Receptas Žolinių savaitgaliui: gabalėlis Latvijos ir Estijos trupinys

Ingredientai: Tervetės gamtos parkas, Kino miestelis Cinevilla, Miunhauzeno muziejus Duntėje, Baltoji kopa Saulkrastuose, Kaali meteoritai, Kuresarės Vyskupų pilis, Sorvės pusiasalis, Panga skardis, Angla vėjo malūnai, Turaidos muziejus-rezervatas, Gūtmanio ola, Lyno kelias per Gaują, Krimuldos pilis, Siguldos rogučių ir bobslėjaus trasa bei Lazdų parkas, Lygatnės urvai ir vyno rūsys, Sovietinis bunkeris Lygatnėje, Triušių miestelis, Rundalės rūmai.

Dar reikės: vieno automobilio, penkių keliautojų, aštuonių dienų (nepavykus apsispręsti, ar per ilgąjį savaitgalį keliauti į Saremą, ar į Latviją, kad nesikankinti, prisidūrėme dar keturias dienas ir pabuvome visur), 2056 kilometrų ir 133 litrų degalų.

Diena pirmoji, 08.11. sekmadienis. Keliamės truputį po 5 val. Prakeikimas, kaip neapkenčiu anksti keltis, viskas erzina ir nieko nenoriu. Mane pakrauna į automobilį ir pajudame link... Utenos... Pasirodo, ne aš viena rytais nepakaltinama. Vyras irgi negali paaiškinti, kodėl mintinai žinomas kelias į Rygą nuvingiavo visai priešingon pusėn... Į autostradą įsukame kažkur už Riešės, apie Maišiogalą. Ir mūsų dar visai nauja mašina, pasirodo, yra namisėda, kelionės jai nepatinka, visuomet iškrečia kokį nors pokštą. Net Panevėžio neprivažiavome, kai užsižiebė DPF - signalas, kad su dyzelio filtru negerai, gal užsikišo, nes visai trauka prapuolė. Suvažinėjome mes visus du tūkstančius kilometrų sulėtinta eiga, iš vienos pusės – kokia laimė, maniškis negalėjo lėkti kaip išprotėjęs. Judėjome beveik tvarkingai pagal taisykles, bet - tai likimo ironija, - latvių policininkai sustabdė už greičio viršijimą!
Nuo Bausko „сиранули“ (čia mūsų navigatorius taip šneka: vyras nusistatęs rusų kalbą ir kai GPS suriaumoja „сверните“ tai skamba tikrai kaip „сираните“) link Jelgavos ir pirmas sustojimas - Tervetės gamtos parkas. Trys su puse valandos jame prabėgo nepastebimai. Mes daugiau laiko nelabai turėjome, o šiaip čia su malonumu galima praleisti visą dieną. Privaloma užsukti į Nykštuko tėčio dirbtuvę ir būtinai pasikalbėti su juo – apie instrumentų „šeimynėlę“, pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės, įkalti vinį ar sudėlioti dėlionę. Garantuoju - išsinešite tiek gerumo ir šilumos, kad ilgam turėtų užtekti. Toks šviesus, šiltas žmogus tas Nykštukų tėtis. Ne veltui prie jo dirbtuvėlės gyvena prijaukinti drugeliai – o kaip kitaip juos pavadinti, tik prijaukintais. Dar parke būtina paragauti Raganos verdamos arbatos iš musmirių, zuikio kakučių ir dar bala žino, pažaisti Atlėpausio pievoje, pasivaikščioti Miško motinos takais.
Bilietas suaugusiam kainuoja 2,20, vaikui – 1,50 lato, tačiau yra įvairių variacijų šeimos bilietai, todėl parką aplankyti tikrai nebrangu. 0,30 lato kainuoja parko planas, pasikėlimas į vieną didžiausių Latvijoje medinių apžvalgos bokštų papildomai kainuoja 0,50 lato.

Kylame aukštyn link pajūrio ir tarsi laiko mašina grįžtame maždaug šimtu metų atgal - Latvijos holivudas – kino miestelis Cinevilla netoli Tukums miesto. Čia viskas atrodo tikra: akmenimis grįstos Rygos gatvės, tiltas per Dauguvą, bažnyčia, karinė technika, gatvėmis marširuojantys kareiviai su automatais.... Bet tai tik milžiniška dekoracija po atviru dangumi, įkurta 2004 metais latvių filmui „Rygos kariai“ statyti. Diedukas kasininkas taip ilgai ir smulkiai mums pasakojo visą istoriją apie šią kino studiją, kaip ji susijusi su Lietuva, apie latvių krepšininkus ir Sabonį, kad pradėjome gailėtis, jog užkalbinome.
Kino miestelyje tikrai smagu ir įdomu, tam tikromis valandomis ekrane galima pažiūrėti čia sukurtus filmus. Taip pat galima išsinuomoti kostiumus ir suruošti ypatingą fotosesiją, todėl nepravažiuokite pro šalį. Kažkaip vaiduokliškai atrodė gal kokių 5 metukų mergaitė puošnia to laikmečio suknyte, viena goglinėjanti akmeniniu grindiniu ir velkanti didesnį už save medinį automatą.
Bilietas suaugusiam kainuoja 2, vaikui iki 12 metų – 1 latą, kostiumų nuoma – 1 latas valandai, atsiskaitymas tik grynaisiais.

Pro mašinos langus pažiūrime Rygą (miestai mūsų nedomina šioje kelionėje) ir važiuojame į Saulkrastus, ten nakvosime dvi naktis. Svečių namai Saulrieti – ne kažin kokia prabanga, tiek baldai, tiek visa kita ganėtinai sena ir padėvėta, bet vieta nereali - ant jūros kranto, tiesiog kopose, pro savo kotedžo antro aukšto langą neatsižiūrime į jūrą.

Diena antroji, 08.12. pirmadienis. Miunhauzeno muziejus Duntėje, 8 km už Saulkrastų, Estijos link. Man baronas Miunhauzenas iki šiol buvo ant patrankos sviedinio skriejantis ar save už plaukų iš pelkės traukiantis literatūrinis personažas. Iš tikrųjų tai realus, sudėtingo likimo žmogus, gyvenęs 1720-1797 metais. Gimė jis Vokietijoje, į Latviją baroną atvedė pirmiausia karo reikalai ir medžioklė, o paskui - meilė gražuolei Jakobinai fon Dunten. Šioje sodyboje Duntėje Miunhauzenas praleido gražiausius savo gyvenimo metus. Grįžusio į Vokietiją barono karo tarnyba nebedomino ir iš nuobodulio jis ėmė pasakoti istorijas apie savo nuotykius tolimoje šalyje. Atsirado žmonės, kurie tas istorijas pradėjo užrašinėti, jų populiarumas augo žaibišku greičiu. Beje, muziejus Duntėje atidarytas 2005 metų gegužės 32 dieną!
Muziejus visiškai nedidukas, tačiau tikrai vertas aplankymo, šaunus ir smagiai nuteikiantis. Visi pasižadėjome dar kartą susirasti ir perskaityti jau gerokai primirštą knygą. Antrame aukšte įrengtas Latvijos įžymybių vaškinių figūrų muziejus, ten ir Ula Semionova, Raimondas Paulsas, Vija Artmanė, Karlas Ulmanis ir kiti, deja, man nežinomi garbūs latviai. Antras aukštas tokio faino įspūdžio man jau nepalieka, bet vis tiek muziejaus neišbraukiu iš lankytinų objektų sąrašo.
O štai dėl Miunhauzeno miško tako tai net nežinau. Šis takas yra muziejaus teritorijoje, bilietus reikia pirkti atskirai ir jie man pasirodė per brangūs. Yra trys maršrutai, mes praėjome viduriniuoju - 3 km pirmyn ir tiek pat atgal (bilieto kaina nuo maršruto ilgio nepriklauso), takas išveda prie jūros, galima maudytis nors ir nuogiems, kiek akys užmato pajūryje – nė gyvos dvasios. Eini per tikrai niūrų, pelkėtą mišką nutiestais drebuliniais lieptais ir pakeliui sutinki visus Miunhauzeno istorijų herojus. Po sukartų šešių kilometrų visai smagu išvysti užrašą: „Uf, paldies Dievam“. Latviai turi ypatingą talentą įrenginėti gamtos parkus ir miško takus, šis – ne išimtis, puikus sumanymas, labai patiko vaikams, bet vis tiek kaina neadekvati, 2,50 lato užtektų ir už muziejų, ir už parką. Jei neklystu, tai pats brangiausias mūsų aplankytas objektas.
Kainos: muziejus 2,50, parkas 2,50 lato; vaikams atitinkamai po 1,50 lato.

Dar vienas grožis Saulkrastuose - Baltoji kopa, 18 m aukščio smiltainio uola. Vaizdas nuo jos atsiveria tikrai gražus, šioje vietoje į jūrą įteka Inčupės upytė. Bet pačios uolos iš viršaus nelabai pamatysi. Praktiški latviai prie tako, vedančio į apžvalgos aikštelę, įrengė mokamą stovėjimo aikštelę, minimalus mokestis 1 latas, už jį galima stovėti valandą laiko. Mus lietus suginė į mašiną gerokai anksčiau.
Kas dar gero Saulės krašte? Be abejo, pajūris. Platus smėlio paplūdimys, tuštutėlis, be žmonių. Vieni maudėmės, tiksliau, maudėsi tik mūsų ruoniai, Martynas su Juste, mes gūžėmės šiltuose bluzonuose, vakare vieni palydėjome saulę. Jūra tik mums – ar begali būti geriau?

Diena trečioji, 08.13. antradienis. Traukiam link Estijos. Netoli Estijos sienos pakelėje rymo oranžinis medis. Kaip fantastiškai atrodo, tik mes per vėlai susigriebėme traukti fotoaparatą, o mūsų vairuotojas pralėkė nesustojęs. Nudžiūvęs didelis, šakotas sausuolis nudažytas ryškia oranžine spalva, super! Tolėliau pastatyta milžiniška kėdė jau tokio įspūdžio nepaliko.

Keltas iš Virtsu į Muhu uostą Kuivastu išplaukė prieš pat nosį, teko laukti sekančio, bet stovėjome beveik pirmi. Nepirkau bilietų internetu, nes taip ir tikėjausi, jog darbo dienomis eilių nebus. Važiuojant savaitgaliui, gal ir reikia bilietus nusipirkti iš anksto, bet tuomet reikėtų tiksliai numatyti išvykimo laiką. Nes atvykus anksčiau, ar vėliau biliete nurodyto laiko, vis tiek tektų stoti bendron eilėn. Tiesa, penktadienį nuo 13 val. iš Virtsu, o sekmadienį iš Kuivastu, kainai už transporto priemonę taikomas koeficientas 1,5.
Kaina į vieną pusę automobiliui 7,40, suaugusiam 2,60, vaikui 1,30 euro. Skirtingai nei mūsų Klaipėdos perkėloje, bilietą reikia pirkti ir vairuotojui. Ir lygiai tiek pat kainuoja parplaukti atgal.
Keltai išvyksta kas 40-50 minučių, iki Muhu plaukia apie pusvalandį. Iš Muhu salos į Saremą važiuojam neplačiu virš šimto metų senumo pylimu. Aplink mus iš abiejų pusių vanduo, ir dar iš viršaus dangus liejo vandenį negailėdamas, valytuvai vargiai spėdavo susidoroti su šitokia lietaus mase. Tarsi į kitą pasaulį atvykome.
Iš Kuivastu iki Saremos sostinės ir vienintelio salos miesto Kuresarės tik 76 kilometrai. Ir pati sala nedidukė, rytai-vakarai – 117 km, šiaurė-pietūs - 116 km.

Keli kilometrai į šoną nuo pagrindinio, į sostinę vedančio kelio – Kaali meteoritų kraterių laukas. Greitai apibėgame nedidelį, man nelabai įdomų muziejų ir einame link pačio svarbiausio, didžiausio kraterio, pagal dydį – aštunto pasaulyje. Iš viso čia yra devyni krateriai, kiti mažesni, išsibarstę kilometro spinduliu. Koks keistas, ryškiai geltonai žalias vanduo, ir pati vieta tarsi laumėms, raganoms skirta; susieiliavo netyčiom. Ne šiaip sau senovėje čia buvo aukojamos aukos ir vieta laikyta šventa.
Pasirodo, yra net kelios šio ežero atsiradimo versijos: išsiveržė ugnikalnis, kažkada tai buvęs milžiniškas vandens rezervuaras, vandens saugykla, na ir pagaliau, kas ir buvo įrodyta – nukrito meteoritas.
Muziejuje bilietas suaugusiam kainuoja 1,30, vaikui 0,65 Eur, bet mus visus penkis įleido už 2,60 euro. Kraterį apžiūrėti galima ir neinant į muziejų.

Iki Kuresarės likus apie 3 km, sukame kairėn (yra nuoroda) į Tonise Talu – taip vadinasi sodyba, kurioje gyvensime dvi dienas. Tonise – giminės pavardė, o talu – sodyba, vienkiemis. Yra rusiškas žodis „изысканный“, kuriam nerandu lietuviško atitikmens. Subtiliai prabangus, prabangiai subtilus? Tokia yra ši sodyba ir jos šeimininkė ponia Irina. Namas tave įsileidžia ir nebepaleidžia, norisi jame būti ir niekur iš jo nejudėti. Viskas, pradedant kiekviena smulkmenėle, pagalvėle, vazele taip skoninga ir su tokia meile parinkta. Yra sauna (nemokamai), lauke puikiai įrengta pavėsinė su visomis kepsninėmis, hamakai. Televizorius transliuoja tris lietuviškus kanalus. Pusryčių, aišku, čia nėra, name yra virtuvė su visa įranga, indais, tosteriais, kavos aparatais ir pan., bet iš ryto šeimininkė, mums dar miegant, atnešė lėkštę karštų, širdelės formos blynelių su serbentais. Irgi smulkmena, bet labai miela. Tame nuostabiame dviejų aukštų, trijų miegamųjų name mes buvome vieni, šeimininkai gyvena atskirai, savo name. Ir dar ten gyvena baisiai įžūli gražuolė katė. Galvojome, naminė, šeimininkės, pasirodo, laukinė, bet turistų dėka namine tapusi. Ir iki tiek suįžūlėjusi, kad lovon taikėsi įsitaisyti. Kai mes buvome, katytė ruošėsi kačiuotis, tai ponia Irina juokavo, kad kai atsiras kačiukai, kiekvienas, pas ją apsistojęs, turės po vieną pasiimti.
Sodybos adresas: Lilbi kula, Kaarma vald., el. p. [email protected] Yra internetas.

Diena ketvirtoji, 08.14. trečiadienis. Kuresarė (senasis miesto pavadinimas Arensburgas, tarybiniais metais – Kingisepas) šiais metais pažymi savo 450 metų jubiliejų, todėl vyko ir vyks daugybė renginių. Mes, deja, pataikėme tuščiuoju laikotarpiu. Rugpjūčio 31d. turėtų būti įspūdinga senovinių laužų naktis ant Pangos skardžio, Kuresarėje ir visoje Saremoje.
XIII a. vyskupų pilis – būtina aplankyti, ir laiko jai apžiūrėti nereikia gailėt. Šiame muziejuje surinkta viskas: Saremos gamta, istorija, karai, kultūra, gyvenimas įvairiais laikmečiais, valdant politiniams vadukams Stalinui, Chruščiovui, Brežnevui, Gorbačiovui. Ypatingas sujudimas ir pagyvėjimas aukšte, kur įrengti butai 60-ųjų-70-ųjų metų stiliuje su tų laikų baldais, indais, vaikų vežimėliais ir žaislais, skalbimo mašina Ryga ir dar daug daug kuo. Kai ką ir aš prisimenu iš vaikystės, kai kas buvo ir mūsų namuose, todėl apima tikra nostalgija. Vienoje pilies salėje klausėmės puikaus gitaristo, o kieme galima šaudyti iš lanko, stebėti puodžių, kalvių darbą.
Bilietas suaugusiam kainuoja 5, vaikui 2,50 euro, yra šeimos bilietai, kurie kelis eurus sutaupo.

Išsikišusią akmenuotą Sorvės pusiasalio uodegą apvažiavome, apvaikščiojome ir apsėdėjome visą. Čia jautiesi truputį nerealiai, tarsi sėdėtum nukoręs kojas nuo žemės krašto. Mūsų Ventės rage tokie jausmai man nekyla. Prie pat Sorvės švyturio yra nedidelis švyturių muziejus. Šioje vietoje tarybiniais metais buvo įrengta karinė raketų bazė, todėl į Saremą papulti buvo beveik neįmanoma, reikėjo visokių leidimų ir pan. Bazės liekanų dar išlikę, skalauja bangos betoninius luitus, yra karinis muziejus, mes į jį nėjome.
Ypatinga vieta pakrantėje – akmeninės visų, pro šalį keliaujančių, norų ir svajonių piramidės. Keli jaunuoliai ten medituoja, savąją akmenų krūvelę sukrovė ir Justė su Martynu. Kitą kartą atvažiavus, reikės ją susirasti, ar tebestovės?

Valgėme Lumandoje, labai norėjome paragauti estiškų nacionalinių valgių ir mūsų šeimininkė rekomendavo būtent šiame kaimelyje esantį restoranėlį „Soogimaja“. Dauguma mūsų tokio tipo kavinių perkrautos tautiška atributika, o čia man ir tiko, ir patiko estų minimalizmas. Vazose pamerktos ne gėlės, o rugių varpos, balto tinko grubiai drėbtos sienos, paprasti mediniai suolai ir nebejauna padavėja valstietės drabužiais. Ir maistas sotus, paprastas, valstietiškas, labai skanus. Visi produktai švieži, tik iš ūkininkų arba pačių pagaminti, iš parduotuvių jie neperka nieko. Atsiskaitoma tik grynaisiais.

Booking.coms
storyLazyload();