Pirma dalis-ČIA.
Turiningai praleidę savaitę Lagoše, persikraustėme į kitus apartamentus: apie 70 kilometrų į šiaurę nuo Lisabonos, Santa Cruz miestelio pliažo ribose pastatytame apartamentų komplekse.
Praėjimas menkas, langai nevalyti, grindys neplautos, visur dulkina, purvina, patalynė nekeista šimtą metų antklodės tiek priplėkusios, kad vėliau buvo pakrikštytos psichotropinėmis kaldrytėmis, o nuo šito ir visi apartamentai praminti psichotropinių kaldryčių apartamentais. Nenuostabu, kad pirmąjį vakarą buvo ir isterijų, kad apsigyvenome nesusipratime kažkokiam, o dar penkioms naktims, kai bute svetimų daiktų milijonas, tvarkos jokios... Padarėm išvadą, kad greičiausiai čia yra to žmogaus vasaros būstas, kurį ne vasaros metu jis nuomoja. Taigi, tvarkos ir „you are welcome, dear guests“ jausmo pasigedom. Tiek blogo. Gerai pasirodė tai, kad apartamentai buvo per du šimtus metrų nuo didelio, gražaus pliažo; lovos, kai paknisę spintas radome geresnę patalynę, pasirodė visai patogios; kampe stovėjusi buržuika buvo užkurta, pora elektrinių šildytuvų ir naminis maistas greitai išvaikė drėgmę ir blogus kvapus, tad maždaug trečią naktį jau jautėmės ten visai jaukiai. O svarbiausia, prie teigiamų dalykų, buvo kaina. Visą butą paplūdimyje penkioms naktims gavom už 125 eurus, t.y., naktis žmogui kainavo apie dvidešimt litų. Ką jūs į tai? :)
Tad visos šitos priežastys, visi šiti pliusai ir minusai palieka mane įdomioje padėtyje: ar galėčiau rekomenduoti šiuos apartamentus, ar ne? Šiuo metu, žiūrėdamas atgal, prisimindamas kaip viskas buvo, manau vistik linkstu į „taip, rekomenduočiau“, bet tik su sąlyga, kad žmonės neturėtų pernelyg didelių lūkesčių. Paprasčiau sakant, nerekomenduočiau šitų apartamentų pripratusiems prie penkių, ar bent jau keturių žvaigždžų komforto. Gi tiems, kuriems svarbiausia lova, tai šita vieta visai tiktų, o ir aš pats turiu pripažint, kad nepaisant visų psichotropijų ir neskoningų dekoracijų, šie apartamentai yra savotiškai žavūs ir turi tam tikro šarmo, juose jaučiamas gyvenančio žmogaus prisilietimas, priešingai standartiniams, steriliems, bedvasiams dviejų žvaigždučių, ekonominės klasės viešbutukams.
Taigi, įsikūrę savo apartamentuose pradėjom keliones aplink, tiek į vieną, tiek į kitą puses. Pirmiausia apsilankėme Lisabonoje. Būsiu nepopuliarus, bet šitas miestas mano vertinimo skalėje tikrai nėra aukštai. Labiausiai neigiamai nustebino didžiulė nešvara. Anksčiau maniau, jog nešvariausias miestas yra Roma, tačiau palyginus su Lisabona, Roma tiesiog spindi. Na, ok, sutinku, galbūt tos nepilnos vienos dienos dienos ir buvo gerokai per mažai, kad pilnai susipažinti ir atrasti miestą, bet yra kaip yra, kažką reikėjo aukoti, ir auka šį kartą tapo Lisabona. Be abejo, yra ir gerų momentų - centras tikrai gražus, kalnuotos gatvelės su senais tramvajais, besileidžiančiais žemyn, su vandenynu fone atrodo tikrai žavingai. Patiko ir gan paprastai bei suprantamai, kaip tokio dydžio mieste, organizuotas eismas. Bet labiausiai patiko, ir už tą Lisabona užsidirba amžiną „in memoriam“ mano atmintyje, tai..futbolas. Pagaliau išpildžiau savo seną svajonę - apsilankyti mače dideliame stadione, kuriame daug žmonių. Lisabonos „Estadio da Luz“ stadionas, talpinantis 67000 žiūrovų, o mano apsilankymo dieną susirinkus beveik 52000 žiūrovų, šitus kriterijus puikiai atitiko.
Kad jau pradėjau kritikos valandėlę, pratęsiu ją ir mestelsiu Puntuką ant Lisabonos simbolio - legendinio ir populiariojo Tram No.28: pravažiuoti juo kainuoja tris eurus (2.80-, jei jau preciziškai), žmonių pilna, nieko nesimato, kažkas pastoviai stumia, spaudžia, tramvajus krato, o galų gale dar atvažiuoja į galinę stotelę kažkur nežinia kur, ir jei nori grįžti į centrą, vėl mokėk tris eurus. Kadangi mes pasipiktinome tokiu begėdišku lupikavimu ir pasipinigavimu vargšų turistų sąskaita, atgal patraukėme pėsčiomis, ir tai buvo nerealiai teisingas sprendimas, mat būtent šito prakulniavimo metu matėme gražiausią, mums labiausiai patikusią Lisaboną. Taigi, Puntukas užmestas, Puntukas ir nukeltas. Pagrindinių lankytinų objektų, tokių kaip Jeronimo vienuolynas ar Sao jorge pilies nelankėme, nes buvo sekmadienis,o sekmadieniais, dėmesio dėmesio būsimi keliautojai, taigi sekmadieniais iki 14 val. visi turistiniai bei kultūriniai objektai yra nemokami. Būtent dėl šios priežasties Lisabonoje visur buvo nemažos eilės, tad mes pagailėjome savo laiko ir nėjome.
Nepaisant mano pastebėjimų, kad Lisabona nėra aukštai mano vertinimo skalėje, visgi manau, kad pasitaikius progai galbūt visai smagu būtų grįžti į šitą miestą ilgesniam laikui, gal tuomet ir nuomonė apie jį pasikeistų.
Greta Lisabonos yra ir Sintra - visų Portugaliją lankančių turistų Meka, įtraukta į UNESCO paveldą. Žymiausi Sintros objektai yra Maurų pilis bei nacionalinė Penos pilis, buvusi Portugalijos karališkoji rezidencija. Be abejo, tai nėra vieninteliai Sintros lankytini objektai: dar yra kapucinų vienuolynas, Quinta da Regaleira rūmai, Sintros nacionalinė pilis, Monserrate pilis, Ramalhao pilis, Seteais pilis, o jei kam negana pilių, tai dar gali ir po miestuką pasivaikščioti. Norint pilnai apžiūrėti Sintrą, reikia šiam miestui skirti visą dieną, kadangi pilys visgi yra gan nemažu atstumu viena nuo kitos, o jei to pasirodytų maža, tai ne viena jų dar ir ant tikrai nežemų kalvų. Rekomenduojama pradėti turą nuo Pena pilies, kadangi beveik iki pat jos galima privažiuoti automobiliu, o tokiu atveju išvengiama ilgo lipimo į kalną, jei turas pradedamas nuo kitos vietos. Aišku, teoriškai yra įmanoma visur pravažiuoti automobiliu, bet Sintra net ir gegužę buvo kupina turistų, tad neabejokit, jog sezono metu ten bus rimtos grūstys. Visose pilyse galima pirkti kombinuotus bilietus, išskyrus Quinta de Regailera, kurioje bilietas perkamas atskirai. Kombinuotas bilietas padės sutaupyti, bet siūlyčiau gerai pagalvoti, ką norite aplankyti, kad nebūtų veltui išleisti pinigai, mat tos pilys ir vaikščiojimai link ir nuo jų yra tikri laiko žudikai.
Mes, priešingai mano rekomendacijoms, pradėjome turą nuo Maurų pilies. Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, kad tai nėra pilis, o tik pilies griuvėsiai. Taip, griuvėsiai dideli, įspūdingi, su išsilaikiusiomis gynybinėmis sienomis, ant aukščiausios kalvos, nuo kurios galima ne vienos dešimties kilometrų spinduliu apžvelgti apylinkes, bet vistik griuvėsiai. Mūsų lankymo dieną pūtė labai stiprus vėjas, kuris gerokai apkartino šios pilies lankymą. Ilgas, gerų dviejų kilometrų kopimas į stačią, gerų 10proc. statumo įkalnę entuziazmą irgi gerokai malšino. Laimei, užlipus prie Maurų pilies, Pena pilis pasiekiama gan lengvai ir beveik be kopimo, tad mums tai buvo tikra atgaiva sieloms ir kojoms.
Pati Pena pilis yra labai įspūdinga, spalvinga, nors matosi, kad šiek tiek neprižiūrėta, mat spalvos, nors iš toli atrodo ryškios ir atkreipiančios dėmesį, iš arti akivaizdžiai apšiurusios, nusilupusios, fasadą pavalyt tikrai nepakenktų. Pinigautis iš mikimauzų bandoma ir prie jos, siūlomi specialūs autobusai už du eurus nuo vartų į teritoriją iki pat įėjimo į pilį. Tik niekas nepasako, kad iki tos pilies tėra keli šimtai metrų, ir per penkias, daugiausiai dešimt minučių niekur neskubėdamas, pamažu gali nueiti ir pats.
Nepaisant aukščiau minėtos lengvos nepriežiūros, pilis užburia ir nepaleidžia iki pat išvažiavimo iš sintros. Tai tikrai „disnėjiška“ pilis, nedidelė, bet su daugybe bokštelių, balkonėlių, dar daugiau langų, spalvingomis plytelėmis, puošiančiomis fasadą, ir puikia meno bei karališkosios šeimos turtų kolekcija viduje. Šalia bilietų kasų yra didelis lietimui jautrus ekranas su interaktyviu pilies žemėlapiu, tad jau prieš įeinant į pačią pilį gali pasikrauti informacijos ir nekantriai laukti, kada tau pačiam pavyks įžengti į arabiškąjį kambarį, kada savo akimis pamatysi karaliaus miegamąjį ar karalienės rengimosi kambarį, kaip gyvai atrodo Tritono vartai, ir t.t. Pilis taip pat apsupta nemažo parko, kuriame norintys pasivaikščioti tikrai ras ką veikti. Pačiame parke taip pat yra kelios lankytinos vietos, tad galima gerą pusdienį praleisti vien šioje pilyje ir jos prieigose.
Bevaikštant po muziejų netikėtai prasidėjo liūtis, tad pasidžiaugėme, jog esame viduje, mat po lietaus gerokai atvėso, vienu metu temperatūra buvo tik 9 laipsniai. Taigi, ilgas lipimas į viršų, daug laiko, skirto Penai ir gan vėlyvas išvažiavimas ryte susidėjo į tai, kad likusių pilių neaplankėme. Tačiau dar truputį pavaikščiojome po pačią Sintrą. Vienoje iš centrinių gatvelių akį patraukė vyšnios piešinukas. Vėl turiu minėti Linosą – jei ne jos pasakojimas, garantuotai bučiau nei žinojęs, nei ragavęs Ginja d‘Obidos – vyšninis likeris, pasižymintis labai įdomiu gėrimo procesu: iš pradžių tau duoda pasirinkti mažą puodelį, iš kurio nori gerti, tada tą puodelį pripildo likerio ir liepia pusę išgerti vienu gurkšniu, o kitą pusę suvalgyti kartu su puodeliu, mat visas smagumas ir yra tame, jog puodelis yra iš šokolado.
Atskiras žodis portugališkam alui yra labai trumpas: jei galit negerti, tai ir negerkit :) O jei geriat, tai vadinasi esat entuziastas, nes alaus pasirinkimas mažas, kaina didelė, o skonis, nors ir nėra blogas, bet tikrai neypatingas. Apibendrinant, visiška vidutinybė. Geriau gerkit portveiną, vyną, vinho verdes (jauną, lengvai putojantį vyną, kurio nerekomenduoju tiems, kam dažnai kyla rūgštis), romą ar kokį kitą gėrimą, kurį portugalai išmano daug geriau. Ganėtinai keistai šiuo požiūriu atrodo kaimynai ispanai, kurie bene vieninteliai iš pietiečių (Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija) turi tikrai neblogo alaus.
Netoli nuo mūsų nakvynės vietos yra miestelis Peniche. Pats jis savime niekuo neišskirtinis, tačiau kelias link jo, ir galutinis taškas - Cabo Carvoeiro - yra labai įspūdingi, didelių, viena ant kitos sugriuvusių uolų ir akmenų sanklodai. Kartais netgi atsiranda toks įspūdis, kad čia specialiai kažkas atvažiavo ir sumėtė visus tuos akmenis taip, kad negali čia būti natūraliai, gamtos taip padaryta. Akmeninis lego konstruktorius, kuriuo žaidė milžinai prieš užaugdami ir palikdami mūsų žemę. Smagu buvo ant tų kaladėlių, saulės atokaitoje išsidrėbti, paskanauti portveino, pasigrožėti vandenynu. Peniche - dar viena vieta, kurią būtina aplankyti visiems, esantiems netoliese, tuolab kad šis miestukas ir iškyšulys randasi visai netoli pakankamai didelio turistų traukos centro, Obidos miestelio.
Obidos labiausiai žinomas dėl savo pilies ir puikiai išsilaikiusių gynybinių sienų, kurių viduryje įsikūręs gan autentiškas senamiestis. Visas senamiestis yra labai spalvingas, jį puošia gausybė gėlių, siauros, akmenim grįstos gatvelės kuria labai žavingą aurą. Atkreipkite dėmesį į balkoną, kabantį po vartais į senamiestį, jei dar nebuvote Porto, tokios rankų darbo dažymo plytelės bus nematytas ir stebinantis reginys.
Labai rekomenduotume apsilankyti ir Obidos senamiesčio knygyne, kuris buvo perdarytas iš bažnyčios. Įdomu vaikščioti po knygyną ir matyti, kur buvo įšėjimas, kur altorius, kur vargonai, o dabar vietoje jų - knygos. Gaila, bet beveik visos knygos portugalų kalba, tad suvenyro parsivežti greičiausiai nepavyks.
Kiekvienoje gatvelėje, kur nepasisuksite, rasite žmonių, norinčių jums kažką parduoti. Antras dalykas, po portugališkų lėkščių, kurį norėčiau rekomenduoti, yra kamštinio medžio produkcija, pavyzdžiui, piniginės, bateliai, rankinukai. Tai labai originalūs daiktai, atkreipiantys dėmesį, patvarūs, nes savo savybėmis atitinka odą, juos netgi galima plauti. Obidos visada bus daug turistų, tad kainos be abejo gali būti užkeltos, tačiau bent jau kamštinio medžio produkcija, kurios Obidoše buvo daugiausiai, kiek mes matėme, kainos prasme nesiskyrė nuo kitų vietų.
Miestelis nedidelis, tad poros valandų jam tikrai pakaks su kaupu.
Toliau į šiaurę, už keliolikos kilometrų nuo Obidos, rasite Alcobaca ir Batalha miestelius. Juos abu sieja didžiuliai, atitinkamai dvylikto ir keturiolikto amžiaus vienuolynai: Alcobaca yra vienas pirmųjų gotikinės architektūros pastatų Portugalijoje, tuo tarpu Batalha yra puikus vėlyvosios gotikos pavyzdys. Lygindami juos galite pamatyti, kaip progresavo viduramžių architektūra Portugalijoje.
Abu vienuolynai yra laisvai lankomi, į juos gali patekti visi norintys, o už papildomą mokestį galima praeiti turą privačiose vienuolynų patalpose, kur įrengti nedideli muziejai. Batalha susilaukia didesnio dėmesio, mat yra arčiau Fatimos, į kurią pastoviai traukia piligrimai, bei taipogi yra arčiau didžiausio regiono miesto Leiria, kuriame mes nebuvome, todėl apie jį nieko nepapasakosiu :)
Vietoj to, geriau papasakosiu apie Aveiro, o jei tiksliau, tai apie Aviero priemiestį ar rajoną, priklausomai nuo požiūrių, Costa Nova. Jei kada nors esate žiūrėję nuotraukas iš Portugalijos, greičiausiai būsite matę tokį vaizdą: greta vandenyno stovi nedidukai, ryškiomis spalvomis dažyti namukai, būtinai vertikaliai dryžuoti, sustatyti vienas greta kito, sudarantys gražią pėsčiųjų alėją priešais juos. Tai štai, tai ir yra Costa Nova. Čia galite leisti laiką įvairiai: tieisog praeiti pagrindine gatvele palei namukus, tada užsukti į nuošalesnę gatvelę ir išvažiuoti, galite eiti prie puikaus, kaip ir didžiojoje Portugalijos dalyje, pliažo, galite užsukti į restoraną ar ledainę ar tiesiog pasėdėti ant suoliuko. Taip pat siūlyčiau neignoruoti ir Aveiro. Kadangi didžioji dalis šalių mėgsta kartais, prie progos pasiskolinti kitų šalių žymiausių lankytinų vietų įvaizdį (kad ir Užupis - Lietuvos Monmartras, Briugė - Belgijos Venecija), ne išimtis ir portugalai, kurie pakankamai neoriginalūs, mat savinasi ne ką kitą, kaip tą pačią Veneciją. Taigi, Aveiro yra portugališka Venecija, mat miestas irgi turi kelis kanalus, kuriais netgi gondolos plaukioja. Jei gondolomis prasiplaukti nenorite, pažiūrėti į jas nenorite, tada Aveiro tampa daugiau mažiau vidutinišku miesteliu.
