Savaitgalis Baltarusijoje arba Baltarusijos miražai

Nežinau kodėl, bet manęs visai netraukia keliauti į postsovietines šalis, netgi jei tai ir asocijuojasi su grįžimu į praeitį ar vaikystę. Taip pat neplanavau ir kelionės su agentūromis, kurių paslaugos seniai neatitinka mano poreikių. Bet kai tokį pasiūlymą pamačiau darbovietės skelbimų lentoje, o tai reiškė edukacinę bendradarbių išvyką, tai beveik pirma į ją užsirašiau. Ir ne todėl, kad už kelionę beveik nereiks mokėti, o supratau, kad pati savo noru ten aš niekada neprisiruošiu.

Taigi, Baltarusija. Buvau ten gal prieš 25 metus, gal daugiau, kur vykome traukiniu moksleivių grupelė į Minską žiūrėti futbolo varžybų tarp Vilniaus Žalgirio ir Minsko Dinamo . O gal ir kitaip jis vadinosi? Nepamenu, tik žinau, kad pergalės atveju mūsų komandai pirmą kart istorijoje,, švietėsi“ žaisti UEFA lygoje. Deja, pralošėm gal 7:1 :) Bet laiką praleidom linksmai. Apie Minską atsimenu tik tiek, kad labai plačios gatvės, didelės visur erdvės... ir daugiau nieko. Taip, kad susipažinti teks iš naujo.

Pirma diena skirta sostinei, o sekmadienį lankysime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis.

Kol važiuojame, gidė nepaliaujamai čirškia, netgi eiles deklamuoja, tačiau artėjant prie tikslo visa jos informacija tampa orientuota į tai, ką reikia ir ką galima Baltarusijoje pirkti: minimi kojinių, parfumerijos, maisto produktų gėrimų gamintojai, kainos, pavadinimai. Kažkaip pradėjau abejoti ar be parduotuvių mes ten ką nors dar pamatysime, nes paminėjo tik Nacionalinę biblioteką. Pasijaučiau kaip prieš 30 metų Demokratinėje Vokietijoje, kai pagrindinės įžymybės buvo parduotuvės, bet juk dabar pas mus visko yra, negi dėl keliais litais pigesnių kai kurių prekių žmonės važiuoja su agentūra į turistinę kelionę? Iš pradžių ėmė juokas, bet po to pradėjo net erzinti. Tačiau, pasirodo Minsko apžiūrai visgi skirsime 5 val., o po to laisvas laikas.

Jau pasienyje, belaukiant kol sutvarkys formalumus niekur neskubantys pareigūnai, pradėjau galvoti, ką gi aš žinau apie šią šalį ir ką tikiuosi pamatyti? Vienintelė šovusi mintis – tai vargšai baltarusiai, prispausti negailestingo diktatoriaus, vargsta, beveik neturi ką valgyti ir bijo šnekėti ką galvoja. O tai kas pas mus prabangiose parduotuvėse vardinius drabužius ,,šluoja“? Kai kurios tik dėl šių pirkėjų ir išsilaiko. Taip, jiems grąžina ant sienos pvm, bet jei kokioms Versace prekėms būtų 30 % nuolaida, manau Lietuvoj vis tiek eilių nebūtų ? Na, pažiūrėsime...

Tik įvažiavus į miestą pakelėse mirga nauji spalvoti daugiabučiai, kurie tikrai labai skoningi, tvarkingi ir gražūs. Jokių apgriuvusių priemiesčio barakų ar neaiškios paskirties statinių, daug naujų automobilių, viskas iščiustyta, nė šiukšlelės. Įdomu. Artėjant link centro vaizdai dar gražesni, visur daugybė parkų, gėlynų. Po apžvalginės ekskursijos autobusu, lipame kai kur pasižvalgyti.


Na, taip, miestas po karo visiškai atstatytas, todėl nėra senamiesčio, visi statiniai sovietinių laikų ne kažin kokie, bet iš to ką turi, tai išspaustas maksimumas. Pirmiausia stabtelėjome prie pedagoginio instituto, šalia kurio bažnyčia ir naujas parkas, po kuriuo požeminis prekybos centras, niekuo nenusileidžiantis mūsiškiams, o viršuje tik stikliniai kupolai – langai, kurie visai gražiai įsikomponuoja parke.


Tada vykstame į Minsko pasididžiavimą Nacionalinę biblioteką, kuri pastaruoju metu yra miesto ,,vizitinė kortelė“.
Įspūdingas statinys ir graži nuo apžvalgos aikštelės atsiverianti panorama.
Milijoninis miestas, o žalias lyg vienas didelis parkas. Net per miestą tekanti Svisločės upė yra užtvenkta keturiose vietose, tam, kad sukurti miesto gyventojams poilsio zonas. Visur daugybė dviračių bei pėsčiųjų takų, suoliukų, fontanų.

Centre, vienoje užtvankoje yra taip vadinama ,,Ašarų“ sala, kurioje pastatyta tokia lyg koplyčia, skirta pagerbti žuvusiems Afganistane baltarusiams.
Salą mėgsta ir jaunavedžiai, kurie čia apsilanko, kad gyvenimas būtų be ašarų, o tolėliau yra fontanas su turistų monetomis ir vietinių plūduriuojančiais banknotais, kurie mums labai egzotiškai atrodė.

Dar pavaikščioję radome ir tuos kelis išlikusius senamiesčio namukus, kurių gatvė kažkaip susijusi su pirkliais iš Vilniaus ar Lietuvos, nes čia jie prekiavo.

Dar vienas privalomas objektas buvo ekskursija po renovuotą Operos ir baleto teatrą, kuris tviskėjo marmuru-granitu-krištolu ir jo naujam prikėlimui buvo išleista tokia didelė pinigų suma, kad pas mus tikriausiai Vilniaus stadiono griaučiai jau daugiau kainavo. Prajuokino ir bilietų kainos nuo 2 – 12 eurų. Tikrai labai gražus teatras, tik vietoj ekskursijos, galėjome spektaklį kokį jame pažiūrėti, bet agentūroms tokie dalykai nerūpi, juk daug paprasčiau skirti beveik 5 val. apsipirkimui.

Pasivaikščiojome po rudeniškus parkus, apėjome dar kartą centrą
Tada nutarėme pasistiprinti, nes po parduotuves vaikščioti neketinome, o juk reikia kažkur tuos 200000 išleisti :) Užsukome į tokią kavinę, kurioje žadėjo nacionalinę virtuvę, tačiau įstaiga, kurioje yra rūbininkas mums sukėlė įtarimą. Meniu be kainų, bet su įspūdingais patiekalais.
Paklausę kiek mums keturioms kainuos čia užkąsti ir išgirdę atsakymą, kad ,, gdie to ot milijona“ ( kažkur virš milijono –apie 400 lt.) ilgai ten neužsibuvome – matyt papuolėm į kažkokius spąstus turistams, nes nemanau, kad vietiniai už tiek pietauja, be to ir žmonių ten beveik nebuvo. Tada skaniai ir nebrangiai užkandome kažkokioje pankiško stiliaus vegetariškoje užeigėlėje ir iš jos išlindę patekome tiesiai į lietų. Štai tada ir teko aplankyti taip gidės giriamą universalinę parduotuvę :)
O štai ten ir grįžau į praeitį. Vaizdas - kaip mūsų ,,univermage“ prieš 20 metų, rėkiančios pardavėjos , kurių baisu kažko klausti, jokio naujų prekybcentrių blizgesio ir prabangos. Ten jau ateini tik pirkti, o ne praleisti laiko, kaip mūsų Akropoliuose. Bet vietinio šokolado ir šampūno lauktuvėms visgi nusipirkome, o baltarusiškos prekės pasirodo be kenksmingų priedų – gidė minėjo, kad draudžiama Baltarusijoje gaminti su visokiais dažikliais ir gliutomatais. Ir ledų paragavome – tikro plombyro – va tada mintimis ir grįžau ne tik į praeitį, bet ir vaikystę. :)

Nors į viešbutį, kuris buvo užmiestyje, grįžome vėlai, bet dar kelias valandas paviešėjome, nes bendradarbių išvykoje juk užkąsti kiekvienas pasiėmė ne tik sau, bet ir kitus pavaišinti, taip, kad stalai lūžo nuo maisto. Dalinantis įspūdžiais kažkas paklausė ar mūsų nenustebino, kad Minske nesimatė žmonių su mobiliaisiais telefonais? Tik tada aš atgaminau matytus vaizdus ir atsakiau sau į iškilusį klausimą – kodėl man žmonės gatvėse pasirodė kažkokie atsipalaidavę, neskubantys, nuoširdūs...kažkokie ne tokie... Ogi todėl, kad jie bendravo vienas su kitu, žiūri vienas kitam į akis, o ne taip kaip pas mus – visi sukišę galvas į savo išmaniuosius. Ten sėdi porelė ant suoliuko ir žiūri vienas į kitą, kažką šnibždasi, o mūsų porelės - vienas į savo telefoną, kitas – į savo? Juk pas mus net teatre kol keičia dekoracijas visa žiūrovų salė nušvinta nuo telefonų ekranų – kaip gyvybiškai svarbu, ar tą pusvalandį manęs kas nors neieškojo? Net nepajautėme kaip tapome tokie priklausomi.
Suprantu, kad diktatūra blogai ir kad Minskas tai ne visa Baltarusija, bet mūsų demokratija irgi ne visi džiaugiasi ir emigravo pusė Lietuvos iš demokratinės ir laisvos šalies. Taip, kad mintys aplanko visokios. Gal geriau kai karalius vienas ir visi žino kas toks, negu kad gaujos alkanų vilkų, kuriems niekad negana . Na, bet čia politika, vienos tiesos nėra, bet tikrai netikiu, kad visi baltarusiai trokšta demokratijos, juk mato, kad kažkas daroma ir dėl jų : po 5 metų eilėje šeima gauna butą, daugiavaikėms šeimoms skiriamas sklypas, pavyzdžiui Lydos mieste Derliaus šventei buvo renovuoti visi miesto daugiabučiai – manoma, kad tam reikalui buvo ,,papurtyti" šalies oligarchai:) Tikiu, kad kaimuose nieko panašaus nėra – ten skurdas ir badas. Bet ir pas mus viso to yra. Žinau, kad maži atlyginimai, bet ir išlaidos mažesnės, buto mokesčiai mėnesiui apie 50 lt., pigesnis kuras, vaistai, cigaretės... ir paskolų nereik mokėti už būstą ar renovaciją.
Gerai, galbūt gidė taip pat bijo Lukašenkos ir pristatė mums šalį tokią kokia ji nėra. Tegu. Tada ji pasiekė savo tikslą ir gaus medalį, na, bet nepasirodė mums, kad jie ten bent jau materialiai už mus blogiau gyventų. Gal jie kenčia, kad neturi žodžio laisvės, bet jei ją turėtų, tai kentėtų, pavyzdžiui nuo šildymo kainų ar dar ko nors . Suprantu, kad turisto akimis žiūrint visada viskas atrodo gražiau – juk ten negyveni. Bet tikrai nemanau, kad ten jau viskas taip blogai, kaip mūsų žiniasklaida mus nušviečia. O paprastą žmogų pakalbink ar Lietuvoj, ar Italijoj ar Vokietijoj – vis tiek ras kuo nusiskųsti. Nebent koks suomis ar danas savo šalimi ir valdžia bus patenkintas :)
O kodėl jie nekalba mobiliaisiais taip ir nesužinojome :( Gal jūs žinote?

Antra diena išaušta saulėta - kas jau gerai, nes taip gražiai prieš saulę šviečia rudeniški klevai - visą kelionę nenustojome jais žavėtis. Kitas geras ir visus nustebinęs dalykas – pusryčiai. Nors atėjome laiku, bet paskutinės, todėl dauguma bendrakeleivių jau buvo pavalgę. Pamačius lėkštę su turiniu tikriausiai išsiviepiau ir pastūmiau į šalį neketindama to valgyti. Pasidariau sumuštinį ir užmečiau akį į kolegų lėkštes, kurios mano nuostabai buvo tuštutėlės. Gal už dyką duodamas maistas skanesnis? Sako – tu paragauk, kaip skanu. Prisistūmiau lėkštę, kurioje pilkos bespalvės avižinės košės fone puikavosi virtas ,,šlapiankos“ gabalėlis. Atsargiai paragavau... ir sušlamščiau viską :) Vėl kelionė į vaikystę. Kaip užmiršom, juk čia maistas be priedų, o mums jau jei dešrelė ne rožinė tai ir neskani? Receptorių neapgausi, buvo skanu, norėjosi dar.

Taigi, gražioji kelionės dalis – LDK pilys. Vadas žadėjo restauruoti visas, jei taip, kaip pirmas dvi – tai turistų neatsigins – nes tikrai yra ką žiūrėti.
Pirmoji –Nesvydžiaus pilis,priklausiusi Radviloms. Neperrašinėsiu tai ką galima pasiskaityti, nes pati nors ir klausau, bet gidų beriama informacija man praslysta pro ausis ir ilgai neužsilaiko.

Labai gražiai sutvarkyta visa teritorija, šalia kurios yra ežeras ar didžiulė užtvanka, parkas – galima atvažiuoti ir geram pusdieniui. Patys rūmai taip pat labai gražūs, ypač vidinis kiemas, kuris man kažkodėl priminė belgų statinius.

Apėjom ir ekspozicijas, tačiau didžiulis žmonių srautas trukdė visu tuo grožėtis, todėl prie kitos – Miro pilies pamačius dar daugiau žmonių, nutariau į vidų neiti, nes supratau, kad tada nespėsiu pasivaikščioti aplink, kur taip pat driekėsi parkai su tvenkiniu bei bažnytėle.

Ir nors sakė, kad viduje tikrai įspūdinga ir gidas labai įdomiai pasakojo, tačiau aš nemažiau gerai praleidau laiką grožėdamasi pilimi iš lauko.

O kiti, kaip ir tikėjausi grįžo po 2 val. ir iškart į autobusą, nes mūsų jau laukė Lydoje. Pakeliui dar aplankėme Naugarduko pilies griuvėsius, kurie tikriausiai kažkada irgi bus restauruoti.


O į Lydą mes skubėjome todėl, kad ten sutartai valandai mūsų laukė užsakytas gidas. Kadangi šios pilies vaizdais, ypač po pirmųjų dviejų, nelabai nustebinsi, tai čia stengiamasi sudominti pasakojimu ten vykusiais įvykiais, o jie tikrai labai teatrališki. Gidai paruošę tokią programą, taip išraiškingai pasakoja, kad jautiesi lyg monospektaklį žiūrėtum. Tikrai labai patiko. Galima ir platesnę programą užsisakyti, kuri vadinasi – improvizuotos Radvilų vestuvės, su šokiais, šaudymu iš lanko ir pan. – mes neužsakinėjome, bet matėme prieš mus grupę dalyvaujant. O pati Lydos pilis restauruota tarybiniais metais ir taip nekokybiškai, kad atvykę ekspertai iš UNESCO liepė viską kas pastatyta išardyt, o tada jie gali ją įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą. Ardyt kol kas atsisakė...


Na, o kelionės pabaigai, kaip, manau, ir atspėjote – Lydos prekybos centras, kuriame reikia išleisti paskutinius tūkstančius. Aš jų neturiu, nes likusius 100 000 ... pamečiau :)
Dar vienas neįprastas kelionės aspektas - atstumai. Nuo Lydos – apie 50 km iki sienos ir dar apie 50 km iki namų. Kažkaip neįprasta be 1000 km per Lenkiją namo grįžti. Neprailgo nė 3 val. stovėjimas eilėje kartu su ,,besidarbuojančiais“ laisvos demokratiškos Lietuvos piliečiais.
Džiaugiuosi, kad vykau į šią kelionę, tikrai ten yra ką pamatyti, bet antrą kartą nevažiuočiau . Na, nemyliu aš šitų kaimynių, kažkokia vidinė nepaaiškinama antipatija, nežiūrint į viską ką gero aš ten pamačiau. Tik Sankt Peterburgą kada nors aplankysiu ...Nors... į Baltarusiją irgi nesiruošiau...

O gal tikrai nuo to maisto be priedų mačiau tik miražą? :)

Įdomybės:
storyLazyload();