Rusija: Vladivostokas ir rudenejanti Primorje

Rusija! Paskutiniuosius keleta metu vis labiau domiuosi sia didziule ir atrodytu beribe teritorija pasaulio zemelapyje ir sia pazinti su salimi sustiprina vis gausejantis draugu Rusijoje ratas. Nuo nuostabios Peterburgo architekturos, zmoniu “skruzdelyno” Maskvoje, poliariniu naktu Murmanske, muzikiniu festivaliu ant Volgos upes kranto iki industrinio Celiabinsko, mediniu Tomsko namu, skaidraus Baikalo vandens ir didziausio pasaulyje Lenino biusto paminklo Buriatijos sostineje Ulan Ude. Vietos cia daug, gamtos su tukstantkilometrinemis upemis ir toliau nei horizontas besitesiancia taiga - dar daugiau, o ir zmoniu ivairove - nuo skustagalviu “gopniku” iki viska, ka turi, pasiruosusiu pasidalinti “sibiriaku”. Visa tai zavi, domina ir sukelia nora pazinti, todel jau trecia vasara praeinu biurokratinius “vizinius” barjerus ir pasileidziu i rusiskaja avantiura. Si karta pretekstu tapo draugu maskvieciu is “Laisvuju kelioniu akademijos” ir vel organizuojama pazintine 3 menesius veikianti keliautoju baze, sikart - tolimuosiuose Rusijos rytuose esanciame Vladivostoke.

Rusijoje geresnio, pigesnio ir idomesnio keliones budo uz autostopa turbut ir nerastum, todel liepos menesi po trumpo apsilankymo vel palieku gimtaja Klaipeda ir iskeles nyksti patraukiu rytu pusen. Pakeliui - tris savaites trukes apsilankymas Ukrainos Karpatu kalnuose vykstanciame Europos “Rainbow” susiburime, Lvovo ir Kijevo apziurejimas, o tada ir sienos kirtimas pas “didziaja kaimyne”. Nuo buvusios Sovietu Sajungos vakariniame uzribyje esancio Lvovo iki priesingoje puseje, Rytuose, ant Ramiojo vandenyno pakrantes pastatyto Vladivostoko - lygiai 10000 kilometru ir si atstuma tenka iveikti per 33 dienas. Kelias ilgas, idomus, bet tuo paciu ir varginantis, todel tenka daryti keliu dienu sustojimus. Salia Novosibirsko vykusi Sibiro “Elba”(autostopininku susitikimas), slampinejimas placiais Krasnojarsko prospektais ir keliu dienu poilsis ant krikstolinio Baikalo ezero siaurinio kranto (pietine pakrante teko kelis kartus aplankyt dar pries 3 metus). Nuo Severobaikalsko pirma karta isbandau “tranzavima” krovininiu traukiniu lokomotyvuose ir taip iveikiu dar 1500 km “amziaus statyba” vadintu BAM’u (Baikalo-Amuro Magistrale). Cia tuo paciu pakeliui apsilankau ir Lietuvos komjaunuoliu statytame Novij Yojan miestelyje, kurio centras iki siolei vadinamas “Litovskij kvartal”. Taip pasiekiau jau beveik netoli galutinio sios keliones tikslo esanti Chabarovska, todel siame simpatiskame mieste ant Amuro upes kranto pasilieku dar keliom dienom, sveciuodamasis pas per “CouchSurfing” susirasta jauna rusu seima. Beje, Chabarovske kaip tik tuo metu vyksta tarptautinis forumas, visos gatves idealiai svarios ir visi miesto fontanai graziai ijungti ir apsviesti. Ta pacia proga pilnas miestas rusiskos milicijos ir spec. tarnybu pajegu, kurias net keleta kartu sudomina mano neiprasta isvaizda ir lietuviski dokumentai, bet, kaip visada, pavyksta draugiskai issisukti.

Tarp dvieju didziausiu miestu, esanciu Rusijos Tolimuosiuose Rytuose - Chabarovsko ir Vladivostoko, tik 800 kilometru beveik visur asfaltuotu keliu, tad as tikiuosi si atstuma iveikti per viena diena, taciau tai, kaip veliau paaiskeja, nelabai pavyksta. Anksti ryte “istranzaves” is Chabarovsko, iki vakaro sugebu nusigauti tik iki jau Primorjes kraste esancio mazo miestelio Luchegorsko, pastatyto aptarnauti milziniska silumine elektros stoti. Man pesciomis beeinant Luchegorsko aplinkkeliu, staiga is pakeles kavines su uzrashu “Shashliky” antro auksto pasigirsta kvietimas uzeiti vidun puodeliui arbatos, ir as pasiulymo neatsisakau. Kabinete sedintis tamsaus gymio vyriskis iskart pasodina salia ir pradeda dometis kas as, kur ir is kur keliauju. Paaiskeja, kad jis - vietinis verslininkas, kiles is Uzbekistano, taciau jau daugeli metu gyvenantis Rusijoje. Staiga pas ji uzsuka dar keli draugai ir man su jais jau tenka kelti nebe arbatos puodeli, o po “simta gramu”. Greitai issiaiskinu, kad kaip tik rytoj Luchegorskui sukanka 75 metai ir cia organizuojama miesto svente, todel cia siandien suvaziave draugai prades sia svente svesti. Kompanija rimta - vietiniai miestelio verslininkai ir is Vladivostoko atvaziave ju draugai. Draugai ne “siaip sau”, o i miestelio svente su parodomaja programa atavaziaves karate treneris su savo mokiniu, pasaulio karate vicecempionu, tik ka sugrize is cempionato Japonijoje. Netiketai uzbekas pasiulo man nakvynes vieta salia esancioje nedideleje saleje ir pakviecia si vakara svesti su jais apacioje esancioje kavineje. Kelis “simtgramius” jau isgeres karate meistras (kaip pats gyresi - 2 Dano) mane primygtinai pradeda mokyti kaip plika ranka lauzyti lentas, bet po pirmojo nesekmingo karto antrajam as jau nebesiryzau. Kavineje jau prasidejo vaises su degtine ir nuostabaus skonio uzbekisku plovu. Man kaip neiprastam sveciui tenka labai daug demesio, nuo kurio as kartkartemis pradedu jaustis nejaukiai. Vaises vis tesiasi, tusciu buteliu daugeja ir kazkuriuo momentu pasiuloma vaziuoti aplankyti vietini Luchegorsko naktini kluba. Jaunam, is Dagestano kilusiam pasaulio karate vicecempionui prisakoma priziureti, kad naktiniame klube man nieko nenutiktu (jis, sportininkas, “simtgramiu’ nekilnoja!). Klubas irengtas rusyje ir, kaip tokiam uzkampiui, pasirodo visai neblogas. Dar pries vaziuojant i kluba man pasiuloma, kad nepamirsciau pasilikti ir rytojui - bus miesto svente, pirtis, anciu medziokle, taciau… Kita ryta atsibudes jau po pietu, nelabai atsimenu kaip pargrizome is klubo, bet, kaip suprantu, buvo visai linksma... Taciau sveikatai nelabai leidziant, pasilikti dar vienai linksmybiu dienai nebesiryztu ir atsisveikines iseinu i kelia testi keliones.

Iki Vladivostoko dar 500 km, bet metas jau popietinis, o ir savaitgalis, todel ir masinu maziau vaziuoja. Staiga sustoja tamsiais saules akiniais pasidabines vairuotojas ilgais “rokeriskais” plaukais, sutikes pavezeti mane kelis simtus kilometru. Issiaiskinu, kad tai Vladimiras, anksciau Vladivostoke grojes gitara roko muzikos grupeje, bet pries kelis metus su zmona persikraustes gyventi i maza miesteli Primorjes kalnuose. Dabar jis vaziuojantis is Chabarovsko, kur islydejes zmona keliu menesiu atostogom pas tevus Buriatijoje ir busias si laika vienas savo sodyboje. Uzraso man savo kontaktus ir pasikviecia, jei kada vaziuosiu pro sali, uzsukti pas ji i svecius isbandyt neseniai pastatytos pirties. Atsisveikindamas pasizadu uz keliu savaiciu pas ji uzsukti. Deja, sia diena iki Vladivostoko ir vel neprivaziuoju, todel tenka pernakvoti pievose salia Ussurysko, iki jau menesi besitesiancios keliones tikslo likus tik 100 kilometru. Kitos dienos ryta, stovedamas salia keliu milicijos posto, susistabdau 50 tonu (!) zvyro i Vladivostoka vezanti amerikietiska sunkvezimi didziule “nosimi” ir dar didesne vairuotojo kabina.

Ir pagaliau Vladivostokas! 33 dienos kelyje ir as jau kitoje buvusios “didziosios tevynes” pakranteje. Pasiekiau AVP (rus. Aкадемия Вольных Путешествий) nuomuojama keliautoju buta/baze ir dabar atejo laikas menesio poilsiui bei susipazinimui su paciu Primorjes krastu. Jeigu keliaujant BAM’o gelezinkeliu jau teko patirti saltuka ir artejancia ziema, tai cia, Primorje, vis dar vasaros pabaiga su sauletu oru ir galimybe issimaudyti juroje. Pats Vladivostokas visa sovietini laikotarpi buvo uzdaras miestas, todel jau sugriuvus sajungai ir panaikinus “tvoras”, prasidejo sio idomaus Rusijos uostamiecio atgimimas. Visas miestas pastatytas ant pakrantes kalvu, su daugiaauksciais sovietiniais blokiniais namais, kazkuo primenantis ant Arkties vandenyno kranto stovinti Murmanska. Idomu tai, kad siame daug arciau Japonijos nei kitu Rusijos miestu esanciame mieste beveik visi automobiliai - “anglisko” tipo su vairu desineje puseje ir tik mieste kursuojantys autobusai “normalus” korejietiski. Beje, paskutiniuosius 15 metu Vladivostokas aprupindavo devetais “desiniapusiais” japoniskais automobiliais visa Rusija iki pat Uralo, is to miestas labai isaugo ekonomiskai ir tik siais metais valdzia Maskvoje susirupino Rusijos auto pramones palaikymu, keliagubai pakeldama devetu automobiliu ivezimo mekescius, del ko daugelis Tolimuju Rytu gyventoju labai pyksta, o patys radikaliausi net grasina atsiskyrimu. Didziulis masinu skaicius mieste turi ir neigiamu pusiu (Vladivostokas automobiliu skaiciumi vienam gyventojui pirmauja Rusijoje, net Maskva atsilieka), transporto kamsciai gatvese cia tikrai nera retas reiskinys.

Uzsisedeti vienoje vietoje irgi nera mano tikslas, todel jau po savaites Vladivostoke uzsinorejo kur nors istrukti. Cia pat is keliu draugu nuskambejo pasiulymas persikelti vienai dienai i Russkyj sala, artimiausia is visu salu, esanciu salia miesto. Salu cia tikrai netruksta, taciau iki praejusio desimtmecio pabaigos visos jos buvo “okupuotos” kariniu strukturu ir tik neseniai atvertos placiajai visuomenei. Russkyj sala didziausia ir artimiausia is visu esanciu salia miesto. 2011 metais sioje saloje planuojamas Ramiojo vandenyno saliu vadovu susitikimas (JAV, Kinija, Rusija, Australija ir kitu “tuzu” tusovke!), todel cia dabar - didziule statybu aikstele net su sujungimui su Vladivostoku statomais tiltais. Laimei, Russkyj sala didele, tad musu kompanija susiranda bent kiek laukini papludimi ir ten isikuria nakciai. Tarp musu yra ir mano jau seniai pazistamas Vadimas su drauge Dinnka ir ju 10 menesiu dukrele Arina! Neitiketina tai, kad jie trise autostopu atkeliavo is Maskvos ir, pabuve savaite Vladivostoke, isskrido lektuvu i Kamcatka. Ar kas abejoja, kad su mazais vaikais keliauti imanoma?? Noro tik reikia! Ilgiau nei 2 dienas Russkyj saloje uzsibuti irgi neketiname, todel jau kitos dienos vakare sedam i 40 min. plaukianti kelta, parplukdanti mus tiesiai i Vladivostoko centre esancia prieplauka.

O cia ir vel savaite gyvenimo miesto ritmu. Suzinojom, kad kaip tik tuo metu cia vyksta tarptautinis kino festivalis “Pacific Meridian” su visa savaite trunkanciais ivairiu pasaulio saliu filmu pristatymais. Mano pasirinkimas nusiuncia mane susipazinti su Kusturicos “Maradona”. Beje, festivalio proga organizuojamas ir nemokamas roko grupes DDT koncertas centrineje Vladivostoko “Revoliucijos“ aiksteje, kuris tikrai padaro gera ispudi ir sutraukia, kaip veliau paskelbta, didziausia zmoniu minia per visa sios vasaros sezona.

Savaites trukmes kino festivaliui dar nepasibaigus, keli is musu ir vel sumastome pasinaudoti vandens transporto paslaugomis ir keletui dienu aplankyti jau siek tiek toliau esancia, bet daug mazesne, krastovaizdzio atzvilgiu ispudingesne ir naturalesne Reineke sala. Tai maziausiai nuolatiniu gyventoju turinti ir tolimiausiai viesuoju vandens transportu pasiekiama sala. Kazkados cia buta ir mazos karines bazes ir zuvies fabriko, taciau dabar tai tik 27 nuolat gyvenancius gyventojus turintis (visos kitos sodybos - vasarnamiai), istrizai per viena, o perimetru - per keturias valandas pesciomis pereinamas uoletas zemes lopinelis. Mazutis keltas cia atplaukia tik 3 kartus savaiteje, todel atvykus ir issilaipinus prie medines prieplaukos, saloje jau teks praleisti minimum 2 naktis, kol sulauksi kito reiso, ir tai dar priklausys nuo oro salygu.

Musu kompanijoje ir vel keletas panorusiu pabegti nuo miesto triuksmo, tarp kuriu ir mano pirma karta Vladivostoke sutiktas Igoris is Murmansko srities. Sis pilietis irgi neeilinis. 29 gyvenimo metus pragyvenes mazame Kovdoro miestelyje salia Suomijos sienos, jis vasaros pradzioje nusprendes viska mesti ir igyvendinti savo sena svajone – “nutranzuoti” iki Vladivostoko! Ir tai jam puikiai pavyksta. Kelyje uztrukes 2 menesius, palaipiojes po Altajaus kalnus ir kazkur pakeliui suzinojes apie musu susiburima, jis jau kuri laika iesko savo naujos vietos po saule. Budamas Vladivostoke sumane norintis isplaukti i jura ir istojo i menesio trukmes “matroso” kursus, kuriuos jau uzbaiges ir dabar laukiantis savo “laimes laivo”.
Su Igoriu mes labai neblogai susibendraujam ir 3 valandas plaukiancio kelto denyje sedime gliaudydami saulegrazas, jam vis pakomentuojant apie ivairius juroje, kartais salimais, pluduriuojancius svyturelius - praktikuojasi naujai pramokta profesija.
Pagaliau vakare atplaukus i Reineke, islydime atsisvartuojanti kelta ir einame ieskoti vietos stovyklai. Pereiname visa apnykusi kaima - tikrai jauciasi, kad gyvenimas uzverda cia tik vasaros menesiais, o dabar jau rugsejis ir zmoniu apsilankymai vis reteja. Po pusvalandzio pasiekiame kita salos puse ir prieje vieninteli saloje miskeli ten aptinkame keleta pastatytu stovyklavieciu. Kaip mums papasakoja vienos is ju gyventojai, sezono metu cia isikuria nemazai suvaziavusiuju alternatyvaus gyvenimo budo propaguotoju ir vieta tampa gyvu, miskelyje ar ant uoleto kranto stovyklas ikurusiu zmoniu kaimeliu. Dabar daugelis is ju jau tuscios, taigi mes galintys kurtis beveik kur panoreje. Pasistatom palapines, susikuriam lauza ir atsisveikinam su nuostabiai besileidziancia saule.
Kita ryta as atsibundu pirmas ir visiems dar miegant uzsimaukslinu atsivezta akvalanga ir neriu juron pasirinkti pusryciu. Is kaimynines stovyklos atejusia mergina nukrato siurpas, sako salta, o man kaip tik :) Dar apsilankymo Russkyj saloje metu suzinojau apie renkamas juroje midijas, taigi ir cia tikrai ju turetu buti, tik elgtis reikia atsargiai, kad koks “piktas” juros ezys nesuleistu savo purvinu spygliu man i peda. Midiju as nesunkiai prirenku beveik pilna krepsi, ir nuo jureziu si karta apsisaugau (kas nebeisdega sekanti ryta, nes bjaurybe iduria man i nyksti), taigi priedas pusryciams ant lauzo jau yra.
Po pietu su Igoriu nusprendziam eiti paslampineti po apylinkes, pasikarstyti ant nedidelio svyturio, palaipioti pakrantes uolomis ir apeiti visa sala perimetru, ir tai uztrunka iki pat vakaro. Prie vienu is Reneken pakrantes uolu yra net seno, surudyjusio laivo liekanos. Kaip veliau suzinojom, jis kazkada seniai buvo specialiai uzplukdytas kariniams mokymams, kad naujai treniruojami sovietu lakunai turetu kur taikytis bombarduoti.
Kitos dienos ryta - ir vel ant lauzo keptos midijos bei kazkieno is anksciau palikti dideli ir pilni riesutu kedriniai konkoreziai. Siandien vakare reikia pakuotis daiktus ir nepraziopsoti kelto, taciau iki tol dar su Igoriu suplanuojam uzsilipti i dvi auksciausias Reineke kalvas, nuo kuriu atsiveria stulbinantis vaizdas i visa musu ir aplinkines salas. Vaizdas pasakiskas. Danguje ne menkiausio debeselio, tik spiginanti saule, melynas juros vanduo, uoletos aplinkines salos su tolumoje atsiverianciais jau “zemynines” Rusijos, o dar toliau net ir Kinijos kalnais. Apsvaiginti tokio grozio, ant vienos is virsuniu trumpam ir nusnustame. Vakarop, kaip ir kiti norintys isplaukti, jau sedime ant kranto ir laukiame kelto, uz 40 rubliu parplukdysiancio mus atgal i civilizacija.

Ka gi, ir vel Vladivostokas. Vel dziaugiames uostamiesciu ir siuo metu lepinancia “bobu vasara”. Saules daug, lietaus mazai, bet salia miesto ir pro buto langus matomos kalvos darosi vis labiau spalvotos, o tai pranesa apie artejanti rudeni. Keleta dienu vakarais su keliais draugais dar iseinam i centre esanti pesciuju “Arbata”, kad suteiktumem vietiniams dziaugsmo. Vienas is musu groja australietisku didjeredoo, o keleta salia stovinciu zongliruojam. Taip ir vietiniams linksmiau po gatves smirinetis ir mums bent jau autobuso bilietams rubliu primeta :)

Booking.coms
storyLazyload();