Šiek tiek apie Gruziją

Gruzija 1997-1990metai.







Šiame mano pasakojime negali būti nei labai aktualių temų, nei juo labiau – karščiausių šiandienos naujienų, nes paskutinį kartą ten buvau gana seniai. Tačiau nors kelis žodžius apie šalį, Gruzija vadinamą, vis tik noriu pasakyti dėl kelių priežasčių. Pirmoji būtų ta, kad Gruzija buvo
pirmoji šalis kuri mane pakerėjo.

Nustebino smagiais miestais, aukštais kalnais, srauniomis upėmis, tamsiais kalnėnų apdarais, dainomis, papročiais, prieskoniais kvepiančiomis turgavietėmis.

Sužavėjo žmonėmis, jų talentais, svetingumu, karščiausiais jausmais, didžiule meile savo tėvynei, gilia pagarba tėvams, seneliams ir savo artimui.

Pagaliau suintrigavo ir suglumino, nes kuo daugiau aš lankiausi šitoje šalyje, tuo labiau negalėjau suprasti nei jos, nei jos žmonių.

Ir iki šios dienos Gruzija yra pats nesuprantamiausias kraštas iš visų, kuriuose man teko kada nors būti, pats keisčiausias, pilnas paslapčių, mistikos, viliojantis, hipnotizuojantis ir tuo pačiu labai atgrasus. Aš ir šiandien galvoju, kad Gruzija yra ta šalis, kuri sužavi ir apkeri atvykėlius, bet niekada niekam neatsiskleidžia kas ji yra iš tiesų.

Kartais mane persekioja toks jausmas, kad būtent šitoje šalyje svetimšalis gali būti karščiausiai pamylėtas ir... negailestingiausiai užmuštas.

Tačiau aš ir vėl mielai tenai vykčiau, kad dar kartą galėčiau pamėginti bent kiek plačiau praskleisti tą šydą, kuris nuo manęs slepia šito nuostabaus krašto paslaptį.

Kadangi šiomis dienomis pastebiu vėl kylantį susidomėjimą Gruzija, tai susiruošusius tenai iškeliauti, norėčiau paraginti būti šiek tiek atsargesniais, tiksliau būtų galima išsireikšti – išmintingesniais.

Aš manau, kad negalima vykti į Gruziją strimgalviais, truputį nepasiruošus susitikimui su ja.

Negalima sėstis kartu su gruzinais prie bendro stalo, bent šiek tiek nesusipažinus su jų tradicijomis ir papročiais. Nes ateis akimirka kai vakaro tamada pakels tostą už Dievą, tėvynę, namus ar draugystę, ir jeigu jūs iš neišmanymo jo tostą iškreipsite ar (dar blogiau) pakeisite tosto temą kita, tai pajusite šaltuką prabėgusį jūsų nugara, pajusite, kad atsitiko kažkas nepataisomo, tarsi praraja atsirado tarp jūsų ir šeimininkų, kuri tikriausiai jau neišnyks niekada.

Dar kartą kartoju ką manau - negalima vykti į Gruziją nepasiruošus tokiam susitikimui.

Visai nenoriu būti baubuku ir gąsdinti pasiryžusius tenai vykti. Tik norėčiau priminti, kad Gruzijoje keliauninkus visais laikais ištikdavo tūkstančiai mažesnių ir didesnių keistų nutikimų, iš kurių jiems paskui išsikapstyti visada prireikdavo nemažai fantazijos ir pastangų.

Pasakyti apie gruzinus, kad jie yra įdomūs, reiškia nepasakyti nieko. Gruzinai yra paslaptis ir reikia labai kieto psichologo, kuris galėtų perprasti tamsiai rudų kaukazietiškų akių gelmę.

Jau minėjau, kad ši šalis mane visada kerėdavo naujais įspūdžiais ir, kad aš niekada jos nesupratau. Būtent dėl šitos neįmintos mįslės, ir dėl to, kad Gruzija iki šiandienos man išliko pačia gražiausia, aš vėl norėčiau ją aplankyti. Antroji priežastis būtų

gruzinų dainos.

Pirmą kartą viešėdami šioje šalyje mudu su bendradarbe, miela ir draugiška mergina Danute, Tbilisyje pakilome į kalną prie televizijos bokšto ir nuėjome į tenai esančią kavinę siurbtelėti gruziniško vyno ir iš viršaus pasižiūrėti į miesto panoramą. Vaizdas buvo puikus, bet netrukus mūsų dėmesį patraukė kavinės padavėjai, kurie gretimoje aikštelėje po platanais ruošė įspūdingą stalą: gabeno daug valgių, prikrautas pintines įvairiausių mums nežinomų žalumynų ir vyno...Vyną jie tempė dėžėmis, o kiekvienoje dėžėje buvo po 20 butelių....

...Tų butelių buvo tiek daug, jog mes pamanėme, kad puota ruošiama kokiam šimtui žmonių...

Paskui atėjo ir puotautojai. Jų buvo aštuoni, vėliau prisijungė dar du. Atėjo ir nieko nelaukdami pradėjo valgyti ir gerti. O po pusvalandžio uždainavo. Mes niekada nebuvome girdėję, kad šitaip dainuotų kompanija vyrų. Niekada niekur negirdėjome taip dainuojant ir vėliau. Tik Gruzijoje ir tik gruzinai gali šitaip išversti atvykėlio sielą, nustebinti ją ir sukrėsti.

Vietoje planuoto pusvalandžio kavinėje prabuvome iki vėlumos.

Klausėmės.

O kai panorome atsiskaityti tai sužinojome, kad už mus jau kažkas sumokėjo. Kamantinėjamas padavėjas į mūsų klausimą: „Kas tai padarė ?“ - neatsakė nieko. Paprašėme tam “kažkam“ perduoti “ačiū“. Tai buvo tik pirmas kartas. Kai mes vėl ir vėl lankydavomės Gruzijoje, tai kavinėse ir restoranuose už mus dažnai “kažkas“ sumokėdavo. O mes, kaip ir pirmą kartą, paprašydavome savo padavėjo perduoti geradariui “ačiū“.

Tiesa, apie gruziniškas puotas noriu pasakyti dar vieną smulkmenėlę: jose aš niekada nemačiau šlitinėjančio gruzino.

Trečioji priežastis dėl kurios aš vėl norėčiau nuvykti į Gruziją yra vienuolynai, tiksliau -
vienuolynų griuvėsiai.

Važiuodami kalnų keliu vedančiu į Stalino gimtinę Gori paprašėme mus lydintį gruziną Niko, kad jis mus nuvežtų į romantiškai atrodantį vienuolyną, kuris stovėjo aukštai ant kalno ryškiai apšviestas tą dieną nepakenčiamai svilinančios saulės. Jis mums atsakė, kad į kalną kilti nepataria, atsieit, tenai visą laiką labai vėjuota ir mums bus šalta. Mes susižvalgėme. Šalta?Tokioje kaitroje? Ir užsispyrėme žūt būt pakilti aukštyn.

Išlipome prie vienuolyno ir nustebome. Ten iš tiesų pūtė vėjas. Danguje nebuvo nei debesėlio, tačiau prie vienuolyno pūtė nemalonus vėjas. Na, nebuvo jau taip baisiai šalta, kaip aiškino Niko, bet pasilikti ant kalno ilgesniam laikui jau neturėjome nei menkiausio noro.

Vėliau aplankėme dar kelis panašius vienuolynus, ir iš tolo atrodantys romantiški ir jaukūs, prisiartinus jie visada pasitikdavo nuožmiais vėjo gūsiais ir mes sužvarbę kuo greičiausiai leisdavomės žemyn.

Gruzijos vienuolynai ypatingi, pastatyti ant aukštų uolų, ir tie kurie paaukodavo save tikėjimui, pasiaukodavo ir amžinai staugiančiam vėjui, žvarbiam, negailestingam, plakančiam nusidėjėlį iki jo paskutinio atodūsio.

Pravažiuodamas pro juos, romantiškai stovinčius ant uolų, visada prisimindavau “Užkeiktus vienuolius“ ir žiaurią tos legendos teisybę.

Aš niekada nenorėčiau gyventi tokiose vietose. Tačiau kai stovėdavau apačioje ir užvertęs galvą žiūrėdavau į viršų, tai tas žiūrėjimas pakurstydavo vaizduotę ir man pasivaidendavo, kad aš sveikinuosi su pačia amžinybe.

O kad gruzinai savo vienuolynus statydino ant stačių pakriūčių pačiose žvarbiausiose vietose, tikriausiai, tam buvo kokios nors labai paprastos priežastys. Tačiau aš jų neįsidėmėjau arba jau pamiršau.

Kaukazo kalnai - Gruzinų karo kelias -
tai ryškiausi ir didžiausi įspūdžiai dėl kurių dar kartą norėčiau nukakti į Gruziją.

Įvardinau svarbiausią priežastį dėl kurios nei sekundės nedvejodamas vėl vykčiau į šitą šalį ir supratau, kad įklimpau.

Galima mėginti aprašyti Kaukazo dangaus spalvą, nusakyti cinandalio ar čachartmos skonį, apibūdinti efektingas kaukazietiško kostiumo detales, išmatuoti ir užrašyti Kuros upės gilumą, atspėti gruziniško kindžalo kirčio gylį, bet aprašyti įspūdį kurį tu patiri didžiuosiuose Kaukazo kalnuose yra beveik neįmanoma.

Tbilisio centre, pačioje aukščiausioje ir matomiausioje vietoje stovi paminklas motinai Gruzijai, bet su tikrąja motina Gruzija akis į akį galima susitikti tik didžiuosiuose kalnuose – Gruzinų karo kelyje.

Jeigu nuo dabartinės sostinės Tbilisio ar nuo senosios šalies sostinės Mtskhetos jūs keliausite į šiaurę, tai būtinai ją tenai sutiksite....

...Būtinai.

Ten kur vis dar gyvena senosios Kaukazo gentys, kur pakriūtėse tarp milžiniškų akmenų slepiasi mažutės jų saklės, kur šniokščia susipynusios upės, kur ereliai pakyla į neišmatuojamą aukštį jūs tikrai akis į akį susitiksite su motina Gruzija. Aš su ja kartą susitikęs buvau.

O kai tu susitinki su motina Gruzija, tai susitinki su pačiu grožiu. O su juo susidūręs netenki amo ir jausmai susidvejina: nuo palaimos iki kvapą gniaužiančios gyvuliškos baimės pojūčio.

Tu žiūri į tą grožį ir kažkur tavo pasąmonės labirintuose bręsta suvokimas, kad ši akimirka yra tavo atsisveikinimo su pasauliu pradžia, kad tu šioje žemelėje esi tik pats nereikšmingiausias epizodas.

Tokius jausmus aš išgyvenau tik Kaukazo kalnuose ir stovėdamas priešais švento Morkaus katedrą Venecijoje. Daugiau niekur.

Pernai po ilgos pertraukos pas mus lankėsi kolegos iš Gruzijos. Jie yra tokie žmonės, kad net viešėdami svečiose šalyse, net apgyvendinti nedideliame klaipėdietiškame bute sugeba ten įkurti savo mažutę kaukazietišką autonomiją ir joje šeimininkauja tarsi savo aūle. Taigi gruzinai šeimininkavo mūsų namuose ir šnekėjo, šnekėjo, šnekėjo... apie politiką, apie teatrą, apie Tbilisį, apie maisto stygių ir kainas, apie neregėtai bjaurius kaimynus armėnus.

Gruzinai beveik visada kuo pikčiausiai burnoja apie armėnus. Tikriausiai visoje šalyje neatsiras nė vieno gruzino kuris nepapasakos nors vieno bjauraus anekdoto apie kaimyninę šalį ar jos gyventojus.

Dar kalbėjo apie rožių revoliuciją, apie sunkmečiu Tbilisyje iškirstus medžius platanus, ir apie tai kaip nekantriai jie laukia svečių...

storyLazyload();