Slovėnija: Pavasario atspindžiai Liublijanos languose

Kartais ir vienos dienos užtenka miestui aplankyti ir pajusti jam didelę simpatiją. Ypač, jei tas miestas nedidelis ir jei neturi jokių kiekybinių tikslų aplankyti tam tikrą skaičių lankytinų vietų ir užsukti į dar tiek pat muziejų. Mano tikslas buvo vienas – praleisti ‘atsipūtusį’ sekmadienį Liublijanoj. Nei daugiau nei mažiau. Savo pasakojimo išvadas galiu pateikti jau čia pat, pradžioje – Liublijana yra tiesiog tobula vieta tokiam sekmadieniui praleisti.

Sekmadienio rytą atsibudus Dramblio viešbutyje pirmiausia užmačiau žydrutėlį dangų už lango ir beveik norėjau skuosti laukan tiesiog su pižama. Tuo metu mažiausiai galvojau, kodėl viešbučio toks vardas – Dramblio. Kodėl tas elegantiškas viešbutis gavo tokį sunkiasvorį vardą sužinojau tik į pavakarę, bet papasakosiu tuoj pat, kol neužmiršau. Kažkokiam tai Austrų-Vengrų imperijos imperatoriui kadaise šešioliktame amžiuje vestuvių proga kažkas dovanojo tikrą gyvą dramblį. Kiek supratau, tai nutiko Ispanijoj, nes kitaip kodėl tam imperatoriui su visu drambliu būtų reikėję keliauti į Austriją. Taigi imperatorius savo kelionės metu vieną naktį apsistojo nakčiai Liublijanoj. Dramblys, tais laikais visai nematytas Europoje gyvūnas, paliko miestiečiams tokį įspūdį, kad jie tą užeigą, kur buvo apsistojęs imperatorius, bei vėliau pastatytą viešbutį pavadino Dramblio vardu.

Per pusryčius prie viso gausybių rago patiekto viešbučio svečiams, taip pat buvo ir šampano, tad mes su kolege nedvejodamos atšventėm dienos pradžią lėtai išragaudamos po stiklą tauriojo gėrimo. O tada jau iškeliavom į pasimatymą su Liublijana. Tik išlindus iš viešbučio akis trumpam apžlibino milijonas saulės zuikių atsispindėjusių nuo didelės blizgančų balionų puokštės, kurią jų pardavėja tempė saulėta gatve. Net ir trumpam apakęs galėjai justi, kad mieste įsijautęs šėlsta pavasaris.


Tuom kart man pavasaris kažkaip asocijavosi su daugybe visa ko atspindžių visur, kur kas nors gali atsispindėti.

Kiekviename Liublijanos lange atsispindėjo išsprogusiais pumpurais ir žiedais apsipylę medžiai, ledų pardavėjų vitrinose atsispindėjo riedutininkai ir dviračius apžergę vaikai. Praeivių saulės akiniai atspindėjo kitus, ledus bevalgančius praeivius, o mašinų languose galėjai matyti daugybę atsipūtusių turistų lauko kavinėse geriančių kavą. Net ir betoninėse tiltų arkose, kuriose paprastai nieko negali įžiūrėti, mirgėjo vandens atspindžiai.

Ljublijanicos upės bangelėse nepaliaujamai raibulavio vienas didžiulis viso to džiaugsmingo paveikslo atspindys.


Mieste man į akį pirmiausia ir krito LIublijanicos upė. Upė puslankiu juosia seną miesto dalį, kurioje ant kalno stovi Gedimino atsiprašau, Liublijanos pilis. Upės bet kokiam miestui suteikia labai daug jaukumo, bet šiame mieste upė man pasirodė ypatingai mylima – krantinės puikiai sutvarkytos ir lengvai prieinamos, skirtingus krantus miesto centre jungia gal kokie septyni tiltai, o kavinių ir prekybos verslas nepertraukiamai driekiasi visu paupiu.


Viena labiausiai lankomų įžymybių, susitikimų vieta ir apskritai, kaip man pasirodė, visa ko centras yra vadinamieji ‘trys tiltai’. Kadaise toje vietoje te buvo vienas tiltas, bet miestui augant jo nepakako padidėjusiems gyventojų ir transporto priemonių srautams praleisti, todėl devyniolikto amžiaus gale architektas Plečnikas sugalvojo pagrindinio tilto abiejose pusėse pastatyti porą mažesnių tiltų, tuo sukurdamas gana originalią konstrukciją ir suformuodamas ypatingą traukos centrą.


Miestas nuo part ryto buvo pilnas, bet nelabai pavyko susigaudyti ko, vietinių gyventojų ar turistų. Kolegė skundėsi kad aplink girdi vien vokiečių kalbą, aš tuo tarpu nesukau sau galvos ir nebandžiau suprasti, kokiomis kalbomis visi tie žmonės kalbasi. Visos krantinėse išsirikiavusios kavinės buvo tūpte nutūptos šiluma besimėgaujančių piliečių, tiltais ir gatvėmis zujo riedutininkai (dar niekur jų tiek daug nemačiau) o paupiu koja už kojos lėtai pėdino įvairiakalbis, beveik nenutrūkstantis srautas kitų piliečių, tų, kurie netilpo kavinėse. Visa laimė, kad didžioji dalis to srauto buvo nusiteikę lygiai taip kaip mes – lėtai ir tingiai, todėl niekam nekilo jokių nepasitenkinimų dėl žmonių gausybės.

Taip pusę dienos mes ir prasimalėm, sekdamos minios pėdomis ir spoksodamos į visokias architektūrines Liublijanos grožybes. Viena upės puse nukulniavom iki modernaus pusiau stiklinio tilto, kur jei tik drįsti atsitoti ant stiklinės dalies, gali spoksoti žemyn į pro apačią praplaukančius laivus.


Ant tilto dar paskaičiavom ten sukabintas jaunavedžių gyvenimus surakinusias spyneles ir kita puse, užmesdamos akį į palei upę besidriekiančioje turgatvėje parduodamus suvenyrus nuslinkome atgal lig trijų tiltų. Perėję eilinį tiltą patekome į sendaikčių turgų, kur užstrigti kokiam pusvalandukui buvo tiesiog privalu. Kolegė netgi taikėsi lempą nusipirkti, bet lempos pardavėjas matydamas visus jos nekuklius papuošalus kažkaip neturėjo ūpo derėtis ir nuleisti kainos, tad lempa ir pasiliko ten kur buvusi. Pasidairę tarp sendaikčių toliau grožėjomės Liublijanos senamiesčiu, kuris su daugybe barokinių pastatų ir bažnyčių man labai priminė Vilnių.


Bažnyčių varpams beskambinant vidurdienį mes jau lipome į nediduką laivelį besitikėdamos įdomios ir turiningos ekskursijos Liublijanicos upe. Galvojom, gal vis kokį vieną kitą faktą apie miesto istoriją išgirsim. Bet kaip ir viskas tą neįtikėtinai tingų ir atsipalaidavusį sekmadienį, ekskursija buvo paprasta ir elementari kaip du kart du: čia Plečniko statytas tiltas, čia buvusi miesto kepykla, čia seniausias miesto tiltas. Štai čia Ispanų ambasada ir modernus pastatas su brangiausiais mieste apartamentais’.


Laiveliui tolstant nuo centrinės miesto dalies, praplaukėm miesto dalį Krokovije, kuri kadaise buvo turtinga varlių, ir vietiniai žvejai lyg kokie prancūzai tomis varlėmis ar bent jau jų kojelėmis smaližiavo. Krokovije ir reiškia varlių kojeles, todėl man kaip mat iškilo klausimas ar ir Krokuva turi ką nors bendro su varlių kojomis?


Ten, kur baigiasi Krokovije, prasideda kiti gyvenamieji rajonai, ir kiek tik akis užmato tęsiasi nuostabi tvarkinga laiptuota krantinė, gluosniais apsodinta. Tie gluosniai visi kaip vienas, palinkę virš upės veidriodžio atrodo tik ir grožisi savo tik išsprogusiais žirginiais. Nebuvo čia nei vieno turisto, tik miesto gyventojai besimėgaujantys saulėtu sekmadieniu – kas laikraštį skaitė, kas šiaip į vandenį ar praplaukiančius turistus spoksojo, o viena mergina maudė savo baltapūkį škotų terjerą. Kita krantinė, nors ir ne tokia moderni, užtai pienių žiedais pasipuošus irgi turėjo pakankamai gerbėjų ir lankytojų. Viena poniutė ten tik maudymosi kostiumėliu pasipuošusi deginosi, toliau ant suolelio miegojo kažkoks ponas, kultūringai į suolo šoną atrėmęs dviratį. Et kokia idilė, tikrai buvo justi, kad miestą apėmęs šventas sekmadieninis poilsis. Kai gidė užbaigusi anglišką pasakojimą turistams tą patį atkartojo slovėniškai, aš sau tyliai svarčiau, ar gi mes kada nors Vilniuje turėsime tokį nuostabų priėjimą prie savo Neries.

Ekskursijai pasibaigus mes dar užbėgome ir į pilies kalną, kad galėtume pasigrožėti pilimi, raudonais miesto stogais, upe ir žinoma, kalnais. Po perkūnėliais, pagalvojau, kai pamačiau toli danguje spindinčias baltas viršūnes – šitie slovėnai ne tik kad turi tokią puikią sostinę, bet dar ir gražiausius kalnus! Kokia neteisybė ...

O nusileidę nuo pilies kalno (tik kalnelio) mes toliau neskubėdamos šmėžavome jaukiomis miesto gatvėmis, protarpiais įkišdamos nosį į kokią saldumynų ar suvenyrų krautuvę. Netyčia nuvinguriavom ten, kur baigiasi iščiustytos centrinės senamiesčio gatvės ir radom jaukias, siauras ir kreivas gatveles, gražias būtent savo apsilupinėjusiais fasadais, ir aplink tvyrančia ramybe. Smagu, kad dienos pabaigoje, išmarširavę pagrindinę senamiesčio dalį aptikom tą kitą, mažiau sutvarkytą, bet gal net dar labiau žavią Liublijaną. Saulei jau sukant vakarop dar suspėjom prifotografuoti drakonų ir minutę kitą padrypsoti Tivoli parke ant minkštos pavasarinės žolės.


Jei tą vakarą būtų reikėję patiems susirasti vietą vakarienei, tai manau greičiausiai būtume likę nevalgę – tiek ten daug restoranų ir užeigų, kad būtų buvę sunku vieną ir patį geriausią išsirinkti. Laimei kolega slovėnas buvo pataręs užsukti į restoraną Spajza. Be to patarimo nieku gyvu nebūtume jo radę, nes nebūtų net toptelėjusi mintis restorano iškoti bene nuošaliausioje senamiesčio gatvelėj. Vakarienė jaukiame vidiniame restorano kieme buvo labai ir labai skani (ar teko kada ragauti grikių miltų koldūnų su dilgėlių padažu ir migdolais?), slovėniškas vynas –nuostabus, o mus aptarnavęs padavėjas turėjo puikų humoro jausmą. Rekomenduoju apsilankyti!

Toji tobula, šampanu prasidėjusi diena negalėjo imti ir taip paprastai pasibaigti. Po vakarienės dar labai nesinorėjo grįžti į viešbutį ir kažkas pasiūlė dar po bokalėlį alaus išlenkti. Tada ir vėl pasireiškė mano kolegė pasiūliusi aplankyti ‚Sky bar‘, kurį ji jau šeštadienį buvo nusižiūrėjusi. Nors po miestą tikrai nevaikščiojau akis nudelbusi žemyn bet jokio dangaus baro tikrai nebuvau pastebėjusi. O jis pasirodo įsikūręs prieš pat mūsų viešbutį esančio pastato viršuje. Taigi dieną baigėme sėdėdami moderniam padangių bare, iš kur nutykęs miesto senamiestis atrodė tarsi žaislinis.

Booking.coms
storyLazyload();