Rusija: Apie Sankt Peterburgą

2014, gegužė – birželis


Užrašiau Sankt Peterburgo pavadinimą ir susimąsčiau. O kam gi iš viso aš pradedu šitą darbą? Ką aš galiu parašyti naujo apie šitą miestą? Kuo galiu padėti keliautojui, susiruošusiam jį aplankyti? Ir iš viso, kam rašyti apie vietą, apie kurią yra parašyta begalė straipsnių, išleista daugybė žurnalų ir knygų, o internetas knibždėte knibžda pačios įvairiausios ir margiausios informacijos? Ar vis tik verta šiek tiek paprakaituoti, ir prisiminti kažkada čia praleistus metus, o paskui dar kelis apsilankymus, vis tais pačiais keistais ir juokingais, jau nebūtin iškeliavusiais tarybiniais laikais?

Paskutinį kartą aš čia buvau daugiau nei prieš trisdešimt metų.

Ko gero šitas rašinys niekam neatneš nė menkiausios naudos, tačiau man jis, tikriausiai, yra šioks toks pretekstas, kelioms dešimtims neseniai padarytų miesto prie Nevos nuotraukų patalpinti spalvinguose Mytrips puslapiuose. Ir dar, kartais dažnam iš mūsų norisi šiek tiek pakedenti savo jaunystės prisiminus, juo labiau, jei šiandieną juos galima palyginti su visai naujai pergyventais įspūdžiais.

Ėjo 1970 metai. Buvau girdėjęs, kad Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade) yra Teatro muzikos ir kinematografijos institutas. Būdamas jaunas aš dažnai pagalvodavau apie šitą aukštąją mokyklą, todėl vieną gražią dieną atsisėdau už stalo, susikaupiau ir parašiau neilgą laiškelį, jame išdėstydamas savo norą mokytis šioje garbingoje mokslo įstaigoje, o kadangi nežinojau instituto adreso ir nesumečiau kur jo ieškoti, tai ant voko užrašiau: „Leningradas, Teatro muzikos ir kinematografijos institutas – nesvarbu kokioje gatvėje jis bebūtų“.

Kaip nebūtų keista, greitai gavau atsakymą. Atsakyme man buvo pranešama, kad šiame institute mokoma dešimties specialybių, pridėtas visų tų specialybių sąrašas, pažymėta, kad aš privalau pasirinkti vieną iš jų, o kai aš išsirinksiu trokštamą, man bus atsiųstos įstojimo į tą specialybę sąlygos. Išsirinkau ne vieną, o dvi, ir greitai nulakinau savo apsisprendimą atgal į Leningradą. Šį kartą gavau laišką su dviem mašinraščiu primargintais lapais. Viename jų buvo smulkiai aprašyta, kokius gabumus ir žinias privalau turėti, jei sugalvočiau stoti į režisūros specialybę, kitame – į kino ir teatro aktoriaus. Pastarajame dar buvo ranka sukeverzotas prierašas:“Stojant į aktoriaus meistriškumo specialybę, privaloma kalbėti švaria rusų kalba“.

Švaria rusų kalba nešnekėjau, todėl specialybę išsirinkau žaibiškai, ir po poros atrenkamųjų konsultacijų bei tikrai nelengvų egzaminų, tapau Leningrado teatro muzikos ir kinematografijos instituto dramos meno fakulteto, režisūros specialybės studentu. Įstojimo procesas buvo sudėtingas, galima sakyti, pareikalavęs tikrai daug jėgų, tačiau labai įdomus ir jaudinantis. Garsusis Lietuvos režisierius Jonas Vaitkus, tada jau buvo to pačio instituto antrakursis...

Po metų aš sugrįžau į Lietuvą. Paskui mieste prie Nevos lankiausi dar du ar tris kartus.

Paskutinį kartą Peterburge buvau prieš trisdešimt metų, tad nenuostabu, kad šį kartą prieš išvažiuojant į miestą, kurį sumanė ir įkūrė Petras pirmasis, kažkiek jaudinausi. Išvažiavome nedideliu samdytu autobusu, su dviem vairuotojais ir linksma, niekada Peterburge nebuvusia, teatralų kompanija. Tikslas – kaip ir daugumos paskutiniųjų mano kelionių – festivalis, bet šį kartą už jį beveik svarbesniu laikiau patį susitikimą su seniai nematytu mylimu miestu, man jau gerai žinomu, visiems kitiems – regėtu tik filmuose ir sapnuose.

Ankstyvą popietę sulipome į patogų autobusą. Pravažiavę Latviją, gabalėlį Estijos ir nemažą kavalką Rusijos žemių, ketvirtą valandą ryto atsiradome prie Peterburgo priemiesčio – Puškino. Tiksliau – prie vieno iš penkių prašmatniųjų imperatoriškųjų Peterburgo priemiesčiuose įsikūrusių „Carskoje selo“ rūmų. Tais laikais kai aš čia mokiausi ar šiaip lankiausi savo malonumui, šitie rūmai buvo vis dar sugriauti, ir į jų parkus ir menes niekas patekti net nesvajojo. Dabar gi parkai jau įkvėpti naujam gyvenimui, sutvarkyti, rūmų eksterjeras atkurtas pilnai, o nusipirkus maždaug trisdešimties litų vertės bilietą, ponai iš Lietuvos ar kitų pasaulio kraštų , jau gali apžiūrėti ir trisdešimt nuošimčių pilnai atrestauruotų rūmų salių ir menių. Jų tarpe, istorijos negandų nudaigotą , tačiau šiandieną jau visiškai pilnai atkurtą garsųjį gintaro kambarį.

Atvykome tikrai per anksti.

Todėl labiau pavargę keleiviai noriai tęsė kelionėje pradėtą miegą, ištvermingesnieji žvalgėsi po artimiausias apylinkes.

Po valandos kitos visi buvome pažadinti. Pasirodo, kad pirmieji turistai į Carskoe selo atvyksta labai anksti. Kai mes apie devintą valandą ryto nusipirkome įėjimo bilietus ir įžengėme į parką, jo takai jau buvo pilni visomis pasaulio kalbomis kalbančių atvykėlių: mandagių ir nusižeminusių iš Baltarusijos, triukšmingų iš Vokietijos žemių, labai besistebinčių ir susidomėjusių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nuo kojų iki dantų visokiausia technika apsiginklavusių japonų ar korėjiečių, kurie kiekvienoje šalyje šiandien garsėja ne tik ypatingu techniniu savo pasirengimu, bet ir tam tikru turistiniu agresyvumu. Pro korėjiečius ar japonus prasibrauti prie kokio nors jus dominančio objekto tikrai nėra paprasta, nors jie iš pažiūros menki ir silpnučiai, tačiau iš tiesų yra stiprūs ir itin karingi, nori visur prilįsti pirmieji, ir tuos savo norus aršiai gina ne tik alkūnėmis , bet ir visais kitais kūno atsikišimais.



PETERHOFAS, PAVLOVSKAS, CARSKOJE SELO, GATČINA IR ORANIENBAUMAS


Gražiausi Sankt Peterburgo priemiesčių dvarai ir rezidencijos yra Petergofas, Pavlovskas, Carskoje Selo, Gatčina ir Oranienbaumas. Kaip ir su kiekvienu miestu, su Peterburgu pažintį galima pradėti nuo miesto centro, nuo jo istorijos, ištakų, nuo pelkių ir raistų, ant kurių jis yra pradėtas, nuo stačiusiųjų šį miestą istorijų, nes drąsiai galima sakyti, kad Peterburgas stovi ne tik ant pelkių ir balų, bet ir ant miesto statytojų kaulų, tokia nelengva ir komplikuota buvo jo atsiradimo pradžia.

Bet galima savo pažintį pradėti ir nuo nepaprastųjų jo priemiestinių dvarų ir parkų. Pirmas kelias istoriškai paprastesnis, antrasis būtų gal ne toks nuoseklus, sudėtingesnis, bet nė kiek ne mažiau patrauklus ir teisingas.

Su keturiais garsiaisiais Peterburgo priemiesčių dvarais buvau pažįstamas iš seniau. Gačinos rūmuose įsikūręs Valstybės meno ir architektūros rūmų ir parkų muziejus ir kartu su istoriniu Gačino miesto centru yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Architektūros ir kraštovaizdžio kompleksas Oranienbaumаs yra XVIII amžiaus pradžioje pastatytas unikalus rūmų ir parko ansamblis, nepaliestas Didžiojo tėvynės karo baisumų, išlaikęs visą savo pirmapradį autentiškumą. Jis nutolęs 40 km nuo Sankt Peterburgo, už Strelnos ir Peterhofo, ir tarsi užbaigia visą eilę reprezentacinių jūros rezidencijų.

Didžiausią įspūdį iš visų anksčiau matytų Peterburgo vasaros rezidencijų man yra palikę Pavlovskas ir Petergofas. Pavlovsko rūmai gal kiek menkesni už Peterhofo , tačiau italų fantazijose užgimę ir šalia šių rūmų užauginti milžiniški parkai, yra ypatingai unikalūs ir nepakartojami. Šiuose kraštuose nežinau kitų tokių išraiškingų, tokių išieškotų, subtilaus reljefo ir spalvų kupinų vietų . Tarsi paties Aukščiausiojo sukurti žmogaus sielai ir malonumams. Ypač nepakartojami jie yra pavasarį ir rudenį, kada visu galingumu ir niuansais nusidažo jų lankos, medžiai, ir tų medžių atspindžiai gausiuose vandens telkiniuose.

Peterhofe esu buvęs ne vieną kartą. Visada atplaukdavome su laiveliais, į kuriuos ir šiandien galima įsėsti miesto širdyje, prieplaukoje įkurtoje kitoje gatvės pusėje priešais Žiemos rūmus. Visiškai nedaug laiko tenka praleisti laivo denyje, ir jūs staiga išvystate visą pagrindinių Petrodvoreco (Peterhofo)rūmų ir žemutinio parko grožį – kanalą, kurio abiejose pusėse trykšta begalės fontanų, tolumoje auksu žėrinčią didingąją, vandens pursluose skendinčią Samsono kompoziciją, o už jos – gražiuosius baroko rūmus. Kaip rašo protingos knygos ir turistiniai leidiniai, Peterhofas yra Rusijos atsakas Prancūzijos Versaliui. Ir reikia būti aklam, jog nepastebėtum, kad šitas rusų atsakas yra tikrai vertas didžios šalies imperinių užmačių. Peterhofo fontanų tinklas yra pats galingiausias, pats didžiausias senovinis fontanų tinklas visame pasaulyje, o rūmai tikrai nuostabūs. Didysis dvaras išsidėstęs aukščiausioje teritorijos vietoje. Tai esminė visos vietovės kompozicijos dalis, esanti šešiolikos metrų aukštyje, iš kur atsiveria labai subtili apylinkių panorama.

Carskoje selo, tikriausiai, mūsuose yra daug kam žinomas kaip žymaus Rusijos poeto Aleksandro Puškino gimtinė, ir viena mėgiamiausių jo vietų. Pats miestas, kuriame yra Carskoe selo rūmai, yra pavadintas Puškino vardu. Carskoje selo taip pat buvo viena iš pačių mylimiausių Rusijos imperatorienės Jekaterinos II rezidencijų. Šiandien Jakaterinos dvaras garsėja ne tiktai nuostabiais savo prūdais ir parkais, bet ir vidinėmis dvaro patalpomis, didingąja didžiąja barokine šokių sale, o taip pat ir gintaro kambariu.

Tas garsusis gintaro kambarys kažkokiu paslaptingu būdu yra susukęs galvas ne tik mums lietuviams, bet ir visam pasauliui, gal todėl mūsų visa grupė su dideliu entuziazmu kelionę po Peterburgą pradėjo būtent nuo nepakartojamų Carskoe selo parkų , kilogramais aukso žėrinčių rūmų cerkvės kupolų, ir ne mažiau blizgių menių. Rūmų lankymas sukelia labai daug istorinių ir meninių asociacijų. Čia tarsi susipina ir architektūros tobulumas, ir saulėtas Rusijos poezijos spindesys, ir visos plačiosios Rusijos imperijos ceremonijų žėrėjimas.

Carskoje selo kompozicijoje dominuoja Jakaterinos rūmai, kurių fasadai tęsiasi 740 metrų. Iškilmingos dekoratyvinės formos nulemia pastato plastinį išraiškingumą, priduoda jam išties imperinės didybės ir galingumo. Panašų įspūdį palieka ir rūmų interjerai, kuriuose baroko prašmatnumas persipina su klasicistiniu išraiškingumu ir gracija.

Didžiojoje šokių salėje, kur bepažvelgsi, visur švyti gausybė aukso, veidrodžiuose atsispindi tūkstančių žvakių mirgėjimas, milžiniško dydžio lubų plafonai ir sietynai pajėgūs susukti galvą kiekvienam, tačiau man čia labiau patiko santūresni rūmų kambariai, kuriuose kabojo žinomų pasaulio menininkų drobės, tikrai neišdildomą įspūdį padarė japonų ir kiniečių stiliumi įrengtos menės, didžiuliai valgomieji su nepaprasto grožio servizais, vaisinėmis ir kilimais, biblioteka, paveikslų salė. Žinoma, ilgam atmintyje išliks ir gintaro kambarys, tikrai unikalus Rusijos restauratorių ir menininkų darbo ir fantazijos tvarinys. Jis tobulas. Tobulas ne tik savo formomis ir išraiškingumu, bet ir kažkokiomis žmogaus galimybių panaudojimo ribomis, ir tų ribų peržengimu į amžinybės pusę.

Po pirmosios ekskursijos turėjo įvykti antroji – po Peterhofo rūmus ir parkus, tačiau Carskoje selo mes užtrukome per ilgai, ir tą dieną nuvykti į Petrodvorecą būtume jau nesuspėję. . Kol nusigavome iki miesto centre esančios Rubinšteino gatvės, jau buvo pavakarys.


NEVSKIO PROSPEKTAS


Kitą dieną, ir dar tris laisvus pusdienius, paskyrėme miesto centrui ir jame esančioms įdomybėms. Peterburgo centras yra gerai suplanuotas, neklaidus ir paprastas, šitą miestą yra taip pat lengva ir malonu apžiūrinėti kaip ir Paryžių, Londoną ar Niujorką.

Nesulaukę pusryčių išėjome iš savo hostelio, pavadinto įžymaus kompozitoriaus Antono Grigorjevičiaus Rubinšteino vardu, ir iš karto pasukome kairėn, praėjome Mažąjį dramos teatrą, visą eilę įvairiausio plauko kavinių ir maitinimo įstaigėlių, ir atsidūrėme Nevskio prospekte. Kampiniame Nevskio prospekto ir Rubinšteino gatvės name, kažkada buvo studentų ir visų peterburgiečių labai mėgstama „būločnaja“. Tik tie kas ilgėliau gyveno Rusijoje gali suprasti mano apgailestavimą dėl šitos „būlačnajos“, kuri šiandien yra pavirtusi Mac Donaldo restoranu.

Nevskio prospekte pasukome į dešinę, pasiekėme Maskvos geležinkelio stotį ir pradėjome kelionę pagrindine miesto gatve atgal, link tolumoje į dangų smingančio Admiraliteto rūmų bokšto. Nevskio prospektas yra nuostabus, puikūs namai ir rūmai, kiekvienas iš jų tai gyva miesto istorija, ore tarsi plevena ištisos legendos apie Peterburgo žmones, šeimynas ir ištisas dinastijas. Praėjome garsųjį Aničkino tiltą, papuoštą keturiomis išraiškingiausiomis arklių ir žmonių figūromis, Universiteto rūmus, priėjome garsųjį Jakaterinos antrosios paminklą, už kurio puikuojasi išraiškingi Puškino vardo dramos teatro rūmai, o kitoje gatvės pusėje, ypač sename ir įspūdingame name, nuo senų laikų yra įsikūrusi garsioji pirklio Jelisiejevo šeimos delikatesų parduotuvė, o virš jos – ne mažiau garsus Peterburgo komedijos teatras.

Jelisejevo parduotuvė tarybiniais laikais vadinosi miesto „gastronomu Nr.1“. Antroji šito paties pirklio šeimos krautuvė yra Maskvoje Tverės gatvėje. Tarybiniais laikais ji vadinosi panašiai - Maskvos „gastronomu Nr.1“. Jelisejevo krautuvės ir šiandien visiems daro tikrai didžiulį įspūdį ne tik savo prabangiu interjeru, bet ir subtilaus įpokavimo ir nesubtilių kainų prekėmis, prašmatniai atrodančiu krautuvės personalu, raumeningais jos apsaugininkais, visą dieną salės viduryje grojančiu mechaniniu pianinu, o vakarui atėjus – linksmais koncertais palubėje esančiame balkone, ir, žinoma, nepamirštamu kavos skoniu, kurios čia galima išgerti salės centre įsikūrusioje nedidelėje kavinėje. Jos vietoje tarybiniais laikais čia stovėjo didžiulės, pačių įvairiausių arbatų prikištos lentynos. Mums lietuviams, tada dar nelabai įjunkusiems į šitą gėrimą, toks arbatų turtas tikrai darydavo nemažą įspūdį.

Einant toliau link Admiraliteto rūmų, visai netoli Jelisejevo šeimos krautuvės ir Jakaterinos paminklo, Nevskio prospekto kairėje randame garsųjį GUM-ą. Tai yra, didžiausia Peterburge kada nors buvusi Valstybinė universalinė parduotuvė. Tarybiniais laikais tai buvo, bene, pats lankomiausias tuometinio Leningrado pastatas. Visi vietiniai ir atvykėliai čia tikėdavosi nusipirkti ką nors tokio gražaus, lengvo, ne labai brangaus, kuo paskui galėtų didžiuotis prieš savo kaimynus ir bendradarbius, vaikščioti į šokius ir pokylius, ar eiti tiesiog prie altoriaus. Žodžiu, būtent čia „paduodavo“ pačių rečiausių, pačių gražiausių ir pačių geidžiamiausių vakarietiškų aprangos prekių, dėl kurių visi Tarybų Sąjungos gyventojai kraustydavosi iš proto.

Booking.coms
storyLazyload();