Rusija: VAKARINĖ RUSIJA - ORIOLAS

Rusija 2016 m. Gegužė – birželis




Kai gavome kvietimą dalyvauti Rusijos Oriolo mieste vyksiančiame teatrų festivalyje - apsidžiaugiau. Kartais tenka išgirsti apie Lietuvos meno kolektyvų atsisakymus vykti į Rusiją. Nenorėčiau painioti savo darbo su politika. Juk atvykdavo pas mus užsienio teatrai net kai čia klestėjo socializmas, o valdžia buvo nedraugiška ir agresyvi. Žiūrėdavome vieni kitų darbus, keisdavomės nuomonėmis, ir negailėdavome gerų žodžių jiems, o jie mums, jeigu pavykdavo pamatyti ką nors naujesnio ar netikėto. Maždaug prieš savaitę, naršydamas internete aptikau įdomų savo Alma Mater – Maskvos Vachtangovo vardo akademinio dramos teatro aktorių video įrašą. Jame vachtangoviečiai dainavo Rimantui Tuminui „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės“ legendą „Dangus tau dovanojo aukštį“. Nustebau ir apsidžiaugiau. Nustebau išgirdęs rusus beveik be akcento dainuojant mūsų kalba, o apsidžiaugiau dėl to, kad vis dar nepraradau gebėjimo stebėtis.

Taigi, po grįžimo iš Makedonijos, ne tiek jau daug laiko liko iki traukinio į Rusiją: tris kart nuvažiavau į Palangą, tris kart repetavom, tris kartus išsimaudžiau, išverčiau lapą teksto, pasėdėjau gimtadienyje ir parašiau pretenziją Vytą nuskalpavusiai UAB BALTIC GROUND SERVICES agentūrai. Tą raštą sudėsčiau greitai, užtat savaitė praėjo, kol atradau kur ir kam jį reikia įteikti. Tarybiniais laikais visi meluodavo, dabartiniais tarsi nebe, tačiau surasti teisybę lygiai taip pat neįmanoma. Taip ir blaškomės jos ieškodami, ir vis labiau nusivildami. Besiblaškant atėjo metas krautis lagaminus.

Pirmiausiai mūsų laukė traukiniai: nuo Klaipėdos iki Vilniaus, nuo Vilniaus iki Minsko, ir nuo Minsko iki Oriolo.

Labai seniai nebuvau važiavęs traukiniu per Lietuvą. Abiejose jo pusėse mainėsi įvairiaspalvė žaluma, o toje žalumoje skendėjo tvoromis apaugintos naujos lietuvių sodybos. Nepuošia tos tvoros nė mūsų namų, nė sielų, bet ką jau čia padarysi. Už nugaros be pauzės dudeno moteriškas balsas:

- Alio. Jo. Aš nepamenu, primink kur susipažinom. Jo, jo. Jo, jo, jo. Jo, jo. Jo. Kur dabar randiesi? Jooo.

Arba:

- Alio. Jo. Iš kur tu? O koks vardas? Iš kokio sakai miesto? Jo. Atsimenu. Jo, jo. Jooo.

Kavalieriai merginai skambino visą kelią be pertraukų. Kartą atsisukau ir pasižiūrėjau į merginos veidą: „Ne tik nesimpatiška, bet dar ir nebejauna“ - pagalvojau.

Išlipus Vilniuje, smilkiniuose nesiliovė dudenę: „Jo. Jooo. Iš kur tu? Jo. O koks vardas? Nu, joo. Pakartok. Jo. Jooo“.

Pirmiausiai pasivaikščiojome po Didžiąją gatvę, paskui nuvažiavome pas mūsų bičiulius nakvynės. Prieš kur nors išvažiuojant ar išskrendant apsistoti nakčiai pas Dainą ir Aleksandrą jau tampa miela tradicija. Nemiela tradicija - anksti ryte keltis ir vykti į oro uostą. Šį kartą į Vilniaus geležinkelio stotį.

Maždaug dvidešimt penki spektakliai per savaitę – tokios „atostogos“ mūsų laukė Oriole. Festivalio repertuaras labai įvairus ir margas. Mane labiausiai domino psichoutopija „Pulkininkas paukštė“, italų vaidinimas „Teisė būti laimingai nelaimingam“, garsioji Milerio „Kaina“, kažkada vaidinta Lietuvoje scenos aristokrato Stepono Juknos, F.Dostojevskio „Romioji“ ir, žinoma, šiandieninis rusiškosios dramaturgijos topas - „Palaidokite mane už plintuso“.

Žvelgiant į festivalio afišą nesunku buvo pastebėti, kad didžiąją jo dalį sudaro taip vadinama – juodoji drama. Ko mes siekiame tokiu tamsiu savo repertuaru? Norime pamatyti žmogiškojo dugno paskutines galimybes? Ar pasižiūrėti į savo, kaip statytojų, paskutiniąją ribą? Toks laikas? Šiandien žmogus kaip pats gyvena – taip ir suvokia ir vertina viską, kas aplink jį vyksta: degtinė, žemė, rūbai – nieko naujo...Ir ima užmiršti, kad pasitaiko dar ir tikrai vertų dalykų mūsų pasaulyje. Aš nesakau, kad niekinu tokius ieškojimus ar, kad jie man neįdomūs. Tačiau manau, kad juodąją dramą gali pastatyti tik geras menininkas. Jeigu jos imasi antrarūšės teatrinės mokyklos absolventas ar prakutęs šiuolaikinis vadybininkas – lauk dvasinės pornografijos. Labai norisi pažiūrėti Milerio „Kainą“. Ją į festivalį atveža Maskvos akademinis Majakovskio vardo teatras. Mano jaunystės metais patekti į šitą teatrą buvo beveik žygdarbis. Kalba, kad gerąją legendą apie save jis išsaugojo ir mūsų dienomis.

Vėlai vakare gavau žinutę: „ Trečią birželio 14.00 pilies teatro kūrybinė grupė laukiama tiesioginiame radijo eteryje „Retro FM“... jeigu neprieštaraujate ir esate pasiruošę dalyvauti festivalio informacinėje programoje...“. Niekur nesidėsi, teks dalyvaut. Temą pasiūliau tą, kuri man važiuojant vis lindo į galvą – negatyvios postmodernistinės estetikos – mūsų riba, ar vertesnių dalykų nematymas?


TRAUKINIUOSE


Vilniuje praėjome pro pasų kontrolę, kažkur pro netoliese turinčius būti muitininkus, ir atsidūrėme visai moderniame traukinyje. Tiktai labai jau triukšmingame. Dundėjimas kurtino ausis visą kelią iki pat Minsko.

Sudribęs krėsle žiūrėjau į vieną aktyvią, tarp vagono suolų savo sūnelį vedžiojančią jauną moterį ir galvojau – ar dar Europoje yra tikrų, švelnių, moteriškų moterų? Man kartais atrodo, kad tokios galutinai išnyko maždaug prieš trisdešimt metų, ir liko tik dviejų rūšių vyrai: pirmoji rūšis – paprastasis vulgaris arba tiesiog vyras, ir antroji rūšis - vyrai dar vis turintys moteriškų bruožų, labai mėgstantys dažytis ir galintys gimdyti vaikus. Jau nuo tada kai mėsoje neliko mėsos, saldainiuose cukraus, piene pieno, o braškėse ne tik jų skonio, tačiau ir kvapo, jau tada turėjo būti aišku, kad tokiomis atšiauriomis sąlygomis tikrosios moterys neišgyvens.

Taigi , stebėdamas traukinyje džinsuotą čebatuotą vyriškai gestikuliuojančią ypatą svarsčiau: - kur gi mes evoliucionuosime toliau? Paskui padarau išvadą, jog netolimoje ateityje neliks ir to vulgario, nes jam irgi reikia ko nors tikro. Na, bent jau moters. Tačiau greito vyrų, dar vis turinčių moteriškų bruožų ir galinčių gimdyti vaikus, išnykimo tuojau pat nesulauksime. Jie dar šiek tiek išsilaikys. Dėl savo hiperaktyvumo ir pomėgio visada ir visiems vadovauti.

Baltarusių pasieniečiai nepatiko. Na, suprantu, kad jie ne grožio konkurso mergelės - neturi patikti. Bet vis tik galėtų būti šiek tiek mielesni. Ir mielesnės. Dauguma pasus tikrinančių pareigūnų buvo moterys. Primerkusios vieną akį, atrają paslėpusios po lupa, jos ilgai ir įtariai apžiūrinėjo dokumentus ir keleivių nuotraukas. „Irgi visai nepanašios į moteris“ – pamaniau.

Dvi valandos naujojoje Minsko geležinkelio stotyje praėjo greitai ir visai įdomiai: apžiūrėjome didžiulį pastatą, susiieškojome banką, beje, jų čia yra net keli, pasikeitėme pinigus, išsirinkome kavinę su prieblanda ir didžiuliais akvariumais per visą sieną, užsisakėme šį bei tą pakramtyt ir po puodelį kavos. Pradėjus valgyti silkę, ji man kažkokiu keistu būdu sustojo gerklėje ir niekaip nenorėjo pajudėti, nė pirmyn, nė atgal. Šiaip ne taip susitvarkiau ir pagalvojau: - “Su amžiumi atsiranda vis daugiau ir daugiau problemų, o tuo pačiu ir kažkokių keistų, neįmanomų numatyti atsitikimų. Vis dažniau reikia stengtis būti atsargesniam. Visame kame. Savo mintyse ir pasisakymuose - taip pat“. Paskui įsėdome į traukinį.

Stabčiodavome dažnai. Ilgesniam laikui užtrukome Gomelyje. O traukiniai čia, anot Aitmatovo, vis ėjo ir ėjo iš vakarų į rytus, ir iš rytų į vakarus. Bildėjimas, prijungiamų vagonų dundesys, čaižus balsas per dar karą menančius garsiakalbius, policininkų švilpavimai, ir pirmyn bei atgal riedančios raudonos drezinos džeržgimas. Priešais mūsų vagoną ant penktosios platformos suolelio sėdėjo dvi moterys ir mergaitė. Viena krepšyje laikė du rusų terjerus. Kažkurią akimirką iš krepšio, kuriame sėdėjo du suaugę šunėkai, pasirodė mažulytė trečiojo krepšio gyventojo galvelė. Neišlaikiau ir išlipau pažiūrėti.

Priėjau prie moterų. Jos man tuojau pat parodė krepšyje pasislėpusį drebantį rudaplaukį padarėlį. Ir vis įkalbinėjo pirkti. Už 100 dolerių. Tikrai labai magėjo jį pasiimti su savimi, tačiau pabijojau piktųjų pasienio tetų ir dėdžių. Grįžtant atgal, pasiklausiau traukinio palydovės, ar būčiau galėjęs namo parsivežti tą mažą šunelį?

- Jokiu būdu,- atsakė,- šuniui kaip ir žmogui reikia paso, visų kitų dokumentų ir...bilieto“.

- Bilieto? Tokiam mažam? Juk jis užima mažiau vietos nei du šimtai gramų bonbonkių,- nustebau.

- Net ir šimtą gramų bonbonkių sverenčiam šuniui reikia bilieto,- atsakė.

Daugiau nė pusės paros trunkanti kelionė nuo Minsko iki Oriolo labai neprailgo, tačiau truputį pavargome. Paryčiui prie vagono mus pasitiko festivalio direktorius, įsodino į benzinu „kvepiančią“ palaikę mašiną ir nuvežė į viešbutį. Administratorė paprašė pasų ir deklaracijos kortelių. Kartu su mumis atvykusi mūsų įstaigos meno vadovė prisipažino, kad ji kortelės neišsaugojo. Viešbučio administratorė labai labai rimtai jai atsakė:

- Jeigu neturite kortelės, negalėsiu jūsų priimti į viešbutį.

Mūsų bendradarbė pasirausė savo krepšyje ir vėl pakartojo jau anksčiau ištartus žodžius, jog kortelės nėra. Viešbučio administratorė išretino savo sakinį, nepalikdama jokių šansų abejonėms ar vilčiai.

Išsigandom. Tada bendradarbė pasielgė taip, kaip tokiose situacijose elgiasi daugelis moterų – iškratė ant stalelio visą rankinėje turėtą turtą, ir po minutėlės atrado tą nelemtą popiergalį. Visi buvome truputį susierzinę. Iš administratorės intonacijos puikiai supratome, kad ji nejuokavo.


BIZNIS LANČ


Atsibudę nuėjome pusryčiauti. Paskui apžiūrėjome miesto centrą, praėjome gražiu pėsčiųjų tiltu, vėl sugrįžome į savo viešbutį. Vakarinės Rusijos miestas Oriolas yra išsidėstęs ant kairiojo Okos kranto ir abipus jos intako Orliko. Jame daug žieduotų gatvių, medinių ir mūrinių pastatų. Nemažai Oriolo magistralių pavadinta poetų ir rašytojų vardais, kurie gimė šiose vietose, tai Ivanas Turgenevas, Ivanas Buninas, Michailas Prišvinas, Leonidas Andrejevas ir daugelis kitų. Oriolas - daugelio tikrai didžių Rusijos rašytojų lopšys, tačiau vienas iš labiausiai vertinamų čia yra Nikolajus Semionovičius Leskovas. Rašytojas - kraštotyrininkas sukūrė visą galeriją vietos žmonių paveikslų, teisuolių – ieškotojų, galingų savo siela ir dvasia, talentingų rusų žemės patriotų. Jo kūryboje yra ypač raiškus ir išplėtotas rusų tautos savitumas ir jos pilna paslapčių dvasia.

Į pietus nuo Orliko upės stovi gyvenamieji miesto kvartalai, pramonės (inžinerijos pramonė, maisto apdirbimas, aprangos gamyba) rajonai, Ivano Turgenevo namas muziejus. Mieste yra pedagoginis ir inžinerinis institutai. Išvystyta prietaisų gamyba, tekstilė, yra staklių fabrikas. Čia veikia trys teatrai, kraštotyros muziejus, daug poetų ir rašytojų muziejų. Visas Oriolo centras šiandien yra išraustas: gatvės, šaligatviai, skverai. Visur šūkauja ir dirba žmonės. Stengiasi, kad iki būsimo 450 metų miesto jubiliejaus viskas blizgėtų:

- Neblizgės,- pyko visur mus lydėjęs studentas Viktoras,- juk iki švenčių liko vos du mėnesiai.

Mums pasitaikė labai guvus savanoris, mielai bendraujantis ir negailintis daug negražių žodžių savo gubernatoriui ir šalies valdžiai. Nuo tų jo burnojimų kartais mums būdavo net nejauku, juo labiau, kad jis pats ne kartą šnekėjo:

- Pas mus visi visko bijo: bijo savęs, bijo vieni kitų, bijo saugumo ir visur esančios pačios įvairiausios žmonių sekimo įrangos. Visiems skersai gerklės stovi mūsų oligarchai ir Putinas, tačiau atsistoti ir pasakyti apie tai viešai šiandien dar niekas nesiryžta.

Nors vaikinas labai piktai ir stipriai rūgojo savo miesto vadus ir šalies vadovybę, tačiau kažkurią akimirką kalbai pasisukus apie Ukrainą, ją teko greitai užbaigti. Mus lydėjusio studento požiūris į tai kas vyksta mūsų kaimyninėje valstybėje mums buvo nepriimtinas ir nesuprantamas. Tos temos daugiau nelietėme. Visai. Kad bent jau tarp mūsų tvyrotų šioks toks pasitikėjimas ir ramybė.

Pirmieji mūsų pietūs vyko restorane, kuris vadinosi „Pas juodąjį erelį“. Priėjusi padavėja labai mandagiai pasakė, kad mūsų grupelei priklauso „biznis lanč“. Nepatikliai nužvelgusi mus atlydėjusį studentą, atsisveikino su savo pakiliu mandagumu ir labai atžagariai jo paprašė:

- Patrauk kojas, ar nematai, kad trukdai aptarnauti.

„Biznis lanč“ nusisekė nevisai. Maistas buvo nekoks, aptarnavimas kaprizingas, tačiau tikrai ne kultūringas. Gerai, kad gavome skanių barščių. Jie man patiko. Patiko Vytui, atrodo, ir visiems kitiems.


MIESTAS, TRANSPORTAS IR TURGUS


Niekaip negaliu susigaudyti savo jausmuose mūsų pamatytam miestui. Man labai patiko jo mediniai namai, nors kai kurie jau prašosi remonto. Patiko daug gražių Stalino laikų rūmų, ypač tie, kurie švyti saulėje ir dar atsiduoda dažais. Patiko naujai įrengta krantinė, tiltai ir rašytojų skulptūros. Patiko Vaizduojamojo meno muziejus. Didžioji paveikslų dalis – niekada nematyti, dailininkai – negirdėti. Gal tik vieną kitą Grigorijaus Mesojedovo drobę teko regėti Peterburge, o iš pačių žinomiausių rusų dailininkų čia pristatytas tik Vasilijaus Surikovo tapytas portretas „Moteris violetine skarele“.

Patiko teatrai. O labiausiai – jų publika. Beveik visi spektakliai buvo vaidinami pilnose salėse, vaidinimų metu niekas nevaikščiodavo pirmyn atgal, nei karto negirdėjau skambant telefono, nebuvo vėluojančių. Mūsų meno vadovė nuėjo pasižiūrėti Nižnevartovsko teatro vaidinimo „Noriu į Paryžių“, tačiau pavėlavo. Dėl šitos priežasties vaidinimo jai išvyst nepavyko. Visų teatrų durininkės labai malonios, kai tu jų ko nors teiraujiesi apie trupės gyvenimą ar artistus. Tačiau tampa visai nesukalbamos tau pavėlavus į spektaklį ar koncertą.

Oriolas – miestas erdvus. Gatvės plačios, prospektai – ilgi. Vieni sakė, kad čia gyvena trys šimtai tūkstančių gyventojų, kiti – keturi. Gatvėse niekas netriukšmauja, nesistumdo, jokių spūsčių niekur nėra. Man atrodo, kad Oriolas savo žmonių tankumu yra šiek tiek panašus į Kauną. Bent jau dienos metu. Vakare miestas stipriai pasikeičia, kažkur išnyksta vyresniojo amžiaus gyventojai ir miesto parkus, skverus bei aikštes užima jaunimas. Vietinio jaunimėlio „tūsai“ labai savotiški, tikrai labai ryškiai besiskiriantys nuo mūsų paauglių susibėgimų.

Booking.coms
storyLazyload();