Rumunija: RUMUNIŠKA ODISĖJA: NUSIVYLIMAI IR ATRADIMAI

Prieš kelionę galvojau, jog papasakosiu dar vieną istoriją apie Rūpestėlę, jos šeimą ir jų keliones, bet grįžusi supratau, jog šį kartą pusiau tikrovė, pusiau pasaka nelimpa. Keliavimas buvo nelengvas, varginantis daugeliu prasmių, todėl grįžus, jokių romantinių inspiracijų man nekilo. Šį kartą bus sausas informatyvus rašinys ir jį skaityti rekomenduoju tik tiems, kurie galvoja ten keliauti. Noriu tiesiog pasidalinti savo patirtimi, susisteminti susirankiotą informaciją; surašysiu ir kainas, žinau, kad skaityti bus baisiai nuobodu. Ilgai iš visur rankiojausi informaciją, todėl kai kur, ypač rašant apie Rumunijos objektus, cituojami jau anksčiau kitų skelbti teiginiai. Atsiprašau visų autorių, bet gal tai bus patogu tiems, kurie norės pravažiuoti šiuo keliu - visa informacija vienoje vietoje.
Kelionės idėja gimė netikėtai ir greitai. Mes vis dar paskendę savo statybose ir šiai vasarai buvo numatytas darbas, vertas kaip minimum trijų kelionių – stogo dengimas. Todėl pačiame vidužiemyje sėdėjome su vyru ir tokias kalbas varinėjome:
- Tai šiais metais jau apie jokias keliones negalima nė galvoti, turbūt?
- Aha.
Ilga pauzė. Paskui vyras nedrąsiai paklausia:
- Bet tu gi mirsi, jei niekur neišvažiuosime?
- Aha.
- Tai gal ką nors sugalvojame labai labai pigiai?
Tik to ir reikėjo - tuoj pat puoliau ieškoti, kur čia labai labai pigiai nulėkus. Taip ir susidėliojo šitas maršrutas. Bulgarija kaip šalis manęs nedomino visiškai, manęs nejaudino nei rožės, nei akmenų miškai ar senovinis miestas. Bulgarijoje rūpėjo vien tik šilta jūra. Todėl čia savaitę tik pliažinsimės, valgysime ir miegosime. Kadangi viešbutį užsisakinėjome labai anksti ir visą kainą sumokėjome iš karto, be galimybės susigrąžinti pinigus, tai naujus erdvius apartamentus, ant pat jūros kranto, su daliniu maitinimu gavome už tikrai gerą kainą. O štai Rumunija domina net labai ir mes per savaitę pabandysime aprėpti ją visą. Užsakinėjant nakvynes Rumunijoje, kai kuriuose viešbučiuose kambarys kainavo tiek, jog kildavo pagunda nusipirkti visą viešbutį. Pavyzdžiui, Sibiu, pačiame miesto centre, studija su virtuvėle trims žmonėms kainuoja 23 eurus. Tik Rumunijos pajūris, kaip ne keista, labai brangus, per brangus, todėl ir važiuosime pliažintis į Bulgariją.
Nors bendra kelionės suma nelabai panaši į „labai labai pigiai“, bet jeigu nebūtume sau susiplanavę šio pasivažinėjimo – tikrai būtume kojas patiesę. Metai buvo tokie ... klampūs, mes labai daug dirbome, todėl tas laukiamas rugpjūtis tik ir palaikė paskutines jėgas.
Išgirdę apie planuojamą kelionę, prie mūsų prisišliejo dar viena trijų asmenų šeimyna. Ir į kelionę leisimės vienu automobiliu - pasiskolinta Toyota Previa. Mašinos savininkas mielai sutiko, kad jo mašiniukas patirs visus duobėtų, išmaltų, sunkiai pravažiuojamų kelių teikiamus džiaugsmus, o prieš kelionę mus vis paramindavo, kad dar tai šį, tai tą paremontavo. Kažin, ar ties Lenkija kelionė nesibaigs....
Bendrakeleiviams tokia savarankiška kelionė – praktiškai pirmoji, iki šiol jie keliaudavo tik autobusais ar lėktuvais su kelionių organizatoriais, todėl bus tam tikras išbandymas. Man truputį neramu dėl keliais neišbandytų bendražygių: ar patiks sudėliotas maršrutas, kaip atlaikys ilgas valandas automobilyje, o kai atsitiks kas nenumatyto - kokios bus reakcijos. Ir truputį gaila, kad važiuojame ne savo mašina, kad negalėsime būti vieni, kad kaip bebūtų, vis tiek reikės taikytis, derintis, truputėlį reikės būti su kauke, negalėsiu viso dėmesio skirti savo šeimai. Aš, turbūt, visuose savo pasakojimuose kartojuosi ir rašau tą patį, bet man iš tikrųjų svarbiausia ne tai, kur važiuoti, o tai, kad važiuoju su savo pačiais brangiausiais žmonėmis. Nes po kelionių praėjus kuriam tai laikui, prisimeni ne tiek matytus vaizdus, o būtent tą jausmą, tą emociją, kurią išsaugo nuotraukos, kai kalbėjomės, juokėmės, voliojomės sukritę palapinėje ar vienoje viešbučio lovoje. Man keista, kai tėvai keliauja vieni, palikę vaikus, nes šie „dar maži, dar ne tiek prisikeliaus užaugę, jie vis tiek nieko neprisimins“. Aišku, kad jie dar pakeliaus užaugę, bet tėvai praranda laiką, kai gali taip artimai pabūti su savo vaikais, kai nespaudžia buitis, namų ir darbų rūpesčiai, kai vieni iš kitų nieko nereikalauja. Ir tegul jie nieko neprisimins, ką matė, kur buvo, bet jie visada prisimins tą BUVIMĄ kartu. Tai yra tokia laimė, bet kad tą katarsiuką patirtum, keliauti reikia ne su grupėmis svetimų žmonių, ne autobusais, o kiek įmanoma individualiau. Nes tas laikas taip greitai praeina ir jo nebesusigrąžinsi. O paskui ateina metas, kai vaikai užsiaugina savo sparnus ir savo svajones, ir jau nebenori važiuoti su tėvais. Tačiau lieka prisiminimai.
Bet iš kitos pusės šį kartą jaučiausi saugiau, kad keliausime su kompanija. Ką ten kas internete bepasakotų apie svetingus, labai mielus rumunus, apie visai saugia tapusią šią Karpatų šalį, apie jokių problemų nekeliančius čigonus, kurių ten net nėra, pasirodo, - vis tiek buvau neįtikinama. Prisifantazavau apie ant kiekvieno šunkeliuko užsieniečius medžiojančius policininkus, pasienyje oficialiai pardavinėjamas padirbtas kelių mokesčių vinjetes, automobilį stabdančius būrius čigonų, purvą, netvarką ir kitokius baisumus šalyje, kurioje nulis civilizacijos ir nulis bet kokių žmogaus teisių paisymo. Ir dar: artėjant sutemai, vienišam keleiviui ten šiurpu - po kaimelius bastosi meškos, staugia vilkai į mėnulį... Todėl kai į kelionę leidžiasi du stiprūs vyrai ir dar du ne visai suaugę vyrukai, bet ūgiu bei jėga mažai besiskiriantys nuo savo tėčių – jau saugu. Ramu ir todėl, kad bendrakeleivis yra automobilių specialistas, o mano vyras turi dvi dešines rankas ir jis visada ras išeitį iš bet kokios padėties, su juo ir girios glūdumoje nebaisu.
Beje, darbe visi staiga suabejojo mano sveiku protu, kai sužinojo, kur susiruošiau leisti savo atostogas. Ir apskritai, visi, išgirdę kur susiruošėme keliauti, reaguodavo vienodai: Rumunija?!...., nutęsdavo su pasigailėjimu ir nustebimu; nebuvo nė vieno, kuris būtų pasidžiaugęs ar baltai supavydėjęs. Nurašytoji šalis....
Va su tokiais nusiteikimais ir pajudėjau į kelią.
08.12 d. penktadienis. Vilnius – Vengrija, Tokajaus regionas, Tarcal miestukas, atstumas 1007 km. (čia ir visur kitur kilometražas – teorinis, kompiuterio suskaičiuotas planuojant kelionę; realiai per dieną kilometrų nuvažiuota daugiau)
Pirmą kartą išvažiuojame ne anksti ryte, o vakare, apie 20.00 val., važiuojame visą naktį, vyrai pasikeisdami vairuoja. Kol kas dar visi entuziastingai nusiteikę, nakvynė mašinoje visai nebaugina. Ir man ši patirtis patiko: miegoti, aišku, nelabai patogu, ir tas miegas – daugiau snūduriavimas, bet visiškai neprailgsta laikas, beveik nepastebėjau, kaip Lenkiją praskridome; o ir keliai naktį tušti. Neperkame nei Slovakijos, nei Vengrijos kelių vinječių.
08.13 d. šeštadienis. Atvažiuojame anksti, per anksti, mūsų kambariai dar neparuošti. Pasidedame daiktus, truputį užkandame, su šeimininku sutariame dėl vyno degustacijos vakare (kadangi esame vyno regione, todėl ir nakvynės ieškojau šalia vyno rūselio ir vynuogyno) ir išvažiuojame maudytis į visų labai liaupsinamas termines maudykles olose MISKOLC TAPOLCA, nuo Tarcal iki jų 58 km.
Šeimos bilietas (du suaugę ir vienas vaikas) kainuoja 7700 Huf arba 25 eurus, laikas neribojamas. Tiesą sakant, abu su sūnumi nusivylėme. Nors aš nežinau, ko tikėjausi, bet čia buvo tiesiog pasivaikščiojimas vandenyje. Taip, vandens takeliai vingiavo olose, kai kur krito vandens kaskados, vienoje oloje buvo naktis su žibančiomis žvaigždėmis, bet.... žmonių labai daug, vandens maždaug iki juosmens, net paplaukti nelabai pavyktų. Vienos valandos mums užteko per akis, apsukome vandenyje du ratus ir tikrai likome nesupratę, ką ilgiau veikti. Galima gulėti, degintis lauke, mažiems vaikams ten visokių vandens kalnelių yra, bet mums jau neįdomu. Nors žmonės ten džiūgauja ir atrodo labai laimingi.
Mūsų užsakytuose apartamentuose Myrtus Pince es Vendeghaz gavome po atskirą namuką šalia vynuogyno, paprastą, kaimišką, bet labai jaukų, aš net dabar ilgiuosi to namelio. Vakare šeimininkas Akos, dar visai jaunas vyrukas, pakvietė mus pasižiūrėti jo vyno rūsio ir išragauti vynų. Prisiragavome mes gal 7 rūšių vyno, pradedant baisiai rūgščiu ir baigiant garsiuoju saldžiuoju Aszu. Vyrai gavo ir samanės, sakė – gera. Užkandžiavome toje pačioje gatvėje gaminamais sūriais. Vyno degustavimas be sūrių žmogui kainuotų 2500 Huf arba apie 8 eurus; kadangi mes sūrius valgėme, mokėjome po 3500 Huf - apie 11 eurų.
Vengrijoje yra 22 vyno gamybos regionai. Tokajaus regionas nėra didžiausias, bet pati didžiausia šio regiono gėrybė ir vertybė – be abejo, vynas. XVII amžiuje čia buvo atrastas kilnusis pelėsis, apėmęs vėlyvus vynuogių derlius. Kilniojo pelėsio vynas tokajus greitai išgarsėjo, tapo mėgstamas Europos monarchų, o Prancūzijos karalius Liudvikas XIV saldųjį „Tokaj Aszu“ apibūdino kaip „karalių vyną ir vyną karalių“. Pats geriausias Tokajaus vynas Aszu daromas iš vynuogyne sudžiūvusių pilkojo kekero apsėstų uogų. Jose cukraus koncentracija tokia didelė, kad sultis išsunkti beveik neįmanoma, todėl vyndariai tokių uogų masę maišo su sausam vynui gaminti skirtomis sultimis arba su jau sufermentuotu vynu. Kuo daugiau saldžiosios masės įmaišoma, tuo saldesnis vynas. Regione leidžiama daryti tik baltąjį vyną. Pusė jo – pusiau saldus arba saldus. Likusi – labai kvapnus ir kartais minerališkas, gaivus sausasis.

Vynuogių derlius Tokajaus regione nuimamas tik vėlyvą rudenį – spalio pabaigoje ar lapkritį. Gintaro spalvos uogos taip ilgai paliekamos bręsti, kad susidarytų vadinamasis taurusis puvinys, susiraukšlėjusios ir susitraukusios vynuogės nurenkamos rankomis. Vynas saugomas ir laikomas kai kur net kelių kilometrų ilgio siauruose rūsiuose, ant kurių sienų susikaupę pelėsiai sukuria išskirtinį mikroklimatą vynui bręsti. Pusiau oficialiai, pusiau juokaudami vyndariai užsimena, kad kartais pelėsio patenka ir į butelius. Tai ir sukuria skonį, itin vertinamą vyno gurmanų. Saldus Tokajaus vynas privalomai brandinamas vengriško arba ukrainietiško ąžuolo statinaitėse (prancūziško ąžuolo nemėgstama, nes iš jo vynas prisigeria daugiau taninų). Daugelis vyndarių turi ir late harvest – vyno artimo aszú, tačiau, dažniausiai mažiau išlaikyto ąžuole.
Vengrai itin vertina vyną ir didžiuojasi savo vyndarystės ūkiais – šį gėrimą jie šlovina net savo valstybės himne. Čia gyvenantys vengrai vyno neperka – kiekvienas jų pats turi nors ir mažą, tik savo šeimos reikmėms skirtą vynuogyną, iš kurio derliaus spaustą vyną ragauja visus metus.

08.14 d. Sekmadienis. TARCAL – GURA HUMORULUI Rumunija, 494 km.
Šios dienos bijojau labiausiai. Laukė Rumunijos pasienis, 90 km blogiausio kalnų kelio, todėl jei būtų mano valia, būčiau išvažiavusi vos ne vidurnaktį. Kolektyvas išsiderėjo iki 6.30. Važiuodami mokomės pagrindinius rumunų kalbos žodžius:

Ačiū – MULTUMESC, gali būti Mersi.
Labas – BUNA, galima Salut.
Labas vakaras – BUNA SEARA.
Viso – PA, galima Ciao.
Ne – NU.
Taip – DA.
Nesuprantu – NU INTELEG.
Atsiprašau – SCUZE.
Gerai – OK.

Yra panašumų su italų kalba. Rumunų protėviai – dakų gentys buvo nukariautos romėnų, šnekėjo lotynų kalba ir per maždaug pusantro šimtmečio trukusį romėnų valdymą save pradėjo vadinti rumunais. Todėl dabartiniai rumunai kiekviena pasitaikiusia proga save vadina kilusiais iš išdidžiųjų romėnų. Rumunų kalbai yra 1700 metų.
Vengrijos-Rumunijos pasienyje (įvažiavome pro Satu Mare) prieš mus buvo apie dešimt mašinų, gal net mažiau ir gana greitai pravažiavome. Sutikrino pasus, paprašė atidaryti bagažinę ir sveiki atvykę į Rumuniją. Sustojus nusipirkti vinjetę, apipuolė įvairaus amžiaus vaikai, prašantys eurų. Tai buvo vienintelis kartas, kai mus reketavo, daugiau niekur nieko panašaus nebuvo. Iš anksto pasakysiu, kad visos mano baimės buvo visiškai nepamatuotos ir kvailos. Labai mieli, labai paslaugūs paprasti žmonės, susikalbėti beveik nepavyksta, bet visomis išgalėmis stengiasi padėti: parduotuvėje močiutė skuba atidaryti duris, kad galėtume išeiti, nes pirkiniais apsikrovę; policininkai net prigulę studijuoja žemėlapį ir rodo, kaip važiuoti; degalinės darbuotojas dovanoja kavos puodelį ir net euro nepaima; labai juokingas senukas, į šinšilą panašus, truputėlį kalbantis angliškai, bandė mums papasakoti Rumunijos istoriją nuo sutvėrimo dienos ir mes vos nuo jo ištrūkome.
O vinjetė kainuoja 3 eurus savaitei! Fantastika. Tiesa, mums vienos neužteks, grįžtant pirksime dar vieną. Mėnesiui kainuoja 7 eurus ir mūsų netaupūs vyrai jau ruošėsi geriau įsigyti mėnesinę, bet kur jiems ginčytis su suvalkiete. Nedovanosiu rumunams vieno euro.

SAPANTOS miestelis netoli Vengrijos ir Ukrainos sienos garsėja unikaliomis Linksmosiomis kapinėmis (UNESCO saugomas objektas), kuriose įprasta matyti ne verkiančius ir liūdinčius, o besišypsančius lankytojus. Pats kapinių pavadinimas jau yra unikalus savo paradoksu. Vietiniai gyventojai miestelį vadina Sepynce. Neįprastose Sapantos kapinėse vyrauja linksmos spalvos, o kapus puošia įvairiomis spalvomis išmarginti kryžiai ir šmaikštūs eilėraščiai - epitafijos. Šio miestelio kapinėse jau per 800 ąžuolinių kryžių. Visi jie tarsi meno kūriniai: ant kryžių ryškiais dažais pavaizduotos scenos iš kapuose palaidotų žmonių gyvenimo: dainuojantys, ganantys avis, kepantys kotletus, važiuojantys dviračiu, minkantys duoną.
Sapantos kapinių įkūrėjas – Ion Stan Patras, pirmąjį kryžių nutapęs 4 dešimtmetyje. Šis žmogus daugiau nei 40 metų buvo kapinių kryžių tapytojas – numirus miestelio gyventojui jo artimieji kreipdavosi į Ion‘ą, kad šis pagamintų kryžių. Ion‘as pats nuspręsdavo, koks piešinys ir žodžiai labiausiai tiktų mirusiojo atminimui. Tokiu būdu, ant kryžiaus neretai atsirasdavo užrašas apie neištikimybę, mirusiojo kvailybes ar pomėgį išlenkti taurelę. Linksmųjų kapinių įkūrėjas buvo įsitikinęs, jog mažam miestelyje neverta kažko slėpti, juk visi viską ir taip žino vieni apie kitus. Įdomu tai, jog niekas niekuomet nėra supykęs dėl Ion‘o piešinių ar užrašų. Dabar tokio paties stiliaus kryžius gamina Ion‘o mokiniai.

Booking.coms
storyLazyload();