjo, maisto atsargų taip pat minimaliai, ir ankstyvą penktadienio 09.08.21 rytą (o gal dar naktį) 4,00 išvažiavom. Maršrutas Vilnius-Panevėžys-Bauskė-Dobelė-Broceni-Kuldiga-Ventspils. Panevėžį pasiekėm jau su šviesa. Dar užsipylėm benzino paskutinėj Neste degalinėj ir Latvija. Benzino kainos Latvijoj panašios kaip ir pas mus, bet tiksliai ir neišsiaiškinau, nes tingėjau dauginti mintinai penkiaženklį skaičių iš keturženklio. Bauskėj pirmas posūkis į kairę ir išvažiuojam iš Rygos krypties. Buvo nuoroda į Bauskės pilį 1 km (pasirodo ir tokia yra), bet taip jos ir napamatėm. Kelias tuščias, gana prastas ir nuobodus. Dobelėj pravažiavo pro pilies griuvėsius vidury miesto, nors man šis pavadinimas (kaip, manau, ir daugeliui mano kartos vyrų) asocijuojasi su kitokiais dalykais. Sovietų laikais Dobelėj buvo seržantų “učiebkė” (ruošdavo seržantus) iš kurios buvo gana daug šansų patekti į Afganistaną pakariauti (ačiū dievui, nepatekau). Ir tikrai, išvažiavus iš miesto, dar ilgą laiką reikėjo važiuoti pro buvusį karinį miestelį su apgriuvusiom baltų plytų tvorom ir karininkų bendrabučiais. Nuo Dobelės iki Broceni pavažiavom vienu iš geresnių latviškų kelių Ryga-Liepoja, nors dar ir iki mūsų kelių jiems toli. Kelias Broceni-Kuldiga niekuo eįsiminė, o nuo Kuldigos link Venspilio prasidėjo miškai (pušynai), kai kur atrodė, kad važiuoji į Druskininkus, atsirado ežeriukų, vienu žodžiu, peizažas pagerėjo, bet kelias lygiai toks pat tuščias (gal tik viena kita fūra atsirado) ir siauras, ir prastas. Gana greitai pasiekėm Ventspilį, viešbutį suradom irgi gana greitai. Vasarnicu iela, kurioje jis yra man labai priminė Birutės al. Palangoje, gal tik šiek tiek toliau nuo jūros.
Kadangi atvažiavom apie 9.30 , o registracija tik nuo 14,00, nors to nebuvo parašyta internete, mūsų į kambarius neįleido, o pasakė, kad paskambins, kai kambarius sutvarkys, o mes tuo metu nuėjom į viešbučio restoranėlį pusryčiauti. Pirmiausia, žinoma, užsisakiau vietinio tamsaus alaus “Uzavas tumšais”(toliau mes jį vadinom “rūžavu”), važiuoti šiandien nebereikės.
Iškart truputį nukrypsiu į maitinimą, kad vėliau nereikėtų grąžti. Užsisakant kambarį galima imti ir pusryčius, tada jie kainuoja 3 latus, mes pusryčių neėmėm, bet taip jau išejo, kad visas dienas ir pusryčiavom ir pietavom savo restoranėlyje. Pusrytiniai patiekalai, pvz omletas su daržovėmis arba kumpiu, blyneliai su krevetėmis kainuoja nuo 1,5 iki 2 latų, porcijos didelės. Pietų patiekalai, kepsniai, šniceliai, šašlykas kainuoja iki 3 latų, o porcijos kaip Bavarijoj, kas buvo – žino, suvalgyti sudėtinga ir labai skanu, alaus bokalas 1,75 lato. Gal čia mums pasisekė taip, nes nuo pat ryto iki vakaro mūsų restoranėlyje buvo pilna žmonių, o sekmadienio popietę net papildomų staliukų pristatė kieme ant šaligatvio ir vistiek eilė būdavo, kai tuo tarpu arčiau prie jūros, o ir miesto centre, dauguma maitinimo įstaigų buvo visiškai tuščios arba apytuštės.
Kol pusryčiavom, paskambino iš registratūros, kad kambariai paruošti, tai 10.30 jau buvom įsikūrę. Kambariukai nedideli, bet tvarkingi su TV, šaldytuvu ir virduliu. Persirengę išėjom prie jūros, pakeliui radom dielį vasaros barą su iškaba “Alaus daržs”- labai pralinksmino. Nustebino didelės nemokamos mašinų stovėjimo aikštelės pajūryje. Paplūdimys turi mėlyną ar žydrą vėliavą (neatsimenu, kaip vadinasi), platus, pilnas įvairiausių atrakcijų vaikams, visur suoliukai, šiukšliadėžės, biotualetai ir viskas veikia ir nesulaužyta, žmonių labai nedaug, o paėjus toliau, visiškai tuščia. Išsimaudėm 15 C vandenyje, ne Viduržemio jūra, bet visiškai neblogai, psivaikčiojom pietiniu molu, užlipom į apžvalgos bokštą su stacionariu žiūronu (irgi nemokamai).Po pietų praėjom promenadu, apėjom Livonijos ordino pilį, tiesa, į vidų nėjom, pasivaikščiojom po miesto centrą. Visur labai daug gėlių, įvairiausių skulptūrų, skverų, fontanų, gatvės ir šaligatviai grįsti trinkelėmis. Prieš keletą metį Ventspily vyko “karvių paradas”, tai visur pilna įvairiausių dydžių ir formų karvių, labai prajuokino karvė lipanti į apšvietimo stulpą. Vakare dar pasivaikščiojom po inkarų parką, praėjom “džiunglių taku”
Antrą dieną po pusryčių aplankėm atvirą vandens atrakcionų parką. Parkas nedidelis, bet ir kaina atitinkama: 2 suaugę ir 1 vaikas sumokėjom apie 9 latus. Kas gerai, kad esant šaltam vandeniui jūroje, kas tikrai ne retenybė, nusileidi nuo kopų ir gali turkštis, vaikams kainos visai juokingos. Pasiplaukioję baseinę ir pasivažinėję nuo kalniukų (nučiuožiau nuo pačio aukščiausio ir supratau, kad tai ne man atrakcija, nemėgstų situacijų, kai negali nieko kontroliuoti, leki kaip koks š... maišas nuo kalno, nors kiekvienam savo) išėjom dar pasivaikščioti po miestą ir ieškoyti atrakciono parko, esančio prie Olimpinio centro. Teko praeiti miesto pakraščiu pro gyvenamuoius rajonus. Ventspilio devynaukščiai namai man pasirodė įpatingai baisūs. Atrakcionų parkas tikrai neatitiko savo pavadinimo, nes atrakcionų ten tikrai beveik nėra. Didelė prižiūrėta pieva su takeliais, keletas skulptūrų, keletas stacionarių nesulaužomų treniruoklių, keletas supynių. Graži vieta pasivaikščioti ar dvitračiu pasivažinėti, bet tuštoka. Tik grįžus į viešbutuką ir pavalgius pietus, prasidėjo gana stiprus lietus, todėl pasimėgavom popiečio miegu. Vakare vėl išėjom į inkarų parką ir pajūrį pasivaikšioti.
Trečia diena buvo skirta dviračiams. Kadangi savo neatsivežėm (kitą kartą būtinai taip padarysim), o mieste nuomos punktų nematėm, tai nutarėm nueiti iki kempingo, kuris buvo tos pačios gatvės gale už kokių 500 m. Kempinge tikrai dviračius radom. Tiesa, pasirinkimas nedidelis ir kokybė nelabai kokia, nes patiems teko ir sėdynes reguliuotis ir padangas pūstis, kadangi nuomotojai neturėjo jokių įrankių ir net pompos. Kainos 1 val.- 1,5 lato, visai nepigu gaunasi, kai imi 3 dviračius trims 3 valandoms.
Dar keletas žodžių apie kempingą. Didelis, labai gražioje vietoje pušyne, visai netoli nuo jūros. Yra vietos palapinėms, nameliai seno tipo, nameliai naujo tipo, sporto aikštelės, kavinė. Dar buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, tai iš pažiūros taip ir yra. Kainų nežinau, nes neaktualu buvo.
Pasiėmę dviračius, apvažiavom visą mietelį ir parką, pafotografavom, ką buvom pamiršę (pirmą dieną į miestą išėjom be fotoaparato), nuvažiavom iki ekstremalų parko(taip mes jį pavadinom). Specialiame stadione vyko BMX’ų varžybos, šalia kalnas kalnų slidinėjimui ir snieglentėms ir trąsa medžių mėgėjams (“Lokio pėdos” tipo). Visos šitos atrakcijos yra Ventspilio pietuose prie išvažiavimo iš miesto. Kadangi visą dieną švietė saulė ir buvo gana šilta, po pietų patraukėm prie jūros. Mūsų didžiam džiaugmui vanduo pašilo iki 17 C ir pakilo bangos, neįpatingai didelės, bet neblogos, todėl gerą pusdienį linksminomės bangose.
Pirmadienį pavalgėm pusryčius ir išvažiavom namo. Pasirinkom kitą kelią per Liepoją ir Klaipėdą, nes norėjom užsukti pažiūrėti į Jurkalnę, kuri yra pusiaukelėje tarp Venspilio ir Liepojos. Jurkalnėje sustojom prie TIC, bet niekas neveikė, tada per kempinga nuėjom prie jūros. Kempingas- didžiulė pieva su futbolo ir tinklinio aikšte viduryje, pakraščiais laužavietės, mažytės pastogės su sausomis malkomis, lauko šašlykinės su grotelėmis, mediniai stalai, suolai pavėsinės ir vienintelė mašina pamiškėj. Jauna porelė baigė pusryčiauti ir krautis daiktus. Graži vieta tiems kas nemėgsta civilizacijos o ir jūra už kokių 100 m per miškelį perėjus. Krantas mums neįprastas – didelis skardis ir kokių 10-20 m. paplūdimys apačioje. Nuo skardžio jau nebesileidom nes darėsi vėsoka, todėl pasigrožėję jūra iš viršaus, sėdom į mašiną ir namo.
Kelionė pirmyn - 470 km, atgal - 540 km, nors pagal važiavimo laiką tas pats. Ventspilis tikrai paliko gerą įspūdį, jaučiasi, kad viskas daroma žmonėms, o ne trumpalaikiam pasipinigavimui. Dar vienas kokybės įrodymas - labai daug poilsiautojų su mažais vaikais, nors šiaip žmonių nedaug, o ir tie - 90 % lietuviai, dar vienas kitas rusas ar latvis pasitaiko, tiesa, kalba visur rusiškai.
Taigi, eilinį kartą papildėm “braliukų” biudžetą ir dar papildysim, kol mūsų “verslininkai” susivoks.

Booking.coms
storyLazyload();