Rudeninė Kroatija ir Juodkalnija

Kai kas per visą gyvenimą nesiryžta jokiam rimtesniam žygiui, bet su malonumu ima į rankas knygą ar straipsnį, kurioje aprašyti keliautojų nuotykiai, todėl nors straipsnių apie Kroatiją ir Juodkalniją pastaraisiais metais parašytas ne vienas, tikiuosi, jog šios kelionės dar viena patirtis kai kam bus tik pasakojimas apie aplankytą kraštą, o kai kam gal ir akstinas išbandyti save savaip suplanuoto maršruto kelionėje.
Kodėl rudeninė? O todėl, jog manau, vasarą, kokie bebūtų orai Lietuvoje ir taip po šalį keliauti galima, savaitgaliais atsipūsti gamtoje, todėl taupant vasaros laiką ir pratęsiant šiltą sezoną kelionėm į svečias šalis tradiciškai renkamasis ruduo.
Kelionės ekipažas „Jis“ ir „Ji“, automobilis Toyota Picnic. Planuojamas išbuvimo laikas 14-16 d. Tikimasi sutilpti į realistinį išlaidų planą 5000 Lt. Mintyse neatsisakome išbandyti ir optimistinio išlaidų plano: 4000 Lt. per abu. Kelionės atributai: europos žemėlapis, navigacija, dujinė viryklė, palapinė, pripučiamas čiužinys. Devizas – kuo daugiau pamatyti.
1. Diena. Iš Klaipėdos pavyksta ištrūkti Rugsėjo 21 d. ,pirmadienį, įsidienojus -12 val. Sieną kertame 15 val. Ir čia jau kiek pavažiavus informaciniai skydai byloja iki Čekijos esant 770 km. Nors kelionės planelis šioks toks buvo sudarytas, tačiau nutarėm nesprausti savęs į jokius rėmus, patinka – stojam, būnam kiek norim, jėgų kupini- važiuojam iki kol akys nelimpa. Pirmą saulėtą rudeninę kelionės dieną iki Varšuvos mūsų pakeleiviai buvo pintinaitės, kupinos kriaušių, slyvų, pomidorų, bulviakasės ir kombainai. Augustove nuotaiką praskaidrina „ypatingo“ rusiško dizaino sunkvežimiukas, spėriai burgzdamas miesto keliukais ir gerokai duodamas mums per „šonus“.
Vakarienės stojam 50 km iki Varšuvos, prie Bug upės. Varšuvoj iš pirmo karto neradę tinkamo posūkio, prisimename, jog turime ir navigaciją, kuria pirmą kartą teks naudotis. Paminami keliavimo „tik su žemėlapiu principai“. Naujovės yra naujovės, ypač išvažinėjant iš miestų, nors žemėlapis bet kokiu atveju buvo visada po ranka. Nuvažiavę 900 km, antrą nakties, stojame už Krokuvos paitaikiusioj kolonėlėj miegoti.
2 Diena. Rytą, šalia mašinos, išvydusi besimėtančius graikiškų riešutų vaisius, prisimenu nakties sapną, ale vaikai padaužos mėto ant mašinos stogo akmenukus. Šypsodamasi kraunu triukšmadarius į terbą, o gamtai dėkoju už suteiktas vaišes ir jau kelyje pasirodančius pasigerėjimo vertus kalnų vaizdus. Tiesa, pertraukėlę padarome Baltove, išvydę dinozaurų figūras, matome, jog čia kažkos vaikams sukurtas dinozaurų atrakcionų parkas. Nežinau ar parkas veiks žiemą, tačiau kas važiuos panašia kryptimi žiemą slidinėti, verta pasidomėti ir esant galimybei užvešti vaikus ar užvažiuoti patiems. Lenkijos – Čekijos pasienyje, perkame po 48 zl. kiekvienas kainuojančius kelių lipdukus. Austrija pasitinka 27 laipsnių karščiu. Intuityviai pataikome į patį Vienos centrą, mašiną pasistatome prie miesto parko. Pagrindinė miesto aikštė prie Karalių rūmų skleidžia panašiai Smiltynėje užuodžiamus, arklių na ir tų jų dalykų kvapus, tačiau nepaisant to, miestas didingas, muziejų nenorim, tik vaikštom gatvelėm, užeinam suvalgyti strudelį. Aš, vietoj įprastai šalyje ragaujamo alaus, susigundau aplinkinių geriamu kažkokiu orandžiniu gėrimu. Padavėjo išklausiu jo sudėtį: vynas, rabarbarų sultys ir sodos vanduo. Užsisakau, ragauju, patinka ir maloniai gaivina, padavėjo klausiu pavadinimą– Alpherone Sprice (negarantuoju jog ir dabar teisingai parašiau). Visai rekomenduočiau Vienoj būnant išbandyt. Dar pamiklinėję, jau mušant vidurnakčiui grįžtam. Į mašiną lipti nesinori, bet reikia, čia tik tarpinė stotelė, pusdienis Vienos kvapo– ir tai gerai. Automobiliui pajudėjus, akį patraukia už valytuvų užkištas, į politileninį maišelį suvyniotas lapelis, abejonių, jog tai bauda nėra. Vienos Burgemeisteris "pasveikino“ mus į miestą atvykimo mokesčiu. Neuždėtas laiko matuokliukas, na ir be jo viršyta 2 val. stovėjimo norma, užtraukė mums 20 eur čekį. Baisiai neliūdim, būta ir didesnių baudų. Pavažiavus vos 20 km, pakirsti miego, ieškom vietos nakvynei, bet ji ir nesitarus šiąnakt aiški – mašinoje gale patiestas pripučiamas čiužinys. Iki užmigimo nuvažiavome 500 km.
3 Diena. Kad ir kaip besistengtumėm greit rytą išsikrapštyti, to padaryti be 11 val. neišeina. Kol važiuojam ne automagistrale, važiuojant link Graco, gėrimės Alpių vaizdais. Įvažiavus magistralėn, viskas aklinai uždaryta, juokaujam, nenusuksi nei į kairę, nei dešinę. Slovėnijos ir jų 30 eur mokesčio nusprendžiam išvengti, tiesiog šalį per Vengriją apvažiuojant.Tai padaryti su 30-40 km lanku sėkmingai pavyksta, išskyrus baltai pažymėtame kelyje pasitaikiusį, duobėtą 3 km ruožą, kur šalia pesčiom einantysis turbūt būtų buvęs greitesnis. Ir štai Zagrebas – pasitinkantis miestui būdingu kamsčiu, čia, kaip ir Vienoje ilgai užsibūt neketiname, simboliškai pasivaikščiosim ir pasedėsim kavinėje, pirmą kart paragausim Kroatiško - Ožujsko alaus. Iki Planuojamų Plitvicos ežerų dar 140 km, tariamės ką rinktis ar siūlomus kambarius, ar kempingą nakvynei, tačiau priartėjus prie Plitvicų, sutemus, pastangų ir noro belstis į svetimas duris nebeužtenka. Apvažiavę miestelį, leidžiamės į mažiau apgyvendintą skardį ir su baime tamsoje važiuojame per medinį ( neaišku per ką einantį) tiltą. Šiandien viso 450 km.
4 Diena. Išaušęs rytas parodė, jog apsistojome prie išdžiūvusios upės vagos.Išvažiuodami atradome, jog ir kempingas vos už 200m. Pusryčiaujant, džiaugiamės, jog tik taip keliaujant mes galim gerėtis, kad ir šioje pievoje gamtos dovanotais čiobreliais, kitų žydinčių gėlių kvapų galybe, ir nuo kalno didžiuliu greičiu pro mus nulėkusia stirna. Plitvicose, per daug nesigėdydami, pasinaudojame ankščiau keliavusių patarimu ir paliekame mašiną prie viešbučio, priešais 2 įvažiavimą. Perkam 110 kunų (apie 55Lt. ) žmogui kainuojantį bilietą ir renkames 4-6 valandų, maršrutą. Kas apie Plitvicas? Verti dėmesio gražūs vaizdai, negailėti dienos ir pamatyti tikrai verta. Žmonių rugsėjo gale vis dar daug, praėjimai kartais užstojami, stebimės, o kas tada vasarą dedasi.Pasigendame nors mažytėje kokioje nors balutėje leidimo maudytis, visa kita sunkiai atpasakojama žodžiu. Iš Plitvicų šeštą negaišdami laiko judam, nes šį vakarą norisi jau civilizuotesnę nakvynę su šviesa rasti. Beprasidedantys vingiuoti keliukai, greit važiuot neleidžia, tačiau su besibaigiančia dienos šviesa įvažiuojam į Karlobagą. Kaip vasarą įvažiuojant į Palangą, taip ir čia, mus prie kelio pasitinka vokiškai sunkiai kalbančios moterėlės. 20-25 eur už kambarį, kainos neaukštos, tačiau po tokių gamtos vaizdų vis nesusitaikom su mintimi, jog nakvot papuolėme, gal ir į turistinį, tačiau betonu aplipdytą miestą. Nutariame rizikuoti ir važiuoti toliau. Jau vingiuojant kalnų serpantinais ir stebint iš kalnų į jūrą žvelgiančius pakelės namukus, nejučia išreiškiu norą, jog va čia, tokioj vietoj tai norėčiau nakčiai likti, tačiau reklaminę iškabą su nakvynės pasiūla namo užvertos langinės ir vartai rodė, jog čia jau tikriausiai sezonas pasibaigęs, bet liko dar 4, ant kranto stovintys namai. Vilties nepraradę viename iš namukų pamatę šviesą sukam link jo, tuo pačiu metu, buvom pastebėti ir prie lango sedėjusio kroato, jis išbėgęs pro duris, palydėjo mus pas šalia esamtį kaimyną. Gaudami kambarį su virtuve, terasa ir vaizdu į jūrą, žinojome, jog kaina šiuo atveju nelabai svarbu, o nuo 25 eur iki 20 be vargo nusiderėję, likome daugiau nei patenkinti. Vakare vakarojame ant krantinės, ir kažkodėl gėrėm lietuvišką alų, kai kam alaus buvo daug. Šiandien sukorėme 150 km .
5. Diena. Pusryčiams randame Lietuviškos silkutės, susikrauname daiktus ir judame toliau. Prasidėjo tikras atostogų startas, nutariame neskubėti ir mėgautis kelyje pamatytais vaizdais.Orui šiltėjant, pasigendame ir pliažo teikiamų malonumų, todėl nutolę už Lukovo Sugarje, pradedame ieškoti tam tinkamų vietų. Smulkių akmenukų su smėlio priemaišom pliažą randame Posedarje mieselyje, ne laukinis pliažas, tačiau ir žmonių ne masės, vos vienas kitas. Kelios valandos maudynių, saulės ir popiet traukiam į Zadarą. Zadaras pasitiko dar nemalonesniu nei Zagrebe kamsčiu, kažkur skubančiais ir vis atrodo mums pypsinčiais vairuotojais. Neišlipdami iš mašinos bandome susidaryti pirminį miesto vaizdą: didžiulis uostas, su Jadrankos ir kitomis keltų linijomis. Nepaisant pakrantės aplipusios laivais, įlankos vanduo stebėtinai švarus, čia ir miesto pliažas, žmonės gulinėja ir plaukioja miesto centre, tiesiog prie betoninių krantinių. Po dviejų aplink miestą apsuktų ratų, atrandam kur slepiasi jūros vargonai, neberizikuodami susimokame keturias kunas už 1,5 val stovėjimą ir patraukiame jūros vargonų link.Ypatingo reginio čia nepamatysite, tačiau įspūdį tikrai paliks tikrų vargonų garsas, grojantis priklausomai nuo bangų mūšos, tyliau ar garsiau. Zadaras gilesnio įspūdžio nepaliko, tiesiog didelis kurortinis miestas ir tiek, tačiau verta buvo pamatyti jūros vargonus ir prie jų, kavinėje paragauti Lietuvoj dar neatrastos kavos su tikrais ledais viename. Kelionę tęsiame link Splito, priešaky gražios pakrantės, gatvės turgeliai, dar stojam lietuviškų dešrelių išsivirt ir jau Splitas. Miestas pasitinka neaiškaus plano struktūra, navigacija grybauja. Centro kryptį spėjame pagal mašinų ir pėsčiųjų srautus. Neapsirinkame, parkavimą surandame puskilometis link numanomo centro. Pasiekus krantinę maloniai buvome nustebinti senamiesčio dydžiu ir žmonių gausa jame. Didžiulė alėja, balti jaunimo nusėsti įmantrūs originalaus dizaino suoliukai ir atrastas įėjimas į Dioklitiano rūmus mum patiko. Patekę į III šimtmečio romėnų arcitektūros rūmus nuo mus apgaubusios ypatingos auros negalėjome atsitokėti. Vaikščiojome siaurais, Veneciją primenančiais gatvių takučiais, kur senovinio miesto kambariukuose pilna parduotuvyčių ir įvairaus stiliaus kavinių. Pagyrimai šalies ar miesto valdžiai, duodantiems leidimus šitaip suderinti istorinį palikimą su turizmu. Kad ir istorinė Narodni aikštė, lankytojai sėdi ant aikštės laiptų, šnekučiuojasi, šalia esančios kavinės padavėjas, atnešęs padėklo tipo staliuką, čia pat ir aptarnauja. Netrukus kavinės atvertuose į aikštę vartuose pasigirsta ir gyvai grojančių muzikantų balsai, visa aikštė jiem pritaria....Suprantame, jog į šį miestą būtinai dar norėsime sugrįžti. Link mašinos grįžtame vidurnaktį, tylūs, be žodžių, atidavę visą savo energiją Splitui...Nusprendžiame, jog apartamentų nakvynei ieškoti jau vėloka, tad radę nusukimą prie jūros, parkuojamės ir smarkiam vėjui judinant mašiną atsiduodame miegui. Nuvažiuota 290 km.
6 diena. Dienos tikslas Hvar sala, ir noras kelias dienas nuo važiavimo pailsėti. Pakeliui link Hvar dar užsukame į Makarską. Buvome girdėję nekokius atsiliepimus apie šį miestą, tačiau mum miestelis paliko jaukų įspūdį, nematau masinį turizmą mėgstantiems turistams priežasties ten nevykti. Keltu į Hvar kėlėmės iš Drvenik miestelio. Nespėję į kas dvi valandas kursuojantį keltą, gaudome saulės spindulius šalia esančiam pliaže. 20 min. kelionė iki Sukurčaj, ir gerų dviejų valandų kelionė iki pačio miesto Hvar.Salos pradžioje važiuodama nusausėjusių krūmokšnių keliu, jau buvau bepasigailėjusi, jog nesirinkome kelto iš Splito, vėliau kraštovaizdžiui paagražėjus ir atsivėrus jūros vaizdams susitaikiau, jog malonu bus ir grįžtant pravažiuoti tuo pačiu keliu.Užvažiuojame į Zavalo, Jelsą, bandome privažiuoti ir į tik pėsčiomis pasiekiamus laukinius pliažus, tačiau nusprendžiame pasiekti Hvar ir nakvynės ieškoti ten. Tik trečias namas mum svetingas, pirmasis netiko mum savo netvarka, kitiem dviem tik dvi nakvynes prašantys turistai netinka, tačiau išlaukėme matyt mus laukusio varianto ir apsistojome senyvo amžiaus kroatų, namo prie jūros, antrame aukšte. 40 eurų už kambarį parai, miegamasis, virtuvė, svetainė, terasa su jūros vaizdu, iš pirmo žvilgsnio gal brangoka, tačiau žinome, jog esame Hvar saloj, o ir šeimininkai vis vokiškai porina, jog ši kaina labai pigu, pigu. Buvau pažadėjus Toyotytei poilsį, tad sekančias dvi dienas ji ramiai stovėjo, o mes nuo ankstyvo ryto tenkinomės visais pliažo malonumais, kopimu į pilį. Jūroje pamatę plaukiant baidarę, puolėm ieškoti kur galima ją išsinuomot. Ilgai ieškot nereikėjo, paėjus parko keliuku, ant kranto pamatėme nuomai siūlomas baidares. 15lt.už valadą, nuomai gauname visus atributus. Jūrinėm baidarėm plaukioti teko ir prieš išvykstant, Šventosios pliaže, tad net neabejojome, jog pusdienio pasiplaukiojimas tarp salą juosiančių salelių salų, bus puiki pramoga, o čia dar ir šiltas vaduo ir temperatūra apie 30!
8 dienos pavakare, atsimojavę su mus išlydėjusiais šeimininkais išvažiuojame iš Hvar. 2 val užtrukę kely, nenusirašę tvarkarasčio į artimiausią keltą vėl nespėjame.Tad į Drvernik patenkame po 5 valandų kelionės. Nieko nelieka kaip sukti link žemėlapį parodytos upės ir ieškoti vietos nakvynei. Kelias paupiu nusėtas didžiuliais mandarinų sodais, atgal važiuoti nesinori, nors ir sodai didelio saugaus pasitikėjimo šį kartą nekelia. Už kilometro kelias pasiekia galą reikia apsispręst. Išlipus apsidairyt, pirmą kartą kelionėj, o gal net ir gyvenime užpuola uodų spiečiai, akimirksiu suniežti visas kūnas, ausyse zvimbia, nepadeda net po ranka turėti prieš uodus purškalai. Subėgę į mašiną, susitaikome su mintimi, jog miegoti pravėrus lango tikrai nepavyks, pučiamės čiužinius ir čia vis dėl to apsistojame, suburbame – jog mandarinai irgi turi savo sargus.
9 diena.Rytą papusryčiaut nepavyksta, vis dėl to pasivaišinę mandarinais lekiam iš vis dar nepasisotinusio ir įpykusio uodų spiečiaus tolyn. Sustojame pavalgyti apžvalgos akštelėje, stebėdamiesi kilnojamųjų biotualetų švara. Prie skardį nuo kelio saugančios tvoros pilna šiukšlių, norisi imt ir į šalia esančius konteinerius sunešt. Tai ketinant apdaryt, priešaky pastebiu pusiau raudonom kekėm pomidorų daigą. Neatsistebiu kaip puikiai veikia traukos dėsnis, dėkok gamtai ir ji dar labiau tave apdovanos. Mintyse prisimenu mamą vaikystėj vyniojant žalius pomidorus į laikraštį, dedant į dėžutes ir slepiant į tamsą. Pakartoju šį veiksmą ir jau jaučiu prinokusių pomidorų dėkingumą – nesupuvusių šiame šiukšlių „zavale“. Net neabojojau, jog savo skanumu jie tai tik patvirtins.

Booking.coms
storyLazyload();