Svazilandas: Geriau nei galima tikėtis atrodanti paskutinė absoliutinė monarchija Afrikoje

Svazilendas, įžengus iš Mozambiko, atrodo visai kitas pasaulis. Tai jaučiame ne tik iš tvarkingo, su aliuzija į tai, ką galima pavadinti „nacionaliniu stiliumi“ įrengto pasienio kontrolės punkto, netrukus prasidedančių gerokai geresnių kelių, bet ir kur kas geriau atrodančių ir geriau prižiūrimų pareigūnų uniformų.

Paprasti ir aiškūs gatvių pavadinimai

Saugumo ir tvarkos įvaizdis nėra apgaulingas. Nors gatvėse beveik nėra policijos, vietiniai atrodo draugiški, nors perspėja, kad naktį gali būti visko. Gerovės įspūdis - kur kas labiau apgaulingas. Vėliau „susitranzuotas“ kažkoks vyriausybės administracijos darbuotojas atvirai prisipažino, kad didžioji šalies infrastruktūros dalis ir net tokie dalykai, kaip nemokamas visuotinis pradinis švietimas, yra finansuojama iš tarptautinės pagalbos. Sprendžiant iš bendro vaizdo – bent jau didžioji tos paramos dalis nenueina veltui. Ir ko gero todėl, Brexit‘as ir jo galimas poveikis ES paramos politikai, tapo pagrindiniu pokalbio objektu. Kitą vertus, matosi ir kitoks nei Mozambike vietinis mentalitetas – pakelės tvarkingos, net ir miestuose beveik nesimato šiukšlių (autobusų stotys – tam tikra nemaloni išimtis), tvarkingesni miestai. Mbabanėje netgi pavyko pamatyti šiukšliadėžių su raginimu palaikyti švarą mieste (be jokios ironijos – tai didelis pasiekimas pietinėje Afrikoje).

Keep Mababane Clean

Pasieniečiai su tokiu pačiu, ko gero visai Pietryčių Afrikai būdingu, nesupratimu pasižiūri į lietuviškus pasus, trumpai pasirausę kompiuteryje nustato, kad jokių vizų mums nereikia ir papuošia pasus labai neįspūdingais juodais antspaudais. Kelias iki didžiausio šalies miesto (norintys čia gali pajusti daug ironijos – Manzini savo namais vadinti gali gal apie šimtą tūkstančių gyventojų) kiek užsitęsia. Geresnius laikus Pietų Afrikos Respublikoje matęs ir vis dar užrašais afrikanso kalba išmargintas vis dar neblogai atrodantis mikroautobusas, kažkada buvęs skirtas pasaulio futbolo čempionato dalyviams, telefono navigacijos nuomone, skrieja gal 130 km/h greičiu, tačiau kažkodėl nepilną pusantro šimto kilometrų iki mūsų tikslo įveikiam tik per maždaug dvi valandas.

Kraštovaizdis

Svazilendo kraštovaizdis yra ganėtinai įvairus. Sieną su Mozambiku žymi Lubombo kalnai, kai kuri siekiantys 600 m aukštį ir labai verti fotografo dėmesio. Ypač gražus vaizdas atsiveria užkilus į viršų ir žiūrint į vakarus, kai prieš jus iki begalybės driekiasi kažkur žemai esančios Veldo (regiono pavadinimas) lygumos. Veldą sudaro trys dalys - žemasis (Louveldas, skaičiuojama, kad vidutiniškai apie 250 m virš jūros lygio), kuris nepastebimai tampa apie 700 m. aukštyje esančiu Midleveldu. Ir tik visai vakaruose prasideda Aukštasis Veldas (arba Hhohho regionas), su itin ambicingai pavadintais Drakono kalnais ir jų viršūne - Emlembės kalnu (1862 m). Vakaruose yra ką veikti jei ne alpinzmo, tai bent jau rimto hikinimo mėgėjams. Ten yra ir keletas rimtesnių kalnų upių, kuriose jau lyg ir pradeda rastis raftingo pasiūla.

Kraštovaizdis vakaruose

Svazilendas yra labai integruotas į (būtent – „į“, o ne „su“) PAR. Ne tik teritoriškai šalis yra beveik iš visų pusių apsupta PAR (ir tai mus labai erzina, žinant lietuviams taikomas PAR vizos gavimo ypatybes), tačiau ir ekonomiškai. Šalies valiuta lilonginis (daugiskaita „elongini“) kursu 1:1 yra susieta su PAR randu tiek, kad Svazilende galima mokėti abejomis valiutomis. Ir nieko nuostabaus dalį grąžos gauti randais, o dalį – elonginiais. Ir kas įdomiausia, baltiems užsieniečiams kainas sako pabaigoje pridėdami „rands“. Netgi didžiuodamiesi.

Gatvės turgus

Patys svaziai pokalbiuose netgi kažkiek nemaloniai nustebdavo, kai norėdamas pasakyti komplimentą pradėdavau jų šalį lyginti su kaimyniniu Mozambiku. Jie save lygina tik su PAR ir dėl skirtumo nėra itin patenkinti. Ekonominė integracija dar labiau matosi parduotuvėse. Ko gero, du trečdaliai prekių pagaminti PAR. Net ir maisto produktų, kas ra gerokai keista turint omenyje ženkliai mažesnes gamybos dedamųjų kainas Svazilende. Net ir telefonų numeriai patvirtina ekonominę integraciją – iš skelbimų galima spręsti jog pasidalijimas tarp numerių, prasidedančių +268 (Svazilendas) ir +27 (PAR) yra apylygis.

Svazė

Kultūriškai Svazilendas yra labai įdomus tradicijų ir modernybės mišinys. Kas svarbu – modernybė yra susikurta savarankiškai, su minimalia anglų protektorato (1903-1964 m.) įtaka. Karalius vis dar praktikuoja poligamines santuokas, gimininiai ryšiai išlika labai svarbūs. Kartu vietiniai gyvena visai šiuolaikiškus atrodantį gyvenimą, dauguma yra krikščionys, o būtent Svazilende 2012 m. buvo įšventinta pirmoji moteris kunigė Afrikoje (tiesa, anglikonų). Vietinis laikraštis visur yra nuostabus kultūrinės antropologijos artefaktas ir tyrimo instrumentas. Straipsniai padeda suprasti vietines viešojo gyvenimo aktualijas, o skelbimai leidžia pajusti „paprasto žmogaus“ gyvenimo ypatybes.

Mbabnė. Centrinis bankas

Vietiniams skirtame viešbutyje man į rankas patekęs numeris puikiai atspindėjo abi šias tyrimo sritis. Pagrindinės straipsnių temos buvo sulaikyti girtų vairuotojų skaičius ir ne tiek skaičius, kiek ko gero kiekvieno atskiro atvejo aprašymas pagal scenarijų – policija sulaikė pilietį X, kurio kraujyje rado 1,5-2,3 promiles, pilietis X buvo nedelsiant nugabentas į vietinę nuovadą, kur teisėjas Y jį arba paleido už užstatą arba iš karto nuteisė sumokėti, jei gerai prisimenu, 2300 elonginių dydžio baudą. Kitai teminei grupei galima priskirti informaciją apie tai, kaip žuvo/mirė/nusižudė koks nors PAR dirbęs kalnakasys ir kaip dabar sunku išgyventi jo šeimai. Gal pustuzinis panašių straipsniukų viename numeryje.

Paminklas vietiniam krikščionybės skleidėjui, Manzinis

Na ir žinoma, kaip čia be skandalų. Riebiausias jų 2016 m. pabaigoje - 2017 m. pradžioje buvo apie per visą šalį išgarsėjųsį pamokslininką, kuris kasdien skelbdavo moralus visais viešo gyvenimo klausimais. Man labiausiai įstrigo pamokslas apie tai, kad svaziai pernelyg išlaidauja naujųjų metų proga, todėl, norėdami išpirkti šią švaistūniško gyvenimo nuodėmę, pusę sausio atlyginimo privalo paaukoti (pagal nutylėjimą – jo) bažnyčiai. Juk kaip jūs galite prašyti dievo pagalbos, jei jam nieko mainais neduodate, ar ne? Viešbučio registratorė papildo šią ir kitas istorijas pasakojimu apie tai, kad minėtasis iškalbusis dievo tarnas savo bažnyčioje netgi įrengė bankomatą. Kad pamaldiesiems parapijiečiams nekiltų noras išsidirbinėti aiškinant, kad šį kartą į bažnyčią nepasiėmė grynųjų...

Bažnyčia Manzinyje

Skelbiamai pasako dar daugiau. Svazilendo laikraščiuose dažniausiai pasitaikantys skelbimai buvo apie tai, kad kažkas nori pirkti sojos (tonomis) ir parduoda mėsą. Logiška tematika žemės ūkio šaliai. Greta to, šalies ekonomikos struktūros vaizdą labai gerai papildė skelbimai apie samdomas tarnaites (housemaid) ir ūkių darbininkų darbo paieškos.

Tradiciniai namai

Tradiciškai pagrindiniu svazių socialiniu vienetu buvo sodyba, kuria sudarė poligaminė šeima. Ji gyveno avilio formos pastatuose, suręstuose iš tamsiai pilkos sausos žolės. Pastatai yra 3 tipų: vieni skirti miegoti, kiti maistui gaminti, treti – sandėliuoti. Šeimos galvos pareiga – užtikrinti, kad kiekviena žmona turėtų savo atskirą trobelę ir aplink ją besidriekiantį tokį pat apskritą nendrėmis ir šakomis tvertą kiemelį. Didesnės sodybose turėjo ir pastatų viengungiams ir svečiams apgyvendinti. Šios tradicijos dabar lyg ir nėra praktikuojamos, nors poligamija, kiek supratau, nėra draudžiama.

storyLazyload();