Švedija: Gotland. Ne, dar ne Putinland

– O, varom kur nors, – kaip visada, sako brangioji, kai rugpjūčio gale prasidėjus mokslo metams, bevartydama vaikų mokyklinius popierius aptiko, kad net dvi dienos rugsėjo gale vaikams laisvos, t.y. pamokų nebus. 
– Tai imam atostogas, o kur varyt sugalvosim.

Tik sugalvojimų nedaug šiais laikais – 2020 metus prisiminsim dar ilgai. 

Į šiaurę tikrai nesinori. Iš bėdos ten galima važiuot vasarą arba žiemą, bet ne rudenį. Na gerai, galima ir rudenį – bet mes nenorim. Norim į pietus, Italiją kokią ar Graikiją, bet kur tau. Rizikuot nei savo, nei svetima sveikata nėra mažiausios prasmės. Vasarą išgyvenom kaime. Priminkit, papasakosiu, kaip ilgai vyta lauk mintis turėti vasarnamį, staiga spontaniškai materializavosi ir kaip visą vasarą praleidom ten. Nors kelionių ir pasiilgom visi  desperatiškai, dėt skersą, kaip sako žemaičiai, ant visko, nėra prasmės. Gal varom į Gotland‘ą?

– A ko ne, varom. 
– Lyg ir su Covid viskas ten tvarkoj ir rizikuot labai nereikia.

Ten galima skristi arba plaukti keltu. Abiem būdais, nori ar ne, yra rizika susitikti su apkrėstais zombiais. Nusprendėm plaukti keltu ir užsisakyti atskirą kajutę, nors kelionė tetrunka vos daugiau, negu 3 valandas. 

Atostogos patvirtintos, keltų bilietai užsakyti. Pirmyn plaukiam iš Oskarshamn, atgal – į Nynäshamn. Taip, keistai ir patogiau būtų grįžti atgal į Oskarshamn, bet į Nynäshamn išeina patogiau su laiku – laisvas dienas išnaudosime maksimaliai. Jei sugalvotumėt plaukti, tikrinkit įvarius variantus – jų yra keletas. 

Beliko užsisakyti pastogę. Booking parodė super geras kainas, bet iš karto neužsakiau, o vėliau jos tvarkingai pakilo. Būtų galima ieškot svetimų accountų ar kažkaip apgaut booking su IP adresais, bet ai, bala nematė. Imam tai, kas patinka, pačiame Visby centre, prie miesto sienos ir vieno iš seniausių miesto gynybinių bokštų, 100 metrų, o gal ir mažiau, nuo jūros. 

– Manes ryt ir penktadienį nebus, – sakau kolegoms.
– Ar nebaisu, taigi rusai gali užpult, o kariuomenės ten mažai.

Kelionė, kaip kelionė, kaip ir visos kelionės Skandinavijoje. Kelios valandos vairavimo su gera audio knyga, plius šiek tiek daugiau nei trys – kelte. Išplaukėm po 9 vakare, tai chebra sumigo iš karto. Savo kajutė – geras sprendimas visom prasmėm, nors ir šiek tiek brangiau. Be to, apdairiai pasiėmė pagalves ir visa kieta miegui. Vos prižadinau. 

Nuo kelto iki trobos keletas minučių, net knygos nėr kada jungti. Baterija visai į pabaigą, o dar iškrovus daiktus reikia auto kažkur priglaust nakčiai. Daugelis parkingų mokami, bet tik dieną, vienok reikia turėti popierinį ar plastikinį (ar kokį nors) „laikrodį“, kad tikrintojas žinotų, kada prisiparkavote. Tokius paprastai dalina už dyką su kokia nors reklama, bet man kažkada kainavo 700 daniškų kronų. Sustojau prie parduotuvės 10-čiai minučių. Ai, gi nieko nenutiks. Ateinu, rašo bilietą, žaltys daniškas. Nepasidavė maldavimams, bilietą išrašė, bet davė tą prakeiktą ciferblatą. Tiksliau nusipirkau už baudos kainą, mat būčiau turėjęs, parkingas kažkiek laiko nemokamas. 

Priparkavau, ciferblatą nustačiau 9-ai ryto, mat tarp 9 ryto ir 6 vakaro nemokamai galima parkuotis 2 valandas su ciferblatu, reiškia galiu ateiti 11. Taurė vyno ir į lovą.

Miegojom gana ilgai. Nors ir išjungėm žadintuvus, ryte pradėjo eiti emailai. Prižadino. Plane ilgo miego nebuvo, nes ne to čia atvažiavom, todėl liūdesio niekas nejaučia. Greičiau atvirkščiai, žadamas oras be lietaus ir apie 20 laipsnių. Neblogai, kaip rugsėjo pabaigai. 

Konkretaus plano nėra, kaip ir niekada jo nebūna. Tiesiog keletas numatytų taškų / krypčių google maps. Oras Baltijoje keičiasi dažnai ir yra sunkiai prognozuojamas. Net jei šiandien rašo, kad rytoj nelis, geriau naudotis proga, kad nelyja šiandien. Varom link Fårö – avių salos, jei versti pažodžiui. Sala Gotlando šiaurėje. Pakeliui pridėliota taškų. Pirmas iš jų – Lickershamn žvejų kaimelis. 

Vieta magiška. Aš pakėliau droną, šeima kažkur dingo. Dar magiškesnė vieta visai šalia – Jungfrun uola. Mes iki jos nėjom, aš nuskridau. 

– Pameni, Canarų salose tokią vietą buvom radę?

Pamenu ir tikrai – primena. Nežinočiau, kad esu Švedijoje, turbūt neatspėčiau, kur esu. Pora šimtų metrų nuo kaimelio pravažiuosite Grausne Norra Raukområde – akmenukai tokie sexy. Kažin kiek čia avių ir jaunų mergelių paaukota dievams anais laikais. 

Toliau dumiam link Kappelshamn ir Storugns ir pravažiuojame Nordkalk AB teritoriją. Nesunku suprasti – šiaurietiškas kalkakmenis. Visokiems galams naudojamas, pvz geriamam vandeniui pakietinti ir pakelti jo pH. Apie kalkes mokėmės vidurinėje, bet beveik viskas, kas nebuvo naudojama, išgaravo, kaip Vidmanto samogonas iš ąžuolinės bačkos. Priminkit, kada nors papasakosiu. Nors Nordkalk AB parduodami produktai lyg ir girdėti kažkur – gesintos kalkės, degintos kalkės ir t.t. Įdomi vieta. 

Kelias toliau suka link The Blue Lagoon (Blå Lagunen). Taip, ne tik Islandijoje tokia yra, bet ir čia. Smaragdinis vanduo kalkakmenio karjere – traukos objektas žiemą ir ypač vasarą. Viena iš populiariausių maudymosi vietų saloje. Dabar – maudymosi vieta. O kažkada – prasimaitinimo šaltinis. Kalkakmenis leido užsidirbti „Gotlandiečiams“. Tvirtovės ir fortai buvo statomi iš Gotlando kalkakmenio. Įdomu, kiek šitoje lagūnoje žuvę žmonių per kasybos metus? Reikės pagūglinti. Nežinau ar verta čia važiuoti. Aš daugiau nevažiuočiau. Vasarą irgi ne. Maudytis karjere, kai visai šalia jūra? Ne, ačiū, be manęs. 

Na, dabar jau tikrai į avių salą, kur vasarnamiai priklauso Švedijos milijonieriams, politikams ir elitui. Keltas nemokamas, tik grafiką reikia susižiūrėt iš anksto. O gal ir nereikia, tiesiog teks palaukti. Sezono metu galit tekti laukti ilgai, nors keltai ir plaukia dažnai. Mums pasisekė – pusvalandis ir jau kraustomės ant denio. 

Visi gana praalkę tokie. Patirtis sako, kad geriau nelaukti, kol kuriam nors cukrus kris. Varom valgyt blynų, nors „blynai“ skamba labai jau banaliai ir kaimietiškai. Varom į Creperie Tati. Vo, dabar labiau čik ir prancūziškai. Interjeras ir eksterjeras – genialūs. Sąvartynas toks, surūdiję šaldytuvai, kažkokie gelžgaliai ir panašiai. Ir crepes. Ir labai geri. Mmmm. Tomas sugalvojo sau su cukrumi, Carro – su juodu, vietiniu, naminiu šokoladu, Ieva – turėjo būti su medum, o gavosi su citrina, o mano su medum ir citrina. Labai skanu. Viskas. Nors skaniausi, žinoma, mano. Tiksliau – skaniausias, mat vienas blynas. Bet blynas nors ir vienas, tačiau per pusę dangaus. 

Pavalgę dumiam tolyn į šiaurę, šiaurės-rytus. Apsukę salos šiaurinę dalį važiuojam į Langhammarsgubben – Raukar. Jo jo, labiausia fotografuojama vieta, viską ten, bet must see. Net ant 200 kronų banknoto pavaizduoti šitie akmenėliai. Nežinojot? Išsikeiskit ir pamatysit. Iš čia, kaip ir iš žvejų kaimelio, išvažiuoti nesinori. Vėjas pakilo, bet droną ir čia paskraidinau. Šiaip tai čia – restricted area, bet tik tada, kai Notam tai nurodo. Tingiu aiškint, kas yra restricted area ir juolabiau notam, todėl susiraskit patys. Aš pasitikrinau visaip, niekur jokių draudimų skraidyti neradau. Tai ir skraidau. Būsite avių saloje, būtinai važiuokite čia, net jei jums atrodo, kad ten, kur važiuoja visi instagrameriai, jums savigarba neleidžia važiuoti. Važiuokit vakare arba anksti ryte, jei jau taip. Mes, tarp kitko, norėjome čia, avių saloje, praleisti visas šias trumpas trumpų atostogų dienas, bet pabijojom naktinio kelto į Gotlandą ir dar vėlesnio į avių salą. Jei būtume atplaukę nors kiek anksčiau, tikrai būtume apsistoję čia. 

Booking.coms
storyLazyload();