Šri Lanka (2)

Penkios valandos ryto. Mes jau sėdime džipe, pusryčiai supakuoti dėžutėje, mus išlydinti viešbučio savininko duktė, palinki sėkmingo safario. Šešiaviečiame atvirame džipe mes tik dviese. Vairuotojas spaudžia kiek gali, mat iš visų pakampių, kaip tarakonai į kelią į Yala įsukinėja džipai su turistais. Kuo anksčiau atvyksi, tuo anksčiau pradėsi. Atvykstame prie kasų, vairuotojas nuperka bilietus, pajudam į parką, pradeda brėkšti.


Neskubėdami važiuojame molio keliukais, vairuotojas vis stabteli ir parodo – va ten paukšteliai, ten tankmėje ar matot buivolus. Parke labai daug vandens telkinių, todėl ir paukščių įvairiausių nesuskaičiuojama galybė.

Kino – foto technika net įkaitusi nuo darbo.

Ir štai vairuotojas parodo pėdsakus, leopardo pėdsakus. Vairuotojas sako, kad leopardo būta didelio. Pėdsakai švieži. Neskubėdami važiuojame paskui ką tik praėjusį leopardą. Pakeliui pamatom įspūdingo dydžio iguaną.

Deja leopardas nusuko į tankmę. Neskubėdami važiuojam toliau. Privažiuojam dirbtinį tvenkinį. Vaizdas toks užburiantis, kad vairuotojas net užgesina variklį: gėrėkitės.

Gal taip ir būtumėm prasėdėję ten visą dieną, bet vairuotojas nerimsta, važiuojam jau. Na gerai jau gerai, važiuojam. Mat sistema paprasta, kai pamatom įdomų vaizdą ar gyvūnus, sustojam ir gėrimės tol, kol parodau vairuotojui iškeltą nykštį, sutartą ženklą, tuomet važiuojam toliau. Neskubant važiuojame, matau, kaip vairuotojas kalba mobiliu. Kalba trumpai, staigiai meta žvilgsnį į mus, suprantam, kad reikia stipriai laikytis, kažkas bus. Ir prasideda medžioklė. Negaili vairuotojas nei mūsų, nei automobilio. Kaip vėliau jis mums paaiškino, vairuotojai turi savo grupę, su kuria dalinasi informacija apie pastebėtus retus gyvūnus. Mūsų grupės vienas iš vairuotojų pastebėjo lokį, kas be galo reta. Va ir lekiam mes dabar žiūrėti lokio. Suspėjom, vienas iš vairuotojų sako, kad net jis pirmą kartą mato lokį.

Apie vidudienį tampa tikrai karšta, atvažiuojam prie vandenyno. Pietūs. Mūsų vairuotojas paaiškina, iki dviejų po piet būsim čia, labai karšta trankytis. Papietavę pasivaikštom vandenyno pakrante,

įsitaisau pamiegoti. Vos pradedu snūduriuoti, vairuotojas baksnoja į petį, viskas, važiuojam. Bet dar tik pusė dviejų, karšta dar. Nesvarbu, sako jis, netoliese pastebėta kaimenė dramblių, reikia važiuoti. Ir vėl turi stipriai sukąsti dantis, kad kartais kokio nepaliktum pakeliui. Dingo drambliai. Visa kaimenė. Va taip, dingo ir viskas. Važinėjam ratais - nėra jų. Nebeieškom dingusių dramblių, vairuotojas veža mus savais keliais.

Ir čia jau aš pastebiu krūmynuose vienišą dramblį. Šaukiu vairuotojui: „Stok, stok, dramblys”. Pargrįžtam truputį atgal. Štai jis, mūsų dramblys.

Dabar jau mūsų vairuotojas skambina savo draugams: „Atvažiuokit“. Tuo tarpu dramblys neskubėdamas pavalgo, ateina prie už keturių – penkių metrų nuo mūsų esančios purvo balos ir pradeda save taškyti purvu.
Aplink jau privažiavę daug džipų, tačiau arčiausiai stovime mes, ir visi supranta - tai mūsų dramblys, mes jį radome. Ir vėl neskubėdami riedame dulkinais parko keliukais. Čia mangustas,

ten du pėdina, išsukam iš eilinio posūkio ir netikim savo akimis, kaimenė dramblių mūsų keliu eina maudytis. Suaugusios dramblės ir paaugliai drambliukai ramiai sulipa į ežerą, gi truputį pavėlavęs mažylis iš to džiaugsmo net trimituodamas puola į vandenį.
Ir prasideda dūkimas, taškosi, lipa vienas ant kito, matosi, kaip jiems smagu.
Na, mums nuo tokio vaizdo ko gero dar smagiau negu drambliams. Jau 16:30, safaris pagal programą turi baigtis 17:00. Truputį liūdna išvažiuoti. Tik kodėl visi važiuoja į vieną pusę, o mes vieni į priešingą? Skambutis. Vėl staigus žvilgsnis ir puse lūpų ištartas žodis: „Leopardas“. Lekiam į nurodytą vietą, čia jau keli ekipažai lūkuriuoja. Vairuotojas liepia įsiklausyti, girdisi keistas paukščio klykavimas. Tai ženklas, kad netoliese yra leopardas. Laukiam tol, kol paukštis nurimsta, matyt žvėris pasuko kitu keliu. Nusiminęs vairuotojas rodo man laikrodį, jau 17:45. Atsiprašinėdamas sako, kad 18:00 uždaro parko vartus, reikia važiuoti.
Dulkini, pavargę, bet laimingi grįžtame namo. Leopardo nepavyko pagauti, bet matėm daug kitų gyvūnų, ir tikriausiai bitės, kurių grįžę jau neberadome, atnešė tą didelę laimę pamatyti visą tą stebuklą. Ryte pats viešbučio šeimininkas nuveža mus prie plento ir sako: „Ai, palauksiu, kol atvažiuos jūsų autobusas“. Prie mūsų sustoja mikriukas, šeimininkas pasišneka su vairuotoju ir atsisukęs į mus sako, kad jo pažystamas važiuoja ten, kur mums reikia ir už truputį daugiau pinigėlių pavežtų mus. Daug nesvarstom, žinoma tinka. Žmogus net atveža mus tiesiai į mūsų viešbutį. Trumpai apie turistų pristatymą į norimą, ar reikalingą turistui vietą. Niekada niekas, ar taksi ar tuk – tuko vairuotojas nesakys, kad nežino kur randasi Jūsų viešbutis. Suderėkit kainą, o jei jis nežino kur važiuoti, paprašys viešbučio telefono, pasiskambins ir pristatys Jus. Taip buvo mums nuo pat kelionės pradžios, taip įvyko ir dabar. Tik dabar viešbučio šeimininkas atvažiavo su motoroleriu parodyti kelio, matyt ir vietiniams sunku surasti tą, na kaip čia tiksliau apibudinti, mūsų naują gyvenamąją vietą. Kaimas nelabai tinka, kaime bent penki namai stovi, o čia gal trys namai ir viskas, tiksliau, ir vandenynas. Vandenyno nesimato, bet tu jį girdi, tu jį jauti, tu aiškiai įsivaizduoji, ką pamatysi va už tos smėlio kopos.

Ir čia prie mūsų prieina baltoji moteris ir sveikinasi (ne, ne lietuviškai, angliškai): Tai iš Vilniaus atvažiavot“. Pasirodo, ji pati vokietė, nusipirko namuką, įrengė jį, padarė vieno kambario viešbutuką. Iš tikro, viskas gerokai sudėtingiau, čia tik supaprastintas vokietės verslo variantas. Po vakarykštės laukinės gamtos mums kaip tik reikia atsigauti, reikia laukinio paplūdimio, kur nėra žmonių, kur galėtumėm sudėlioti matytus vaizdus, patirtas emocijas.

Vieni visame pliaže, tik kaži kur matosi dar kelių poilsiautojų figūrėlės, kitoje pusėje už kokio kilometro mažas žvejų kaimelis.

Bangos tokios, kad išsimaudyti na niekaip neišeina. Jei ir sugebėsi kaip nors per bangas patekti gilyn, atgal tikrai negrįši, labai stipri srovė traukia į vandenyną. Į šią vietą atvykom su viltimi pamatyti kaip vėžliai, tiksliau vėžlės naktimis išeina į krantą dėti kiaušinių. Va tokia yra keliavimo savarankiškai kaina. Daugumoje atvejų viskas būna gerokai geriau nei su kelionių agentūra, bet, jei jau prašovei, kaltinti gali tik pats save, prastai atlikau namų darbus. Atplaukia vėžliai čia, sakė sutiktas vietinis vaikinukas, bet labai jau retai. Reikėjo dar į vakarus labiau važiuoti. Antrą dieną nutarėm nueiti į žvejų kaimelį. Pasirodo, jis išsidėstęs nedidelėj įlankėlėj, čia ir bangos nedidelės, galima normaliai išsimaudyti. Po piet pakrante traukiam namo. Maždaug pusiaukelėj, auga vienintelis šalia vandenyno medis, po kuriuo ir nutariam pasėdėti, pasislėpti nuo deginančios saulės. Ar man vaidenasi, ar aš tikrai mačiau vėžlius. Taip, tai jie, plūduriuoja tarp bangų, tai iškildami į paviršių, tai vėl panirdami į gelmes. Koks apmaudas, kad visa įranga liko namie. Laukinis pliažas gerai, bet turi toks gyvenimas ir vieną esminį trūkumą - tiesiog milžiniškos maisto kainos, mat nėra jokios konkurencijos. Vakarop keliaujam į tą patį žvejų kaimelį, tik jau keliuku. Turėtų būti koks nors maisto kioskelis. Taip ir yra - pagyvenusi močiutė pardavinėja šį bei tą. Pasiimam kelis buteliukus vandens, pora pakelių sausainių, kelis bananus. Močiutė surašo kiekvieno produkto kainą ir tiesia lapelį mums, suskaičiuokit, kiek čia bus viso. Pasirodo, pritrūkstu 50 rupijų (apie 0,5 euro). Bandom atsisakyti bananų, močiutė net į kalbas nesileidžia: „Atnešit trūkstamus pinigėlius rytoj“. Ryt išvažiuojam, teks iš ryto per karštį pėdinti porą kilometrų, nes jai 50 rupijų pakankamai dideli pinigai. Kitas punktas mūsų kelyje - miestelis Mirissa. Vėl tik pora dienų, plauksime žiūrėti banginių. Ką reiškia safaris sausumoje jau išbandėm, dabar bandysim vandenyne. Apsistojame, na pavadinkime tai viešbutuku. Visur kitur tai vadinama homestay, bet Šri lankoje jie tai vadina viešbučiu. Namas kuriame du kambariai, abu skirti turistams. Šeimininkai gyvena šalia stovinčiame nuf nufo namelyje. Bet viską atperka tai, kad namelis stovi gamtoje, aplink laksto beždžionės, nakčiai net negalima palikti atvirų langų, ryte gali nerasti savo daiktų.

Viešbutukas truputį už miestelio, tai šeimininkas su tuk – tuku nemokamai nuveža į miestelį ir sutartu laiku atvažiuoja parsivežti namo. Anksti ryte nuveža mus į prieplauką. Išplaukiam gaudyti banginių. Po gerų poros valandų plaukimo atplaukiame į vietą, kur maitinasi banginiai. Banginis neria į gelmę, apie penkiolika minučių maitinasi, tada iškyla įkvėpti oro. Va čia ir yra mūsų šansas jį pamatyti. Ir vėl mostas uodega, penkiolika minučių atspėti, kur banginis išnirs.

Mums pasiseka, visai šalia mūsų laivo plaukia banginė mamytė su savo mažyliu.

Banginiukas dar per mažas nardyti, todėl jie plaukia paviršiuje ir mes galim į valias mėgautis jų draugija. Vis dar sunku protu suvokti, kad visa, ką mes matom, yra tikra, ne zoologijos sodas, nes mūsuose, turiu galvoje plačiau, Europoje, išnaikinta beveik visa laukinė gyvūnija. Ir patikėti, kad visi matyti gyvūnai gyvena, tegu ir nacionaliniame parke, bet laisvi, kad jų niekas niekada nemaitina, labai sudėtinga. Banginių stebėjimu ir pabaigėme savo numatytą pažintinę programą Šri Lankoje. Paskutinė kelionė autobusu iš Mirissa į Unawatuna. Netoli Unawatunos pamatom Šri Lankos vizitinę kortelę - žvejus, sėdinčius ant vandenyne įsmeigtų karčių. Teks čia grįžti. Unawatuna tipiškas kurortinis miestelis. Šalia gerokai didesnis Galle miestas. Kadangi čia apsistojam ilgesniam laikui, išsinuomojame motorolerį. Kaip ir žadėjom, vieną rytą važiuojam ieškoti žvejų ant karčių. Pravažiuojam vienas kartis – tuščia, važiuojam toliau. Prie kitų taip pat tuščia. Matyt teks pasitenkinti tuščių karčių vaizdais. Einame link vandens ir čia, kaip burtų lazdele pamojus, iš už krūmų išeina jaunuolis su meškere ir iškart klausia mūsų ar užlipti. Viskas įvyko taip netikėtai, kad mes tik žiūrim į jį ir negalim pratarti nei žodžio, tik linksim galvom. Vaikinukas tuoj susirango ant karčių ir, kaip niekur nieko, gaudo žuvį.
Vieną pagavo, paskui kitą. Kai medžiagos turim pakankamai, leidžiam jam nulipti, už tokią šaunią paslaugą sumokam šiokį tokį pinigėlį ir draugiškai išsiskiriam. Kitą dieną nuvažiuojam į Galle fortą.
Kadaise tai buvo Portugalijos kolonija ir tai Galle senamiestyje labai jaučiasi.
Pasijauti tarsi būtum Portugalijoje. Užsukame ir į Galle turgų.
Ieškome prieskonių. Dar viena šalies ypatybė. Vieno prekeivio paklausiame, ar neturi žaliųjų pipirų. Atsako, kad ne, dabar ne sezonas, bet žinoma galėtų mums rasti ir parduoti. Sakom, kad tiek to, nereikia. Vos tik nueiname keletą žingsnių iki kito prekiautojo, šis iškarto pasiūlo žaliųjų pipirų. Atstumas tarp prekiautojų nemažas, tikrai negalėjo nugirsti, kad mes pirmojo teiravomės pipirų. Paprašyk ko nors viename turgaus gale ir kažkokiu būdu priešingas turgaus kraštas jau žino, ko tu nori. Populiariausia sporto šaka Šri lankoje, kriketas. Žaidžia jį visur ir visi. Net per patį pietų karštį apsimuturiavusios skaromis mergaitės atmušinėja kamuoliuką.

Greit pralekia kelios poilsio dienos kurorte.
Iš Unawatuna jau traukiniu grįžtame į Colombo.
Paskutinę dieną užsukame į Colombo turgų.
Turgus milžiniškas, vienoje iš gatvelių gėrimės, kaip vyksta prekyba. Šalia vienas kito du vyrukai prekiauja skirtingomis prekėmis. Pradžioje vienas garsiai reklamuoja savo prekes, po kurio laiko kitas, dar po kiek laiko abu pradeda vienu metu dainuoti kiekvienas savo prekių reklamą, tačiau, ne norėdami perrėkti vienas kitą, o lyg ir papildydami vienas kito dainavimą. Kaip gražiai suderintas duetas. O gal taip ir buvo jie sumanę. Vienaip ar kitaip, bet buvo gražu.
Va taip pamatėm Šri lanką mes, du nenusėdintys vienoje vietoje keliautojai, L&K.

P.S.Pora epizodų iš Yala nacionalinio parko:
https://www.youtube.com/watch?v=o8192i9i2NI
https://www.youtube.com/watch?v=ebuQ0zoSl1o

Booking.coms
storyLazyload();