Dar sausio mėnesį draugų paklausti, kur šiemet važiuosime (visi žino be kelionių mes negalim) atsakydavom žinom tik tiek, kad išvažiuojam birželio 23 dieną, tik dar neaišku kur. Minčių ir sumanymų buvo visokių, per Vokietją, Šveicariją, Austriją į Italiją arba iki Gruzijos per visą Turkiją ir t.t., bet vis ta krizė, priverčia šiuos planus atidėti geresniems laikams ir ieškoti kitokių alternatyvų. Prieš 5 metus lankėmės Rumunijoj, Bulgarijoj ir aišku visko aplankyti nespėjom, o be to ką ir spėjom kartais norėtųsi aplankyti dar kartą. Todėl prieš 5 metus pasivaikščiojus Sigišoaro gatvelėmis, pervažiavus dalį Rumunijos ir beveik visu jos pajūriu sau prižadėjom, kad į Rumuniją dar grįšim. O dabar pats tinkamiausias metas tai padaryti, prie jos prijungiant Bulgarijos ir Graikijos lankytinas vietas. Taigi nupręsta: po kelias dienas praleisti Rumunijoje ir Bulgarijoje, o likusį laiką Graikijoje, kad vaikai jūra pasidžiaugtų. Gegužės mėnesį rezervuojam apartamentus Graikijos pajūryje, o visas kitas nakvynes ieškosim vietoj. Važiuojančių tai daugėja tai mažėja, bet lieka patys ištikimiausi, kurie kartu važiuojame į 8 kelionę. Sukomplektuoti du ekipažai: viso 10 žmogiukų iš jų du vaikai (7 ir 11 metų), dvi 16 metų keleivės ir visi likę pilnamečiai :). Kelionės maršrutas sudarytas, tašės sukrautos ir ilgai lauktos ATOSTOGOS prasideda.
Birželio 23-24 d.
19 val. pajudame iš Vilniaus. 22 val. Augustave susitinkame su likusiais keliauninkais. Kiekvienam įteikiu kelionės maikutes,
Naktį važiavimas per Lenkiją, kaip visada pasiteisino (grįždami važiavom dieną – prasikeikėm). Šį kartą labai mažai užtaikėm ant remontuojamų kelių, nors daug tokių vietų buvo kur prašyte prašėsi remonto. Tai gi Lenkiją su keliais sustojimais tik tai tam, kad pamiklinti kojas ir atsigauti nusėdėtom vietom, pralekiam be jokių trukdžių. Sutiktas mašinas tikriausiai galėtume ant pirštų suskaičiuoti, matyt lenkai šventė Jonines, nes paryčiais vis sutikdavome būrelius svirduliuojančių lenkų. Belinkėdami jiems geros šventės ir šventimo 7 val. paliekame Lenkiją ir tariame “Ahoj – Slovakija”. Mašinų daugėja, visi skuba į darbus. Privažiavę Prešovą eilinį karta( 3 tai tikrai) svarstome ar važiuoti autostrada ar aplinkeliu, nes autostrada lyg mokama. Ženklų, kad ji mokama nebuvo arba nenorėjom jų matyti. Nusprendėm važiuoti autostrada, kaip bus taip, bet buvo gerai. Grižę į Lietuvą išsikalbame su kitais keliauninkais, kurie keliavo vos 3 dienomis anksčiau, susimokėjo 20 EU baudą, toje pačioje atkarpoje. Mes matyt gimę po laiminga žvaigžge, nu tiksliau ne labai, nes Bulgarijoj mokėjom, na bet čia vėliau. 9,30 val. kertam Vengrijos pasienį. Iš karto už sienos sustojame nusipirkti kelių vinjetę – 7,5 EU savaitei, trumpiasniam laikotarpiui nebuvo. Debrecene sustojam parduotuvėje, kad papildytume jau besibaigiančias minelarinio atsargas ir vaikams mėgstamųjų jogurtų nupirkti, kurių Lietuvoje nėra, o suaugusiems žinoma dar ir vengriško vyno. Visų produktų kainos panašios kaip Lietuvoje, tik vengriškas vynas gerokai pigesnis. Po apsipirkimo pasistiprinę lietuviškais lašiniais skriejom link Rumunijos. 14 val. kertam sieną. Pasienyje jokių eilių, pasus peržvelgia viena akim, nusiperkame 4 EU kainuojančią kelių vinjetę ir mes “minam” toliau. Keliuose mašinų daug, miestelis po miestelio (panašiai kaip ir Lenkijoj), policijos kaip sakoma ant kiekvieno kampo, greitį matuoja – niekur nepalėksi, bet nuo plano neatsiliekam todėl sau ramiai galime stebėti kaip gyvena rumunai. Dažniausiai miesteliuose viena pagrindinė gatvė, palei ją stovi namai aptverti ištisa tvora, prie kurios vakare nešini suoliukais išlenda rumunai pasėdėti, pabendrauti su kaimynais ar stebėti pravažiuojančius. Vyriškiai dažnai ir šachmatų vieną kitą partiją sulošia.Viename miestelyje pamatome įspūdingus čigonų baronų namus
www.booking.com/hotel/ro/san-gennaro.html?label=hotel_pension-san-gennaro_photo&tab=2#availability_target
Kol įsikūrėme, pradėjo taip lyti ir žaibuoti, kad apie pasivaikšiojimą po miestelį, niekas net neužsiminė. Beliko sėsti prie nukrauto, dar vis nesibaigiančiu lietuvišku maistu, stalo, bei prie viso šito kam jau leidžia metai padegustuoti vengriško vyno. Mums bevakarieniaujat, lietus nurimo, ir tie kurie dar turėjo jėgų ir noro einame pasivaikščioti.
BIRŽELIO 25 d.
8 val. kylam, pusryčiaujam ir keliam sparnus. Šios dienos planas, pasivaikščioti Sigišoare, apžiūrėti Sibiu senamiestį, pravažiuoti Transfergešeno keliu ir apsistoti kuo arčiau Bukarešto. Planus bando griauti lietus. Nusiviliam, kad neapžiūrėsim, Sigišuaro. Bet kol susipakavom daiktus lietus nurimo. Pasistatom mašinas mokamoj, aikštelėje. Kol susikalbame su aikštelės prižiūrėtoju praeina vos ne pusdienis, bet šiaip ne taip randam bendrą kalbą, duodam už abi mašinas 5 EU ir leidžiamės pramintais Drakulos keliais. Apvaikščioję dalį autentiško Sigišuaro senamiesčio
užeiname į kavinukę išgerti kas kavos kas naturalių sulčių. Nežinau kaip kava, bet jau bent šviežios apelsinų sultys,
Pabuvę iki pietų Sigišoare (aišku čia būtų ką veikti ir visą dieną), važiuojame į Sibiu. Aplinkui siaubingai juodi debesys, o iš jų vis išlenda žaibai. Meldžiamės, kad jie mus kaip nors pasistengtų aplenkti (vakare per visagalį internetą, sužinome, kad Rumunijoje šiandien žaibas nutrenkė du lenkų turistus). Nuvažiavę į Sibiu pakeliui pamatę turgų nusprendžiame sustoti, nusipirkti vaisių ir daržovių. Prisiperkame : trešnės, persikai po 1 Eu, pomidorai po 0,50 EU. Aišku ne tik kainos, bet ir skonis ne lietuviškas.
Per vieną iš jų pribėga kudlotas šuo (kažin Rumunija tarp valkataujančių šūnų ar nebūtų pirmaujanti) sakome reikia šunelį pavaišinti, vienas iš mūsų ištraukęs lietuviškos duonos riekę bandė laužyti, bet tik pajuto, kad jo ranka apžiota šuns ir duonos neliko nei kvapo. Taip antra ir trečia riekės, jau žiūrim šunelis ir į bagažinę įlysti taikosi,
Na čia prie viso grožio, kaip ir visur valkataujantys šunys, vienam iš jų jau tikrai “ Brisiaus galas”, tokį vaizdą pamatęs mūsų vaikas ilgai neatsigauna. Pilnomis ašaromis lipdamas į mašiną dar paklausia ar mes tikrai nieko negalime padėti, bet čia jau duonos riekė nieko nepagelbės. Vargšus šunelius paliekam ir judam toliau, priekyje kalne matosi kažkoks kelias.
Kaip bebūtų gaila viskas turi pabaigą , taip ir nepaprasto grožio kelias baigėsi, maždaug šiame kelyje užtrukome apie 4 val. Pervažiavę kalną apačioje randame pilna nakvynės vietų, bet dar ansktoka todėl važiuojame arčiau Bukarešto. Pravažiuojam rekordinio ilgio miestelį, kuris atrodė taip ir nesibaigs, jame pamatome ne tik valkataujančius, bet ir taisykles žinančius šunis. Porą šunelių prie pėsčiųjų perėjos lyg norėjo eiti per gatvę, bet sustojo, palaukę kol mes stabtelėjom jie gražiai perėjo gatvę - pėsčiųjų perėja.
www.booking.com/hotel/ro/bucharest-west-motel.lt.html?aid=333371;label=bucharest-west-motel-cphfS4xGe*XG0FoQbeuUzgS9950783018;ws=
Greitai pakuojamės daiktus, kad vėl neužimtų. Įsikūrę, tradiciškai renkamės vakariniam susirinkimui: vaisių, sūrių ir vynų degustavimui, bei dienos įspūdžių pasidalinimui.
Birželio 26 d.
Keliamės 8 val., aišku kas norėjo ir anksčiau. Kiti iki pusryčių spėjo futbolą pažaisti, nes pasirodo prie hotelio buvo stadionas. Paspuryčiavę, važiuojam apžiūrėti Rumunijos sostinės - Bukarešto. Sekmadienis, bet mieste eismas intensyvus. Mūsų vairuotojai giria rumunų vairuotojus už labai kultūringą vairavimą, bet tik po pagyrimo, vos vienas veikėjas neįsėrėžia į mūsų mašiniuko šoną. Nuvažiuojame į sostinės centrą, už 2 Eu pasistatome mašinas ir einam pasivaikščioti.
