Nuo seno, nuo ankstyvųjų mokyklinių metų Portugalija man visada siedavosi su nuotykiais. Tiek Žiulio Verno romanuose minimos portugalų kolonijos, tiek geografijos pamokose girdėti Vasco da Gama ar Bartolomėjaus Diaso vardai bematant asocijuodavosi su jūra, egzotika, nematytais augalais, salomis, piratais, patrankomis, muškietomis ir dar galas žino kuo. Ką gi, šios kelionės metu sutikti piratų, patrankų, muškietų ir salų nepavyko. Užtat jūros, egzotikos ir gamtos užteko sočiai.
Daugumą savo kelionių pasakojimų pradedu nuo liaupsių Ryanair‘ui. Sako, negerai yra laužyti tradicijas, tad matyt pagiriamąjį žodį reikia tarti ir šį kartą. O ir yra už ką: kelionė pirmyn ir atgal, atgal, beje, su papildomu penkiolikos kilogramų bagažu, kainavo šiek tiek virš trijų šimtų litų žmogui. Linksmai absurdiška yra tai, kad iš Vilniaus į Faro miestą, Portugalijos Algarvės regiono širdį, skridom per Oslą. Taigi, galų gale maršrutas gavosi Vilnius-Oslas-Faro ir Porto-Briuselis-Vilnius.
Kadangi kelionei šį kartą turėjome net aštuonioliką dienų, planuoti galėjome daug. Be abejo, pirmą vietą norų sąraše sudarė kelionė visa vakarine vandenyno pakrante, o bet tačiau informacijos netrūko,(čia galite rasti itin detalų turistinį žemėlapį) tad galų gale, išvykstant iš namų, turėjau wordinį dokumentą su nei daug, nei mažai – maždaug 140-čia sužymėtų lankytinų vietų. (Jei kas nors planuojatės keliauti panašiu maršrutu, galbūt man būtų negaila pasidalinti tuo failu, ypač jei gražiai paprašytumėte). Verta paminėti yra ir tai, kad visos lankytinos vietos susikoncentravusios tik ties pakrante, dviem didžiausiais miestais, Porto ir Lisabona, ir pačia piečiausia šalies dalimi – Algarve. Portugalija nėra mažytė šalis su vos viena kita lankytina vieta, tad šalies giluma buvo sąmoningai ignoruojama, nors net neabejoju, kad joje taip pat yra ką pamatyti, pažiūrėti, pajausti, patirti ar tiesiog neskubant pailsėti. Jau minėtos 18 dienų nuo gegužės vidurio iki gegužės galo leido tikėtis neblogo oro, tad planas galų gale susidėjo labai įvairiapusiškas: buvo ir dienų, kai teko nuvažiuot nemažus atstumus, bet buvo ir dienų, kai tiesiog niekur neskubėdami, niekur nevažiuodami mėgavomės šilta saule, šaltu vandenynu (apie 17-18 laipsnių), gražiais vaizdais ir atostoginiu tinguliu.
Taigi, pakilę iš Vilniaus, bei praleidę porą gan nuobodžių valandų Oslo Rygge oro uoste, įsėdame į pilnutėlį lėktuvą, kuris leisis jau Faro. Kryptis akivaizdžiai populiari, nes tranzitinių keleivių į lėktuvą prilipa daugybė. Ir kartu atskridę lietuviai, ir persėdimo laukiantys rusai, ir iš pažiūros vidurio azijos gyventojai, ir galų gale patys vietiniai. Nėmėgstančius „rusiškų“ kelionių krypčių galiu nuraminti: šios šalies rusai dar neatrado.
Po keturių valandų skrydžio, dar lėktuvui vos pradėjus nusileidimą, pro langelius jau matosi, kodėl Algarvė yra tokia populiari atostogų kryptis: kur vanduo, ten ir platūs, auksiniai pliažai, kurių ten-devynios galybės.
Nusileidę Faro einame į autonuomą pasiimti savo užsakytos mašinos. Mašina yra, niekur anksčiau neminėti ir neparašyti mokesčiai už ją-taip pat. Susimokam ~100 eurų „one way transfer“ mokestį, kadangi automobilį imam Faro, o gražinsim Porto. Kadangi degalų politika nuomoje yra „full to empty“, susimokam už kurą. Kuro kaina, kaip ir buvo galima tikėtis, "džiuginanti" – apie pustrečio euro už litrą, kai degalinėse svyruoja nuo pusantro iki 1,6 euro už litrą. Taip pat dar teko susimokėti ir ~150 eurų pilną draudimą. Šita dalis, beje, turėtų būt įdomiausia asmenims, prieš kelis mėnesius užkūrusiems diskusiją prie vienos kelionės, dėl ko tas pasakojimas tapo labiausiai komentuojamu mytrips pasakojimu. Taigi, kodėl papildomi 150 eurų? Ogi todėl, kad neturėjome kreditinės kortelės. Taigi, bent jau Portugalijoje galima automobilį išsinuomoti ir su debetine kortele, tik va kad zarazos reikalauja pirktis papildomą draudimą, nors žmogus jau turi jį išsipirkęs brokerių įmonėje (ačiū Linosai už rekomendaciją), o tas visai nefaina. Na, užtat važinėjom dvigubai apdrausti ir labai saugūs. Beje, lyrinis nukrypimas važinėjimo tema: mokamų kelių Portugalijoje nedaug, užtat jie labai brangūs, nors ir labai geri. Jei skubate, greitkeliai bus pasaka: puikiausios kokybės, labai mažai mašinų, mat visi važiuoja nemokamais keliais, tiesiausia, greičiausia. Aišku, šitas malonumas kainuoja maždaug eurą dešimčiai kilometrų, tad jei norite važiuoti iš Algarvės į, tarkim, Porto, kas sudaro apie 600 kilometrų, pasiskaičiuokite, kiek sumokėsite. Beje, dar vienas įdomus dalykas susijęs su kelių sistema: keletu greitkelių galima važiuoti tik automobiliais su elektroninio mokėjimo sistemomis. El.mokėjimo sistema reiškia, kad prie priekinio stiklo, viršuje, klijuojamas nedidelis aparačiukas su barkodu, kurį greitkeliuose periodiškai nuskaito specialūs virš kelio kabantys skaitytuvai. Po to duomenys siunčiami autonuomai, o nuoma vėliau pravažinėtą sumą tiesiog nuskaičiuoja nuo kortelės. Pliusai – patogu, greičiau, naujoviškiau. Minusai – sunkiau sekti, kiek išleidi už kelius. Na ir be abejo, už minėto aparačiuko nuomą mums taip pat priskaičiavo mokestį-apie 30 eurų.
Vistik su nuoma susijusius nesklandumus ir gerokai ūgtelėjusią kainą nors kažkiek kompensavo pats automobilis. Nebuvo jis kažkuo ypatingas ar stebuklingas, kaip užsakinėjom kompaktinės klasės kibiriuką, taip ir gavom kompaktinės klasės kibiriuką-Peugeot 208, bet jis buvo bent jau visai naujas, vos du su puse tūkstančio km. prasukęs aparatas. Na, kitaip sakant, reikia gi kažkaip save paguosti, ane? :)
Taigi, paėmę savo netikėtai pabrangusį pežuką-kibiriuką, patraukėm į pirmąją nakvynės vietą, Dona Ana Garden Apartments Lagos mieste, kuriuose turėjome praleisti visą savaitę. Kadangi važiavome greitkeliu ir vis dar pikti dėl autonuomos pakištos kiaulės, tai neką tepastebėjome, bet nieko nepraradome, kadangi vėlesni važiavimai tuo greitkeliu parodė, jog jis, kaip ir dauguma Europos greitkelių, netinkamas vaizdingų maršrutų mėgėjams. Atvažiavę į vietą gan greit susiradome savo apartamentus, nepertoliausiai buvusį Intermarche supermarketą, ir, susipirkę viską, ko reikia savaitės pragyvenimui, patraukėme pažindintis su pačiu Dona Ana pliažu, netoli kurio esantys mūsų apartamentai tuo pačiu pasiskolino ir pliažo vardą.
Aišku, kol atvažiavom, kol apsipirkom, kol įsikūrėm, tai ir saulė nusileido, tad atėjom į pliažą jau sutemus. Kadangi Lagos yra labai turistinis miestas, buvo šeštadienio vakaras, geras, šiltas oras, o Dona Ana yra bene žymiausias miesto pliažas, nors ir šiek tiek nuošaliau pačio centro, tikėjomės, kad išvysime mums, lietuviams, Palangoje įprastą vaizdą, tokį patį, kurį kiekvieną vakarą mačiau ir aprašiau pasakojime apie pernykštę kelionę į Rodą, t.y., daug žmonių ant jūros kranto, fiestą, vakarėlį, beplepančius vietinius ar turistų grupeles. Tad nenuostabu, kad buvome nustebę, kai paaiškėjo, jog vieninteliai vakarėlio dalyviai buvome mes. Pabraidžius ir privalomai pasifotografavus bei aplaisčius jūros krantą lengvai putojančia vietinės gamybos produkcija, patraukėm ilsėtis: ilgas skrydis bei ankstyvas kėlimasis tarė savo žodžius.
Kitas rytas prasidėjo labai netikėtai: atostogų džiaugsmo bei nemigos kankinama mano žmona atsikėlė paryčiais (na, lietuvišku laiku tai ji atsikėlė visai normaliai, aštuntą ryto. Tik va Portugalijoj, kaip žinia, minus dvi valandos, tad sekmadienį, šeštą ryto, kurortiniame mieste daug judesio nesutiksi) ir išėjo pasivaikščioti iki minėtojo Dona Ana paplūdimio, arba kitaip, Praia Dona Ana. Bevaikščiodama aptiko, kad visai prie pat paplūdimio, tiesiogine prasme ant jūros kranto, stovi pustuštis apartamentų kompleksas su terasomis į jūrą, puikiu vaizdu, parkingu, na, žodžiu, visapusiškai geresnė vieta už mūsų esamus apartamentus, kurie nors ir nebuvo blogi, bet turėjo tik kuklią terasą į šaligatvį bei gatvę, o mūsų kompanjonams visą naktį miegot trukdė gatve važiuojančios mašinos, mat langai buvo į gatvės pusę, o garso izoliacija...na, tikrai ne tokia, prie kokios įpratę mes, lietuviai, kuriems dar ir nuo šalčio gintis reikia. Taigi, trumpai pasitarę, nuėjom iki Iberlagos komplekso, kur paaiškėjo, kad jų sūlomi apartamentai kainuos tiek pat, kiek ir anie, bet turėjo papildomų privalumų: jau minėta terasa, skalbimo mašina, du atskiri vonios kambariai. Tad nusprendėme persikraustyti-šiuo atveju mums labai pravertė tas faktas, kad Dona Ana Garden šeimininkui nebuvome pervedę jokio avanso, jokio rezervacijos mokesčio, turėjome atsilyginti tik pagal faktą. Truputį su juo pasiginčiję ir pasiderėję, nes jis, aišku, nebuvo laimingas, jog mes vietoj savaitės buvom apsistoję tik vieną naktį, galų gale pasiekėm susitarimą: sumokėjom jam už dvi naktis ir išsiskirstėm. Aišku, galima buvo sumokėti tik pagal faktą, už vieną naktį, bet nusprendėme, kad tai būtų neetiška, plius nenorėjome gadint šalies vardo :)
Taigi, persikraustę išskubėjom į po kojom esantį pliažą mėgautis atostogomis. Sekančias kelias dienas niekur neskubėjom, nekeliavom, o tiesiog tingiai ir šiltai leidom laiką. Lagošas mūsų pernelyg nesužavėjo, nes tai nėra kažkoks išskirtinis miestas. Nors dydžiu jis nemažas, apie 30 000 gyv., bet akivaizdu, kad dauguma dirba turizmo srityje, viskas orientuota į turistus ir jų pinigus. Aišku, yra ir keletas įdomesnių momentų. Žuvies mėgėjai turėtų ką veikti bei ką ragauti, jei nueitų į miesto centre esantį žuvies turgų. Patalpa didelė, pasirinkimas tikrai nekuklus. Jei kada svajojote paragauti barakudos, čia jūsų vieta. Jei svajonės kuklesnės, norite viso labo dorados, jūrinio ešerio ar menkės, čia jūsų vieta. Jei norite krevečių, midijų, aštuonkojų - čia jūsų vieta.
Kitas įdomus momentas yra susijęs su tuo, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, būtent Portugalija, o ne Nyderlandai pasižymi liberaliausiais įstatymais dėl narkotikų laikymo bei vartojimo. Tad bet kur Portugalijoje, o ypač turistinėse vietose, būkit pasiruošę, kad bet kur prie jūsų gatvėje gali prieiti ar vaikinukas, ar dėdulė, ir visiškai atviru tekstu pasiūlyti nusipirkti marichuanos arba hašišo, o jei atsisakysite jų, bet pasirodysite susidomėję pasiūlymų ar tiesiog atrodysite kaip potencialus klientas, tai vaikinukas dar gali kurį laiką sekti iš paskos, vardindamas visą savo asortimentą: Kokaino? Amfetamino? o gal LSD? Dabar, prisiminus šitą situaciją, gaila, kad nesumojau paklausti kainos. Būtų įdomu palyginti, ar tikrai Lietuvoje viskas brangiau, nei Europoje, kaip neretai (o gan dažnai, beje, visai pagrįstai) teigiama.
Vieną vakarą, bevaikščiodami po Lagošą paplūdimyje po tentu pamatėme gulintį žmogų - skandinaviškos išvaizdos, tokį gan stereotipinį Torą, jei nekreipsim dėmesio į tai, kad smarkiai įdegęs ir su dredais. Į klausimą ar viskas gerai, reagavo vangiai, bet, kadangi žmona turėjo pusę buteliuko vyno, kurio nebenorėjo, tai nusprendė atiduoti jį tam piliečiui, kuris į klausimą „ar nori vyno?“ kažkodėl reagavo gerokai aktyviau ir entuziastingiau, nei į pirmą klausimą. Kol jis ėjo iki mūsų, žmona dar suplanavo, ką paklaus apie gyvenimą Portugalijoje, bet bičas atėjo, paėmė vyną, paprašė cigaretės, o jos negavęs iškart pasileido ieškoti, iš ko čia ją susižvejojus.. Nekomunikabilus pasitaikė.. :) Tokių nepiktybinių smulkių valkatėlių matėme ir daugiau. Matyt, klimatas palankus.
Kitas įdomus randevu Lagoše įvyko po to, kai vaistinėje dirbusi moldavė, nugirdusi lietuvių kalbą, paklausė, iš kur esam, ir, išgirdusi, kad esame lietuviai, prapliupo pasakoti, esą, kaip gerai, kad mes lietuviai, mat ji turi čia draugę iš Lietuvos, kaip tik Lagoše, ir ji visada labai nori pabendrauti su tautiečiais, turi savo restoraną, nupasakojo, kur tą restoraną rasti, tad nusprendėme eiti pavakarieniauti pas ją. Tą vietą tai mes radom nesunkiai, šlovė gps sistemoms, o va restoraną rasti buvo sunkiau, nes mes šiaip ar taip ieškojom restorano, o tai, ką radom, buvo.. na.. kaip čia tiksliau išsireikšti.. kažkas per vidurį tarp kebabinės ir valgyklos. Šeimininkė Vilija, nors ir daug malė liežuviu, vistik pernelyg mūsų nesužavėjo, nes šnekėjo, jei jau taip trumpai drūtai, nesąmones, o dar ir tokia mėgstanti stikliuko draugiją pasirodė. Įspūdingiausia situacija neabejotinai buvo, kai pasakodama apie vaikus ir anūkus moteriškė pareiškė, kad jos anūkas yra Manchester United kapitonas. Vėliau patikslino informaciją, kad tik vaikų komandos, bet aš vistiek iki pat dabar manau, kad ta moteriškė - rimtas trintukas. Kadangi tai buvo stereotipinis atvejis, kad užsienyje "nebijok vagies, o bijok tautiečio", mat susitikimo proga moteriškė pasiūlė mus pamaitinti už berods 70 eurų - už tiek keturiems tikrai galima pavalgyti bet kuriame miesto restorane - tai mes ilgai pas ją nebeužsibuvome, o kadangi likome alkani, dar užsukome ir į kažkokį restoraną pagrindinėje miesto gatvėje, kur neužilgo išvedėme padavėją iš kantrybės savo klausimais apie tradicinius Portugalijos patiekalus, mat jam niekaip nesisekė dorai apie juos papasakoti ir atsakyti į klausimus. Galų gale, žmogėnas, sunkiai slėpdamas pasipiktinimą, pasiūlė atnešti mums sardinių pašteto su bandelėmis, o mes šį pasiūlymą, beje, mielai priėmėme, nors ir buvo akivaizdu, kad padavėjas labai nori, jog mes greičiau dingtume. Na, bet nieko nepadarysi, baltos staltiesės restorane padavėjas lyg ir turėtų gebėti papasakoti tau apie tai, ką valgysi, ir kokie ten tradiciniai patiekalai, ar ne? Tarp kitko, šitą dalykėlį, sardinių paštetą, tai tikrai rekomenduoju paragauti, nesvarbu ar restorane kaip starterį, ar tiesiog parduotuvėje nusipirkę skardinėlę. Labai gerai dera su Raposeira - portugališku putojančiu vynu. Aišku, galima pirkti ir ne Raposeira, bet čia jau šiek tiek geresnis brandas, žymiai kokybiškesnis nei konkurentai, o ir kaina padori, apie 5 eur./but.
Paskutinis momentas, kurį norėčiau paminėti, kalbėdamas apie Lagošą, yra Pointe da Piedade. Tai yra vieta, kurią reikia aplankyti. Tiksliau, kurią būtina aplankyti. Jei jūs važiuojate pro šalį ir Lagoše neapsistosite, bala nematė, bet Pointe da Piedade, kartu su šalimais esančiu Praia Dona Ana būtinai aplankykite. Nors pusvalandžiui. Tai yra smiltainio iškyšulys, kuris dėl ilgus amžius vykstančios korozijos, bangų mūšos ir augmenijos įgavo unikalią išvaizdą, momentais primindamas Normandijoje esančias Etretato uolas, momentais - Halongo įlanką Vietname, o dažniausiai - tiesiog nieko neprimena, bet lieka unikalus prisiminimas. Kas apsistosite Lagoše, galite už 15-20 eurų prasiplaukti jachta, o po to valtele per visas Pointe da Piedade grotas, kurių ten sočiai, taip pat ir greta esančių paplūdimių grotas, įlankėles, užutekius. Mums tai atlikti, deja, sutrukdė vėjas: nei vienas kapitonas nesiryžo rizikuoti, nes vėjas buvo stiprokas ir dar nepalankios krypties. Kitą dieną pasikartojo tas pats, tad atsiėmėme pinigus ir nusprendėm, kad užteks gerų vaizdų ir nuo uolos viršaus.
