Rusija: CCCP

Žemiau surinkau keturis trumpus, čia nepublikuotus, pasakojimus apie mano keliones po dabar jau nebeegzistuojančią šalį. Neegzistavo ji ir kelionių metu, tačiau jausmas keliaujant toks pat, kaip Gorbačiovo karjeros pradžioj. Gero skaitymo :)

2012 birželio 29
Kaip aš keliavau po Rusiją

Įdomus ekspyriensas, skrydis Rusijos viduje. Nuotykiai prasideda dar Pulkovo 1. Sėdžiu, stebiu aplinką ir nenustoju žavėtis šia tauta. Aišku, kodėl Hitleris pralaimėjo. Aišku, kodėl Stalinas neišnaikino, kad ir kaip naikino. Kokius nors paklusnius ir romius švedus paprašytų sustoti prie sienos užrištomis akimis, tie ir sustotų draugiškai. Tik ne rusai…
Einu link savo vietos lėktuve ir stebiu, kaip Ivanas į mano vieta prie lango sodina merginą ir pats sėdasi šalia. Man lieka vieta prie praėjimo. Nu ir čiort snim, galvoju. Nesinori nuvilti galantiškojo Ivano ir pažeminti jo susodinant visus į savo vietas. Staiga prieina Maša ir sako man – jūs sėdite mano vietoje. Nieko kito nebelieka, kaip nuvilti galantiškąjį Vanią. Pasirodo, jis iš viso nežinia iš kur čia priklydęs. Maša maloniai sutinka atsisėsti Ivano vietoje. Uf, vieną problemą išsprendėm.
Mama su 3 vaikais padalina visiems saldainių po saują ir paprašo pas palydovę popierinių maišelių. Padalina juos vaikams. Matau bus linksma.
Ekipažas perskaitė saugos taisykles. Angliškai taip pat. Gerai, kad suprantu rusiškai. ”NEGALIMA naudotis elektroniniais prietaisais riedėjimo, pakilimo bei nusileidimo metu” – pabrėžiama. Aha. Ateikit ir papasakokit mano kaimynams. Moteriškė pati sprendžia, kada riedėjimas, o kada pakilimas. Bičas šalia iš rankų nepaleidžia savo aipado. Jis gi protingesnis už visus…
Pakylam, atrodo. Nuskamba signalas, leidžiantis atsisegti diržus. Nuo bėgančių link wc kiekio pasikeičia lėktuvo centruotė. Pajuda ratukai su limonadais. Man kuo toliau, tuo linksmiau. Visada maniau, kad švedų palydovės senos ir negražios, mat demokratija, liberalizmas ir lygios
teisės. Pasirodo ne. Rossija stiuardesės, jei reikėtų, lėktuvui lengvai padangas pakeistų reikalui esant. Viena tokia prieina prie mano kaimynės už nugaros ir pradeda jai skaityti moralą apie tai, jog gyvūnų vežtis salone negalima. Bijau atsisukti ir pažiūrėti, koks ten gyvūnas, nes elgiasi jis tyliai. Šuo, girdžiu, loja kažkur priekyje…
– Aaaaa, gyvūnų vežtis salone negalima. Kaip jūs to nežinote.
– Aaaaa, kas čia tokio.
– Aaaaa, pas daug ką alergija. Aaaaaa, jūs gi sutikote su mūsų aviakompanijos taisyklėmis.
Finale gyvūnas važiuoja kaip važiavęs. Šuo, beje, irgi. Aš pradedu mintyse spręsti galvosūkį, kokiu būdu gyvūnai praėjo visas tas begalines kontroles, ir tas pačias, mus aptarnaujančias tankistes. Oj, palydoves.
Pasirodo, jei visas lėktuvas atsilošia sėdynes, niekas niekam netrukdo. Nu o jei pats nenori sėdėt pusiau gulom, darai komfortiškesniu skrydį už tavęs sėdinčiam.
Kažkodėl prisiminiau savo šefą ir automatiškai pasodinau jį savo vietoje. Dabar man aišku, kodėl jis vengia vienas skraidyti į Samarą. Jis gi, vargšas, visiškai nesupranta, kas vyksta aplink.
O, pasirodo pas mano kaimyną iš dešinės telefonas priiminėja sms. Ir ne pas jį vieną. Pas kažką skamba!
Ačiū Dievui vaikai dar nevemia, šuo kol kas neloja, gyvūnas niekaip neparodo esąs čia… Ivanas švelniai padeda galvą man ant peties…
Samaroj +29*C… Pilotas keleivius pratina prie tokios temperatūros, kad jie nepatirtų šoko nusileidus. Kitaip paaiškinti temperatūros salone neįmanoma. Dar pusantros valandos nuotykių. Woohoo!
Kas matė filmuką LaTroškinys, supras apie ką aš. Filmuko pabaigoje, kritikui Ego patiektas troškinys nuneša jį į vaikystės prisiminimus. Taip ir mane nunešė. Bulka su pusės centimetro storio olandiško sūrio rieke ir tiek pat daktariškos dešros. Tiek mes atsiriekdavom vaikystėje. Tais geresniais laikais.
- Kavos, arbatos, kavos, arbatos.
- O APELSINŲ SULČIŲ GALIMA? – nuaidi staiga.
Nieko, mes nei vienas nekrūptelime. Žmogui matyt užgulė ausytes. Mąstau tyliai, kad jei būčiau tiesiai skridęs į Samarą, būčiau patyręs lengvą kultūrinį šoką, nežiūrint į kilmę. Dabar gi ima žvengas nerealus. Gerai, kad alkoholio neduoda
Be reikalo pavadinau palydovę tankiste. Ji kiekvieną kartą praeidama kliūna už manęs, o aš negaliu susisiaurint, nes Vania iš tų tikrų Ivanų bagatyrių. Taigi, ji vis kliūna ir jai dėl to darosi nemalonu. Pradedu jos gailėt, ypač kai matau atsiprašymą akyse. Nusišypsau jai.
Praeina ji, nešina kavos termosu ir tokiu padėkliuku, kur pastatai savo puodelį ir tau įpila kavos. Kažkas priekyje sukrauna ten savo šiukšles. Trys eilės ir padėkliuko nebėra. Tai dabar šiukšlių padėkliukas…
Mano žavioji kaimynė, kurią Ivanas meiliai sodino prie lango, sumanė mus pakelti iš kėdžių, taigi užmečiau akį į už manęs keliaujantį gyvūną. Ogi tai katašunis vulgaris, tik tylus koks tai labai. Kaip aš…
Ačiū viešpačiui kaimynė priekyje pavargo gulėti ir pagaliau pakėlė sėdynės atlošą. Tuoj turėtume pradėti leistis. Lauk manęs, Samara. Aš atvykstu.
Darbas, darbas, darbas… - kaip sake Vladimiras Iljičius.
Labas rytas. Priimu statymus, išskrisiu aš šiandien namo, ar ne. Košmaras kažkoks. O gal ir ne. Priklauso viskas nuo to, kaip pažiūrėti. Bet apie nuotykius iš eilės.
Aš žmogus nereiklus, bet myliu komfortą. Komforto čia, deja, nedaug. Nors vėlgi, kaip pažiūrėti. Įdomi sistema – išsiregistruojant iš “viešbučio” privaloma “priduoti” numerį administracijai. Pavaikšto, pauosto, suskaičiuoja rankšluosčius, patikrina baterijas distancinio valdymo pultuose. Daugiau niekur to negalima patirti. Na, nebent kokiam Mozambike. Aš administraciją suprantu. Nebūtų pagrindo skaičiuoti rankšluosčius, niekas ir neskaičiuotų. Atsikratau pagaliau. Taksistas užsakytas kiek vėliau, bet jau trypčioja. Važiuojam.
Spėkit, kokios markės taksi automobilis. Teisingai, Toljatyje kitokio negali būti. Modelio tikrai neatspėsit. Senas, palūžęs ir purvinas “devintukas”. Suprantama, kad vietiniais keliais pravažiuoja tik Lados. Vokiečių tankai nepravažiuotų. Nu bet toks raritetas, tai jau kraštutinumas. Lyg negana būtų triukšmo, skleidžiamo to inžinerijos stebuklo, vodyla įjungia muziką. Melodija nesikeičia valandą. Keičiasi žodžiai. Iš “priletela bejala strekoza liubvi” į “i pozvonil serebrianiy telefon”. Nu dar Artur Pirožkov.
Viešbuty man praneša, kad taksi kainuos 1000 rublių. Pabrėžiu, kad man reiks čekio. Vodyla pareiškia, jog aš jam skolingas 1180 (sumą galvojo visu keliu, matyt). Klausiu kodėl. Ogi už čekį, kurį jis man duoda. Čekis nepaprastas, o stebuklingas, todėl ir kaina tokia. Kodėl stebuklingas, paklausite. Ogi todėl, kad datas ir sumas aš galiu įsirašyti pats! Ant jo tik taksi kompanijos pavadinimas ir antspaudas. Jptvm, kaip veikia ekonomika šioje šalyje?
Tikrina bagažą… Pasus… Bagažą… Kur eiti registruotis? Visi draugiškai rikiuojasi į dvi eiles – vidiniai reisai ir tarptautiniai. Mano reiso registracija dar nepaskelbta, bet tarpinėj salės stovėt nenoriu, taigi stoju į eilę. Ne aš vienas toks. Dauguma stovi dar nesulaukę registracijos pradžios. Tai suprantama, juk jie gudresni, negu tie kiti, kurie nestovi. Nors stovi visi. Stumdosi ir bando pralįsti pirmi. Oro uostą aptarnaujančios organizacijos damos aprengtos vienoda uniforma. Kažkoks genijus, kuris galvojo aprangos dizainą, norėjo, kad Samaros oro uosto personalas atrodytų gražiausiai pasaulyje ir patrumpino sijonus gerokai aukščiau kelių. Gavosi kaip visada. Matyt, reikėjo prieš modeliuojant į modelius pažiūrėt.
Įdomi tvarka čia ką nepaimsi. Prisiminiau, kaip vakar varčiau meniu restorane. Restoranas brangus. Reikėjo mano kolegoms mane nustebint gi. Nustebino. Pasirodo už steiką galima sumokėti dvigubai daugiau, negu pvz. Švedijoje ir gauti visiškai sugadintą. Be ne apie tai aš dabar. Aš apie meniu. Kiekvienas lapas pasirašytas ir suantspauduotas dviejų asmenų. Tingėjau gilintis, kas jie tokie, bet pasijutau kolchozo valgykloje Lazdijų rajone 1988 metais, kur meniu kabodavo ant sienos su vyr. technologo, vyr. virėjo ir t.t. parašais. Deja parašas niekaip neįtakojo vagiamos mėsos kiekio. Vėl nukrypau…
Patekau į registracijos salę. Labai savimi didžiuojuosi. Žinau, kad džiaugtis dar anksti. Taip ir yra. Mane ir mano bagažą registruoja tik iki Maskvos. Tarp skrydžių turiu 2 valandas. Puolu dvasia ir ūpu. Ten reikės susirast bagažą ir iš naujo praeiti visas kontroles. Nuotykiai tikrai dar nesibaigė. Manęs laukia Domodedovo.
P.S. Stebiu aplinką ir suprantu, kaip turi būti baisu ir nesuprantama vietiniams užsienyje. Juk nėra langelio, kur galėtų išsirikiuoti eilė “man paklausti”. Nėra tetos, kuri rėkia ant tos eilės. Pilna tablo, kuriuos reikia skaityti, o rusui tai kas parašyta, atrodo nerimta. Jiems tikrai baisu. Nepamiršiu, kaip vienas klientas, įmonės direktorius ir savininkas, manęs Stokholme paklausė, ar “ryt ryte išsiregistruojant iš viešbučio, patalynę nuvilkti ir kartu su distanciniu atiduoti su raktu”. Kai paaiškinau, kad užteks rakto, tokios reakcijos aš matęs nebuvau, tik supratau, kad jį tai išgąsdino.
Vien nusivylimai, nes paaiškėjo, kad nuotykių daugiau nebus. Domodedovo, pasirodo, visai civilizuotas oro uostas, jei nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas, kaip vėluojanti registracija, su kas trečiu užstringanti bagažo juosta ir panašiai. Smulkmenas atperka veiksmas eilėje prie Uzbekistan airlines, bei grupelė tadžikų. Neperpasakosiu. Pasižiurėkit Nasha Russia.
Skrydis namo – visiškas nusivylimas ir jokių nuotykių. Skrendu su kažkokia man nežinoma kompanija Yamal (Ямал). Ne, aš nesuklydau. Ne “Б”, o tikrai “M”
Lėktuvėlis mažas Bombardier CRJ200, suskaičiuotas 50 keleivių. Mes skrendam 8. Palydovė jaunutė ir labai maloni. Maitina mus karštais pusryčiais. Su Yamal mielai skrisčiau dar kartą, net jei lėktuvas būtų pilnas.
Tokia ta Rusija, išprotėjusi, kontrastinga, pasiutusi, laukinė, bet sava ir artima. Galėčiau tęsti epitetų sąrašą, bet gal kitą kartą


2013 rugpjūčio 11
Šalis, kur norisi sugrįžti.

Myliu savo darbą, suteikiantį galimybę pakeliauti. Taigi, dar viena kelionė ir dar viena egzotinė. Woohoo! Skrendu į Armėniją.
Iš Gioteborgo skrendu į Stokholmą, tada į Maskvą, o iš ten į Jerevaną. Kai pirkau bilietus, kelionių agentūra pasiūlė kažkokią nesveiką kainą. Į PAR pigiau skridau. Patikrinau kainas internete – žinoma, galima rasti pigiau. Kelionių agentūra pasiteisino, kad “lievų”, bet pigių bilietų savo klientams nesiūlo, bet jei aš reikalauju, jie man mielai parduos.

Taigi, iki Stokholmo su Norwegian, o toliau Aeroflot – kompanija, kuri sujungė kažkada visą TSRS, kurios bilietų kasas galima buvo matyti visur. Kažkada, vaikystėje, Аэрофлот ženklas sukeldavo man euforiją ir tikrai prasidėjo prie profesijos pasirinkimo. Ech… Pamatysim tuoj, kaip jie gyvuoja. O gyvuoja jie, panašu, kaip visada, t.y. ne kaip visi. Norwegian man negali registruoti bagažo iki galo, nes nemato savo sistemose, kur aš skrendu toliau. Teks pasiimt Stokholme ir vėl registruotis. Na ir gerai. Nėra čia ko visokiems Norwegian žinoti, kas kur skrenda.
Norwegian, tarp kitko, gauna nuo manęs medalį už nemokamą wi-fi lėktuve. Užskaitau.
Stokholme visai nėra ką veikt. Iki skrydžio į Maskvą 3 valandos, taigi registracija dar neprasidėjo, bagažo atsikratyti dar negaliu. Todėl prisėdu netoli dviejų tetų iš Rusijos, kaip ir aš belaukiančių registracijos. Staiga prie jų prieina apsauga ir sako:
– You have to…
– Нам в первый надо..!
Apsauginio veido išraišką reikėjo matyti. Apsisuko kvailai išsišiepęs ir nuėjo. Nespėjau net pasisiūlyt pavertėjaut.
– Да он ничего не понимает, – sako viena.
– Все он понимает, – atsako antra.
O Aš nepaliauju stebėtis šitų žmonių drąsa ir pochuizmu. Skrydis į rytus dar net neprasidėjo. Bus tikrai linksma. Jaučiu tai ir ši mintis kutena. Panašiai, kaip gavus pranešimą iš pašto, kad atėjo ilgai lauktas siuntinys.
– Света. Света. Светааааа, – plyšauja mano kaimynė.
O Svieta tuo tarpu bando pasikrauti savo telefoną. Neatspėsit kur. Pamatė ant automatinių lauko durų dvi plokšteles. Neaiški jų paskirtis – gal perprogravimui, gal dar kažkam. Kodėl Svietai pasirodė, kad čia yra vieta, skirta pasikrauti telefonui, man paslaptis, Svietai ne. Svietos kompanionei labai parūpo, ką ji ten atsitūpus prie durų daro. Svieta mielai paaiškino:
– Видишь эти две штучки? Зарядку сюда вставить нельзя, но можно вот так держать… Но почему то не заряжается… Я там спросила, они мне что то сказали, но я не поняла…
– Passenfer Wu, passenger Pu, passenger Mu, travelling to Copenhagen, please proceed to gate 22.
Nemeluoju, taip ir sakė. Na, gal pirmas priebalses sumaišiau, nes Pu nuo Mu per garsiakalbį sunku atskirti.
Kodėl visi važiuoja gulėt į Turkiją? Reik važiuot į Rusiją linksmintis!
Pavyzdys. Eilė iš kokių 50 žmonių laukia registracijos pradžios. Ateina mergaitė, užsidega savo televizorius ir atsisėda po Business class. Biznio klasėje niekas nesiregistruoja, bet ji kantriai sėdi. Visi taip pat kantriai stovi. Suprantama – jei skrendi biznio klase, tai į oro uostą atvažiuoji anksčiau, kad spėtum daugiau nachaliavai išgert.
Vaizdas eilėje nesikeičia jau beveik valandą. Tokių šposų už pinigus juk nenusipirksi.
Toliau darbas, ačiū dievui kažkiek atskiestas smagiomis vakarienėmis, anekdotais, tostais ir konjaku. Neįdomu ir neverta aprašinėti. Darbas iki vakaro, tada susitikimai ir t.t. ratu. Keletą kartų spėjau vienas išeiti rytais kažkiek apžiūrėti miestą ir palobiauti.
Kokie čia vyrai, ech. Kaip kalnų ereliai. O moterys kokios. Ne moterys, o mažos svajonės. O koks čia šašlykas, kokie sūriai, konjakai, kebabai. Maistas bendrai nerealus. Tenka save prilaikyti, nes savikontrolę prarasti labai lengva. Ypač užpilant viską konjaku.
Visa kita yra taip, kaip ir galima tikėtis iš armėnų. Daug triukšmo aplink, bet niekas nevyksta. Jeigu jums reikia sutvarkyti kažkokį reikalą ir yra rizika, kad bus kažkokių kliūčių, tai tos kliūtys būtinai atsitiks. Visos… Ir reikės jums tada milijono draugų. Bet kokiam reikalui sutvarkyti reikia turėti tinkamų virvelių, kurias galima tampyti. Tik atvykus čia tai pasirodo baisu, bet vėliau supranti, kad tokia čia sistema. Tu esi kažkam virvelė, tau kažkas taip pat virvelė. Visi surišti gana tampriu voratinkliu.