Singapūras: Penki puslapiai apie mažos šalies didelę gerovę

Singapūras, 2008 metų balandis


Šiandien iš Bankoko išskrendame į salą, kurioje tučtuojau sumokėsime baudą jeigu sugalvosime į ją atsivežti nors gabalėlį kramtomosios gumos, bausmės neišvengsime, jei spjaudysimės, valgysime traukinyje, rūkysime viešoje vietoje, pasinaudoję tualetu nenuleisime vandens, šiukšlinsim ar maitinsime šios šalies gyventojas - beždžiones makakas. Iš paminėtų draudimų, tikriausiai, kiekvienas kaip mat supranta, kad susiruošėme aplankyti į Singapūrą.


Galvokite apie mane ką norite, bet didelė šių suvaržymų dalis man patinka. Aš nekenčiu kramtoškių, ir kai jos prilimpa prie batų pado, kelnių ar marškinių - jaučiuosi bjauriai. Gumą kramtantį vyrą aš dar šiaip ne taip pakenčiu, tačiau žiaumojančios moters – ne. O pats graudžiausias reginys pasaulyje man yra stebėti moterį kramtančią gumą autobuse. Žiūrint į tokią man atrodo, kad ji pasigardžiuodama valgo pati save.


Šiukšlinti ir spjaudytis aš ten nežadu. O maitinti zoologijos sodo beždžionyną laikau tikrai kvailu užsiėmimu, nes esu įsitikinęs, kad klestinčios šalies žmonės jomis gerai pasirūpina, o be to, atsidėkoti už parodytą dosnumą beždžionės moka tik dviem būdais – prikiaulindamos jums arba įkąsdamos. Tad baudų Singapūre tikiuosi išvengti, o savo kaltinimus beždžionėms dar galiu paremti vienu kitu faktu.


Pirmą kartą su šiomis „meilutėmis“ be skiriančių mus tvorų susidūrėme Tailande, beždžionių kalne prie Hua Hino. Tenai klesti tikra jų karalystė. Tikriausiai neatsitiktinai ir pats kalnas pavadintas beždžionių vardu.


Pačios įkyriausios mus pasitiko jau papėdėje: gudrios bestijos, akylai žiūrėjo ir tyrinėjo, tarsi mes būtume beždžionės, o ne jos. Vienas stambus patinas neskubėdamas pakėlė nuo žemės savo subinę, prisėlino prie manęs ir pradėjo eiti greta maišelio, kurį nešiausi kairėje rankoje. Jame buvo sultys su šiaudeliu ir kilogramas rambutanų. Paėmiau maišelį į dešiniąją . Beždžioninas pasižiūrėjo man į akis, ir taip pat perėjo į mano dešinę pusę. Aš paėmiau maišelį į kairę, beždžioninas neskubėdamas sugrįžo atgal. Aš vėl į dešinę, jis irgi į dešinę... Neištvėriau psichologinio spaudimo ir taręs: - “Ryk, bjaurybe“, - pakišau maišą jam tiesiai po nosimi.


Jis šaltakraujiškai pasigvelbė mano turtą, pasitraukė į šalį, numetė rambutanus žviegiančioms bičiulėms, sau pasiliko sultis, ir tarsi tyčiodamasis iš manęs pradėjo jas gerti kaip žmogus, per šiaudelį. Tą pačią dieną, beždžionkalnio viršuje, bjauri mažutė makaka įkando mano kelionės bičiuliui Vytui į ranką vien dėl to, kad jis norėjo ją pavaišinti raudonomis (Abrus precatorius) sėklomis.


Po savaitės Pchečeburio miestelyje stebėjom vietinį gyventoją, kuris suplukęs ir keikdamasis jas vijo iš savo kiemo grumstais ir akmenimis. O kitoje gatvėje, prie įėjimo į vienuolyną, jaunas šventikas į mėginančias įsibrauti į šventovę beždžiones šaudė iš ragatkės.


Vienuoliai čia yra ramūs ir kantrūs žmonės, todėl beždžionės turi būti labai išradingos, kad išvestų juos iš kantrybės. O tai padaryti jos sugeba be didesniųpastangų. Žinau, kad dievo tvarinius reikia mylėti, bet tik jau ne beždžiones. Šiuose kraštuose jos kaip pasiutusios duodasi namų stogais, laksto elektros laidais, siaubia skurdžius gyventojų pasėlius, vagia viską kas joms po ranka papuola , netgi skalbinius, o kai žmonės išeina apsipirkti ar į darbą, tai jos žūt būt veržiasi patekti į jų namus.


Užteks apie beždžiones. Tęsiu apie Singapūrą.


Singapūras – šalis, kaip žinia, nedidelė. Galima sakyti – miniatiūrinė.


Alfredo Žari komedijos herojė Ūbienė Lenkiją perbėgo per tris dienas. Jeigu šis autorius būtų parašęs komediją apie Singapūrą, tai ta pati Ūbienė, gerai atsispyrusi, jį būtų perbėgusi per gerą pusvalandį.


Į Singapūrą atskridome per nepilnas dvi valandas.


Jeigu Bankoko oro uostas pribloškia išmintinga architektų meistryste, tai Singapūro – jaukumu, spalvų gausa, gyvų orchidėjų vazonais ir... raštuotais kiliminiais takais. Išlindę iš atvykimo „rankovės“, pirmąjį žingsnį žengėme ant spalvoto kiliminio tako. Juo čia išklotos visos salės, nuo atvykimo koridoriaus, iki pat išėjimo į autobusą, dangaus traukinį ar taksi.


Į oro uostą aptarnaujantį miesto transportą paslaugus tarnautojas svečius įsodina mūvėdamas baltomis pirštinėmis ir vilkėdamas juoda eilute. Kiekvienam jis pakviečia mašiną ir atvykėlis, tarsi karalius ar prezidentas, tiesiai nuo kilimų ornamento žengia į švaraus kvepiančio taksi saloną. Sutikite, kad mes, bent jau kol kas, dar nesame įpratę prie panašių sutiktuvių.


Autostrada į centrą, tarsi į rojų vedanti, paskandinta žydinčiuose gėlynuose . Važiuoji žiopsodamas į tą sodrią žalumą, vešlius medžius, žiedais aplipusius krūmus ir gėriesi. Tikrai labai labai gražus kelias. Tokio ko gero iki šiol matyti neteko. Gyvas, papuoštas ne tik brangiai prabangiai, bet tarpsniais su visokiausiais netikėtumais ir išmone.


Viešbutis praktiškas. Už 150 Singapūro dolerių (mes mokėjome internetu, tad kainavo šiek tiek mažiau ) nedidelis kambarėlis, dvi siauros lovelės, pora rankšluosčių, telefonas, plaukų džiovintuvas, nėra nieko ,visai nieko nereikalingo. Žodžiu, ankštas dvivietis grabelis, išdažytas kruopščiai parinktomis ryškiomis spalvomis. Birmoje už keturis kartus mažesnius pinigus gyvenome kaip rojuje. Singapūro rojuje irgi galima labai gerai pagyvent, tačiau tiktai už daug kartų didesnius pinigėlius.


Vaikščiojant po miesto centrą susidaro toks įspūdis, kad absoliučiai visi žmonės čia gyvena viešbučiuose ar svečių namuose. Tokia jų gausa. Regis visi drybso valdiškuose apartamentuose, arba sėdinėja visur akis badančių restoranų, kavinių bei alubarių salėse ir lauko terasose.


Visuotinė tautos gerovė čia jaučiama kiekviename žingsnyje. Sotus, ramia vaga tekantis daugiamilijoninio miesto gyvenimas ne tik stebina, bet iš šokiruoja. Jokio skubėjimo, tarsi vaikščiotum ne Pietryčių Azijos didmiesčio, o Kretingos ar Palangos miesteliukų gatvėmis. Kaip kurorte.


Tačiau ne visiems čia taip ramu. Į Singapūrą atvykęs naujokas šiame mieste jaučiasi tarsi taksi salone – su visą laiką augančiais taksometro parodymais. Jeigu nebūsi budrus, tai Singapūro dolerių šimtinė išgaruos per kokią valandų. Singapūras kažkaip labai lengvai, galima sakyti, virtuoziškai pasiima atvykėlio pinigėlius. O jeigu tas atvykėlis šiek tiek žioplas, tai savo piniginę gali atrasti ištuštintą jau po poros maloniai praleistų dienų.


Bet ne viskas čia taip labai brangu, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Nors Singapūras pasaulyje yra pelnęs prabangiai gyvenančio miesto titulą, bet į savo tviskantį centrą nesibijo įsileisti ir paprastų turgelių, pigių krautuvėlių, amžinai reklamuojančių visokius išpardavimus, akcijas ar dvigubus – trigubus nukainavimus, visiems prieinamų valgyklų ir užkandinių. Singapūro centre be didelių problemų ir rūpesčių galima du tris kartus pigiau pavalgyti nei mūsų sostinėje Vilniuje ar Kaune.


Kaip jau minėjau, atvykus į Singapūrą susidaro įspūdis, kad visi čia nieko neveikia, o tik dykinėja skaitlinguose viešbučiuose ir tenkina pilvo užgaidas daugiatūkstantinėse miesto maitinimo įstaigose. Žodžiu - tunka nuo sotaus kapitalistinio gyvenimo.


Bet tai irgi klaidingas įspūdis. Greitai pradedi pastebėti, kad čia yra labai daug įstaigėlių ne tik kūno lepinimui, bet ir sielos apvalymui bei tobulinimui. Ir reikia pažymėti, kad tarp jų esama nemažai keistų įstaigėlių. Šalia mums visiems įprastų: tradicinių menų, amatų, folkloro centrų, teatrų, čia gyvuoja labai daug retų, arba netgi niekur kitur pasaulyje neegzistuojančių atrakcijų, maldos namų, relaksacijos ir poilsio vietų, aukščiausio lygmens universitetų, nacionalinių mažumų organizacijų, daugiakultūriškumui skirtų institucijų, išpuoselėtų etninių grupių kvartalų. Yra net vienintelis pasaulyje Azijos civilizacijų muziejus. Singapūriečiai trokšta būti matomais, dievina viską, kas yra aukščiausias, didžiausias, pirmasis ar vienintelis pasaulyje .


Turi nepaprastai išpuoselėtą ir turtingą Meno muziejų.


Singapūras pripažintas pasaulio lyderiu mokslo ir naujųjų technologijų srityje.


Ir yra neregėtai žalias pasaulio kampelis...


Be kelių dienų bindzinėjimo po miestą turėjome ir trumpą drūtą pasiplaukiojimą pagrindine Singapūro upe .Tailande panaši atrakcija užima didesnę pusę dienos, Amsterdame – valandą, o čia viso labo trisdešimt minučių.


Bet tas pasiplaukiojimas mums buvo labai malonus. Ne todėl, kad sužinojome šiek tiek miesto istorijos, iš laivo denio pirmą kartą išvydome garsųjį duriano formos operos teatrą, kurį suprojektavo velniai žino koksai beprotis, nes tik talentingas beprotis gali sumastyti tokį pastatą. Pasiplaukiojimas labai patiko dėl ekskursiją vedusios gidės ir jos draugužio.


Tokią „savą“ gidę tenka retai sutikti. Sausa kaip pagalys, tikra džiūsna, be užpakaliuko, tiksliau - net be užpakaliuko užuominos, kalbanti barchatiniu, šiek tiek prikimusiu sniaukrojančiu bosiuku, tačiau labai labai maloni ir paprasta.


Kelionės pradžioje ji mandagiai ir išradingai supažindino visus plaukiančius jos laiveliu: trys olandai, dvi senos moterys iš Indijos, nežinia kokiu būdu atsibaladojęs pakistanietis, grupelė korėjiečių ir 4 lietuviai. Mus nustebino ir maloniai nuteikė, kad pristatydama plaukiančiuosius ir šalis iš kur jie atvykę, Lietuvos vardą ji ištarė labai aiškiai, tiksliai ir švariai, jog mes vos nepradėjome ploti. Tarsi mūsų šalies vardu ji būtų manipuliavusi kiekvieną dieną.


Gidė širdingai pasakojo miesto istoriją, rodė kiekvieną bent kiek žymesnį pastatą, daug šypsojosi, žaibiškai reaguodavo į kiekvieną, net patį menkiausią turisto krustelėjimą. Mums teliko tik stebėtis jos grakščia ir energinga žestikuliacija, žaibiška reakcija ir, žinoma, temperamentu. Tarsi laukinį žvėrį kas būtų pavertęs į šitą energija trykštančią moterį.


Jos draugužis ar kolega, buvo lygiai toks pat žvitrus kaip ji. Žiūrėjome į juos kaip į du gero teatro artistus ir gėrėjomės aukščiausio pilotažo vaidyba, be kruopelytės melo ir farso.


Pabaigusi ekskursiją ji padėkojo už kartu smagiai praleistas akimirkas ir palinkėjo sėkmės. O mes pradėjome spėlioti, kokia jos tautybė? Ekskursijų vadovuose parašyta, kad Singapūre gyvena 77 procentai kinų, atvežtų daugiausiai kaip juodadarbių iš Kinijos kolonializmo laikais, 14 procentų etninių nuo seno čia gyvenančių malajų, 8 procentai Singapūro induisų ir sichų, ir 1 procentas eurazijiečių – kolonistų ir vietinių palikuonių - angliškai kalbančių krikščionių.


Stebint mūsų laukinio temperamento gidę laivelyje, o paskui ir kitus singapūriečius, man susidarė įspūdis, kad šita šalis – miestas, pagimdė kažkokią visai naują, tik jam vienam žinomą žmonių rasę: tamsaus gymio, linksmo būdo, nežaboto temperamento, ir kaip nebūtų keista – pačių nuoširdžiausių žmonių rasę. Vykome į Singapūrą ir tikėjomės ten išvysti jau klišėmis tapusius rūsčius tvarkos saugotojus, griežtus muitininkus, kostiumuotus glotniai sulaižytus bankininkus, pasitempusias pardavėjas, iki siūlelio tvarkingus klerkus, uniformuotus vaikus, pamišusias dėl savo ir anūkų gerovės senutes.


O sutikome mielus ir nuoširdžius, pasirengusius bet kurioje situacijoje pagelbėti atvykėliui, šios šalies gyventojus.


Vykau į šią šalį vedamas gana prieštaringų jausmų, nusistatęs protestuoti ir jai priešgyniauti. Galvojau grįžęs parašyti straipsnį apie „karalystę“, kurioje gyvena ne paprasti mirtingieji, o savo įvaizdžių gniaužtuose besinegaluojantys vergai. Įvaizdžių kamuojamos aukos visagalių įvaizdžių šalyje...


Neišdegė. Išankstinis nusistatymas subliuško kaip pūslė.


Singapūras puikus, turtingas, draugiškas ir mielas. Man viskas čia patiko. Namai, gatvės, žmonės, maistas. Beprotiškas teatras, muziejai, parkai, salos. Patiko miesto transportas, bažnyčios ir pakabinamas kelias vedantis į pramogų salą Sentozą. Ir Sentoza patiko.


Nepatiko tik du dalykai:Visas dienas mus kankinusi saulė, objektyvi priežastis su kuria reikia taikstytis, ir Singapūro simbolis – milžiniškas gelžbetoninis liūtas, riogsantis pačioje miesto širdyje ir leidžiantis iš savo cementinių nasrų galingą vandens fontaną. Na, tokio didelio, tokio sunkaus ir tokio neišraiškingo balvono, man jau seniai niekur neteko matyti.


Kadangi rašinį pradėjau apie Singapūro draudimus, tai mintimis apie juos ir norėčiau pabaigti.


Jų šalyje egzistuoja devynios galybės. Rimti ir grėsmingi, nupiešti ant lentelių visiems suprantama ženklų kalba, kad ir žiopliausias atvykėlis suprastų. Daugelis labai aiškūs, kiti – keisti, bet pati didžiausia dalis – linksminantys. Pavyzdžiui: prie įėjimo į vieną banką kabo lentelė draudžianti į vidų įsinešti šunis, kates, paukščius ir žiurkę. Tikriausiai, piešinį reikia suprasti taip, jog į banką su savo namų ūkiu šiukštu negalima kelti kojos. Bankas įstaiga rimta.


Į tą negalima įeiti su naminiais gyvūnais, o į kitą, esantį čia pat tik kitoje gatvės pusėje, nevalia įeiti su akiniais nuo saulės. Ko gero, pinigų skaičiuotojai nuogąstauja, kad koks nors niekadėjas, prisidengęs savo sielos veidrodį nepermatomais stiklais nesumanytų kokio nors apiplėšimėlio.


Aš irgi kažkodėl nekenčiu, kai su manimi besišnekantis tipas, nenusiima tamsių akinių .O Singapūro draudimai man visai prie širdies. Tikriausiai turiu kokį nors giminystės ryšį su tos šalies draudimų kūrėjais. Kokį nors labai labai tolimą. Tikrai turiu. Anot Gintaro Grajausko: “Niekada negali žinoti“


Kažkur skaičiau, kad žmonių gyvenimas Singapūre yra panašus į Singapūro zoologijos sodo gyvenimą; viskas lengva, patogu, pragalvota ir organizuota nuo gimimo iki pat pensijos. Nedrįsčiau prieštarauti tokiai minčiai, nes ji yra labai panaši į teisybę.


Šiek tiek kainų:


Bilietas nuo Bankoko kainavo 150 litų. Pirkome internetu. Vietoje galite suploti tris keturis kart brangiau.

Vienas Singapūro doleris – maždaug du litai.


Taksi nuo oro uosto iki centro – 22 Singapūro doleriai.


Viešbučiai brangūs, bet paieškojus atrasite ir pigesnių viešbutukų, jaunimui skirtų nakvynės namų.


Sumuštinis – 1 - 3 Singapūro doleriai.


Valgykloje pavalgyti galima už 4 - 6 dolerius.


Vanduo – 1,5 Singapūro dolerio.


Autobuso bilietas – 1,2 dolerio.


Naktinis safaris ir zoologijos sodas – 30 dolerių, vien zoologijos sodas – 15.


Orchidėjų sodas – 5. Botanikos parkas nemokamas.


Nuvykti į Sentozą pakabinamu vagonėliu, grįžti dangaus traukiniu – 12 Singapūro dolerių.


Iš Singapūro vienas juokas pasiekti Indoneziją. Tik reikia pasvarstyti, ar ne per daug rizikos ten vykti. Artimiausios Indonezijos salos nepasižymi saugumu.

Booking.coms
storyLazyload();