Su meile – Estijai... II dalis: šachtos, glintas, kriokliai ir baikeriška dvasia

Po pirmos malonios dienos Estijoje ir užgimstančios simpatijos jai, ankstų rytą pajudame toliau.
Važiuojame rytine šalies dalimi į Narvos pusę. Maždaug trisdešimties kilometrų kelio atkarpa driekiasi palei Peipsi (Peipaus) ežerą. Šiame krante dar Estija, kitame – jau Rusija. Ir aname krante jis vadinamas Čiudo. Kažkada iš tos į šią pusę nuo persekiojimo bėgo slėptis stačiatikiai. Čia jie gyvena iki šiol. O miestelį, kuriame kūrėsi, dėl ežero spalvos pavadino Čiornyj. Estai jį išvertė ir vadina Mustvee.
Sustojame paplūdimyje. Ežeras iš tiesų juodas. Juodas ir dangus. Be to, pakankamai stiprus vėjas. Vaizdas tikrai įspūdingas. Įrengtas smėlio pliažas, bet išsimaudyti oras visai netinkamas. Padarome fotosesiją ir važiuojame toliau palei ežerą, kuris neužilgo dingta už miškelių.
Čia pakrančių gyventojai gaudo žuvį, čia pat ją rūko ir parduoda. Bet kadangi važiuojame ankstų šeštadienio rytą, tai visur tylu ir ramu. Vėliau galbūt jau būtų galima ir šviežutėlės žuvytės paragauti. Be to, sako, šiose apylinkėse išauginami patys skaniausi visoje Estijoje agurkai ir svogūnai.







Dar gabaliukas kelio ir esame Narvoje. Ji yra labiausiai į rytus nutolęs ES taškas. Be to, Narva ypatinga tuo, kad per ją eina siena su Rusija. Vienoje Narvos upės pusėje – Estijai priklausantis Narvos miestas, kitoje – Rusijos miestas Ivangorodas. Ir siena ne tokia, prie kokių jau esame pratę bevažinėdami po Europą.
Čia pagaliau suprantu, iš kur tas vakarykštis baikerių sujudimas. Pasirodo, Narvoje vyksta tarptautinė baikerių šventė. (Nors, sakyčiau, gal labiau rusiška, bet sutinkame ir lietuvių.) O tai labai apsunkina mūsų apsilankymą, nes visur grūstis, aikštelės prikimštos motociklų, gatvėse – kolonos, Narvos tvirtovės teritorija apstatyta palapinėmis ir aptverta tvoromis. Vienoje vietoje pastumiame tvorą ir įlendame į teritoriją. Čia vėlgi – tai negalima, tai rezervuota. Žodžiu, kažką apžiūrime, kažko ne.







Narvoje kaip niekur kitur daugybę kartų išgirstame klausimą iš kur mes esame. O keli draugiški vyrukai papasakoja, kad šią šventę jau ne pirmą kartą organizuoja baikerių klubas „Magnum“. Praėjusios dienos vakare koncertavo „Smokie“, o šios dienos vakarą laukė estų, rusų roko grupių ir „Lordi“ koncertas.




Apskritai tai džiaugiuosi, kad papuolėme į tą šurmulį. Nors aš esu bailė, todėl ant motociklo mane pasodintų nebent tik meilė (motociklininkui), bet ta baikeriška dvasia man artima. Be galo gražu, kai žilstantys mano kartos vyrai laisvalaikiu skrieja motociklu, o ne „medituoja“ fotelyje priešais televizorių.

Na, o grįžtant į Narvos tvirtovę, tai šiek tiek gaila, kad nepakylame į bokštą. Vaizdas turėtų būti gražus. Pati tvirtovė stovi ant upės kranto. Kitame krante – jau Ivangorodo tvirtovė. Beje, čia yra nufilmuotas ne vienas sovietų filmas, nes šios „gyvos“ dekoracijos išties įdomiai atrodo.




Mums besiblaškant po teritoriją staiga kažkas atidaro dangų ir pradeda kibirais pilti vandenį. O tai dar labiau apsunkina viešnagę. Jau nebe tik žmonių minios trukdo, bet ir kojos permerktos...

Narva senamiesčio praktiškai neturi, nes jo mediniai pastatai sudegė ir niekas jų nebeatstatė. Yra išlikę XVII a. 7 gynybiniai bastionai: Fortūnos, Vilties, Taikos, Viktorijos, Garbės, Glorijos ir Triumfo (maždaug taip išverčiau). Nuotraukos, deja, neturiu nei vienos. Dar išlikusi rotušė bei 2 bažnyčios – rusų ortodoksų ir evangelikų liuteronų. Aplink pastarąją tik apvažiuojame ratu, nes ji užrakinta. Mums, pripratusiems prie puošnių katalikų bažnyčių, iš išorės ji atrodo neįprastai. Be abejo, matosi, kad tai šventovė, bet pilkos sienos atrodo lyg garažo. Viduje turėtų būti įdomu, nes jos architektas įvykdė savo užmanymą ir bažnyčią pastatė be kolonų per vidurį. Ir dėl to jos vidus pasižymi nuostabia akustika.
Na, o į cerkvę užeiname. Tą dieną, matyt, buvo švaros diena, nes daugybė moterų valė, plovė, šveitė viską, kas ten yra. Mums dėl to tik geriau, nes yra su kuo pasikalbėti ir išgirsti viską, kas įdomu, iš pirmų lūpų. Jos didžiuojasi savo šventove, bet pasiguodžia, kad Maskvos patriarchas per mažai pinigų skiria, nes jei jų būtų daugiau, tai viskas auksu blizgėtų dar labiau.






Senieji Narvos pastatai buvo žemi – vos 2 aukštų, todėl bažnyčios švietė iš tolo. Atėjusiems sovietams, žinoma, tai nepatiko, todėl aplink pristatė aukštų mūrų ir taip jas „paslėpė“. Šie pastatai stovi iki šiol. Kai kurie jau renovuoti, o kai kurie – pavirtę vaiduokliais.




Narva – nuo senų laikų pramoninis miestas. Dar iki sovietų čia kūrėsi manufaktūros. Okupavus Estiją, sovietai į ją siuntė asmenis iš visos plačios tėvynės. Dažniausiai tai buvo be tėvų ir namų likę žmonės. Čia jiems iškart parūpindavo darbą ir gyvenamąjį plotą. Estijai atgavus nepriklausomybę ir sumenkus pramonei, didelei daliai jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis liko kontrabanda. Bet ir ji, kaip patys sako, dabar labai pasunkėjo.
Pats miestas nėra toks gražus ir jaukus kaip Tartu, bet nėra ir beviltiškai apleistas. Akivaizdu, kad geras, ūkiškas šeimininkas čia nepamaišytų. Nors kai dabar pagalvoju, tai ne tiek ir daug mačiau, kai visos mintys buvo sukoncentruotos į baikerius.

Iš Narvos per Estijos šiaurę pajudame į Talino pusę. Pravažiuojame pro Sillamiaje. Dabar jis yra kurortinis miestas. Be to, uostas. O sovietmečiu tai buvo absoliučiai slapta vieta, net be teisės būti pažymėta žemėlapyje. Sakoma, kad būtent iš čia išgauto urano buvo pagaminta pirmoji Sovietų Sąjungos atominė bomba. Šito, ko gero, niekas nebepatvirtins, bet kaip dažnai nutinka, tokie paslaptingi dalykai būna apaugę mitais.

Toliau važiuojame į Kohtla-Jarvę. Tai pramoninis miestas, bet šiek tiek ne standartinis. Į jį sujungti berods 5 miestukai (sovietmečiu, jei neklystu, jų buvo 8). Tarp jų net atstumas yra pakankamai didelis (net iki 30 km). Čia kasamas degusis skalūnas. Tai labai dervinga medžiaga, tinkanti alyvai, kurui, chemijos pramonei ir kt. II-ojo pasaulinio karo metu iš skalūnų išgauta alyva buvo naudojama tankams. Net saldainių gamybai skalūnai irgi tinka.

Kohtla-Jervėje, o konkrečiau – Kohtla-Nomme, turime tik vieną tikslą – apsilankyti degiojo skalūno šachtose. Į jas mus lydi gidas, kuris po žeme pradirbo beveik 30 metų. Iš pradžių dėl jo estiško akcento atrodė, kad nieko nesuprantu, bet greitai ausys apsipranta ir pasidaro įdomu. Be to, jis savo pasakojimą pagyvina realiomis ir juokingomis istorijomis iš šachtininkų gyvenimo. Taip pat pademonstruoja kaip veikia technika, papasakoja kaip išgaunamas skalūnas ir t. t.
Kol buvome nenusileidę į šachtas, maniau, kad neištversiu tvyrančio kvapo. Net nežinau kaip jį apibūdinti. Bet apačioje jo nėra. Tik drėgna ir vėsu (+7 laipsniai). Striukėmis ir šalmais lankytojai aprūpinami, o kojomis pasirūpinti reikia patiems.
Išeidami iš šachtų gauname pažymėjimus: „Dabar tu vienas iš mūsų. Tu perėjai šachtos tuneliais, kaip ir šachtininkų kartos iki tavęs. Dabar tu žinai, kas tai – Estijos giliausia patirtis!“ Dar gauname ir po saldainį. Turbūt pagamintą iš skalūno. Turiu pripažinti, kad skanus. Na, juk kur daugiau chemijos, ten visada skaniau. NUORODA






Kohtla-Jarvės apylinkės nusėtos piramidės formos piliakalniais. Tai – skalūno atliekos. Iš pradžių jis būna pilkas, po to tamsėja, o po kurio laiko apauga žolėmis ir medžiais. Nors panašu, kad dabartinės atliekos tvarkomos, o ne paliekamos apželti savaime.




Iš šachtų važiuojame prie Valaste krioklio. Gaunasi, kad šiek tiek reikia grįžti atgal, bet prieš tai skubėjome į ekskursiją ir nebeturėjome laiko.
Valaste krioklys – tai maždaug iš 30 metrų krentanti vandens srovelė, susiformavusi iš melioracijos griovio. Galbūt pavasarį arba lietingą vasarą ji būna sraunesnė, bet mes randame silpną čiurkšlę.
Šiaip jau pasigrožėti kriokliu galima nuo „kabančio“ tiltuko, bet jis remontuojamas, todėl einame pramintu takučiu ir ieškome vietų, iš kur jis matosi geriausiai. Priėjusi prie skardžio krašto bandau padaryti gražių nuotraukų. Nuo žudančios aukščio baimės net rankos šlapios. O mano vaikas: „Mama, tu ką, bijai?“ Čiumpa fotoaparatą ir net pasilenkęs į bedugnės pusę pradeda fotografuoti. Aš tik pajuntu, kad pirštus sukišu į savo plaukus ir juos pešu. Bet ar vaikams svarbu, kad tai pavojinga, o mamos plaukus raunasi? )) Juk nuotrauka svarbiau )).




Čia graži jūra. Tik neįsivaizduoju, kaip iki jos nusileisti. Ir sunku patikėti, kad tai ta pati mūsų Baltija.





Šiek tiek pavažiavę link Ontikos sustojame dar prie vieno kvapą gniaužiančio skardžio. Jie, beje, vadinami glintais. Man labai gražūs jų sluoksniai, bet saugumo jausmo tai mažai, nes be aukščio, dar ir jų smėlėti kraštai aptrupėję.





Įspūdį palieka ir gerų emocijų suteikia netoli Talino (maždaug 25 km) esantis Jagalos krioklys. Jis susiformuoja krisdamas per Jagalos upės slenkstį. Laikoma, kad tai yra plačiausias Estijoje krioklys. Jo plotis siekia 8 m., bet akivaizdu, kad vasarą tiek nėra. Nesvarbu, nes vis tiek atrodo didingai ir labai gražiai. O mano susižavėjimas Estija dar ūgteli.




Nakvoti atvažiuojame į Taliną. Pažintis su juo (ir ne tik) laukia kitą dieną.

(Bus daugiau)

Booking.coms
Atraskite Italijos kryptį autobusu - kelionių agentūros Baltic Tours Group karščiausi kelionių pasiūlymai. Autobusu į Italiją

Jauskitės patogiai visos kelionės metu su kelioninėmis kompresinėmis kojinėmis - Ortopedinių prekių parduotuvė "Pes Planus". Kelioninės kojinės.

Lektuvubilietai.lt – skrydžių paieškos platforma, ieškantiems pigių lėktuvų bilietų pasiūlymų. Pigūs skrydžiai į Europą, Aziją ir už Atlanto ribų. Raskite geriausius skrydžių pasiūlymus jau dabar!

Skrydžiai į Europą, Aziją ir už Atlanto ribų! Skrendu.lt siūlo geriausius skrydžių pasiūlymus poilsinėms, turistinėms ar verslo kelionėms. Raskite skrydį į jūsų norimą šalį ar miestą už itin patrauklią kainą. Lėktuvų bilietai.
storyLazyload();