Puerto Rikas – civilizuotieji Karibai arba ditirambas jankiams

Ir taip, Puerto Rikas. Šnekusis American Airlines kapitonas, beveik keturias valandas trukusio naktinio skrydžio metu kas pusvalandį bombardavęs savo „belaisvius“ pranešimais apie orą pakeliui ir dar kažką, praneša, kad jau mato San Chuaną, pateikia itin vertingą informaciją kurioje pusėje galima pamatyti Bacardi gamyklą ir atsisveikindamas palinki labos nakties. Muitinės ir pasų kontrolės kaip nerasta (nors atvykstam iš Niujorko, JAV – taigi lyg ir kitos šalies), bagažas atsiranda per 10-15 minučių, o už durų, praėjus pro tikrai vangiai savo paslaugas siūliusius porą taksistų, pasitinka mašinų numos kompanijos autobusiukas (firmos, kurios savo atstovybes turi oro uosto terminale, už nuomą ima keliolika dolerių daugiau). Viskas sklandu, pakankamai efektyvu, nesijaučia Pietums šiaip jau būdingo atmestinumo. Teigiama jankių įtaka šitiems muchacho!

Tas pats teigiamas įspūdis išlieka ir prašvitus – pakankamai tvarkingi miestai ir miestukai, geri keliai (antraeiliai keliai lygūs arba net ir geresni nei Lietuvoje, magistralės – kiek prastesnės), nors nuotaiką gadina pejaches – mokesčių už magistralinius kelius postai, kaskart išsiurbiantys po dolerį ar po pusantro. Tiesa, yra ir nemokamos alternatyvos, bet gana sunkiai surandamos ir tikrai abejotino tikslingumo, turint omenyje jų tiesumą, nekalbant jau apie buvimą žemėlapyje.

Vairavimas Puerto Rike – malonus užsiėmimas (jei sugebi neužsnūsti dėl tiesumo ir lygumo nuobodžiame kelyje), o aštresnių, bet vis dar civilizuotų pojūčių mėgėjams – galimybė pasivažinėti irgi gana gerais kalnų keliais ir švelniais serpantinais. Dar mieliau širdį nuteikia kuro kainos, kurios mano vizito metu buvo nepilnus tris kartus žemesnės nei mūsų brangiojoje Lietuvoje. Pats savimi stebėjausi, bet jaučiau malonumą mokėdamas už kurą.



Sostinė – San Chuanas – milijoninis miestas (kas yra gana keista saloje, kurioje gyvena apie 4 mln. gyventojų), tačiau pakankamai tvarkingas, su gerai suplanuotais keliais, viadukais, ant kurių kartais pavyksta pasukti reikiama kryptimi. Eismas tvarkingas, bet galima ir palakstyti.

Visai prie jūros, šiaurinėje San Chuano dalyje – tvirtovė, susidedanti iš dvejų dalių – mažesnės El Moro ir didesnės – San Christobal. Tvirtovė statyta XVI-XVII amžiuose, išsilaikiusi gana neblogai , su viduje įrengtais gerais muziejais. Tarp šių tvirtovių ir įsikūręs senamiestis su keletu tikrai gražių pastatų, galimybe beveik bet kur nemokamai pasistatyti automobilį ir šalia esančiame uoste besišvartuojančiais kruiziniais laivais.


Gana juokinga San Chuano tvirtovės administracinė priklausomybė – tai ko gero vienintelė viduramžių pilis, tvarkoma Jungtinių Valstijų miškų tarnybos. Beje – tvarkoma tikrai gerai. Viduje muziejus, kaip pasakytų tarybiniai gidai – liudijantis sunkią puertorikiečių kovą su ispanų kolonizatoriais, nors mano manymu – tai puiki ispaniško pofigizmo iliustracija. Muziejuje anglų ir ispanų kalbomis pilna eksponatų apie tai, kaip salą ir miestą keletą kartų puolė anglai, prancūzai, olandai ir jų piratai, kaip anglai vieną kartą jį net buvo užsėmę (nors tvirtovė iš tiesų rimta), bet išsinešdino išsigandę maliarijos. Savo ruožtu ispanų karaliai iš to nepadarė jokių išvadų tol, kol 1898 m. vietinių maištui paremti atplaukę pora amerikiečių laivų (girdėjote apie Monro doktriną? Čia vienas praktinių jos pasireiškimų) per nepilną valandą privertė pasiduoti ispanų įgulą, nes pastaroji turėjo tik 42 šimtametes patrankas, iš kurių šauti (nekalbama apie gebėjimą pataikyti, tik šauti) galėjo gal tuzinas.


Beje – kitoje gatvės pusėje – Puerto Riko Kapitolijus. Ten renkasi šalies parlamentas, o valstybės vadovas – dažniausiai nesirodo. Nesirodo todėl, kad tuo pat metu jis dar yra ir kitos šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.


Kiti įdomesni miestukai - Ponce, Guayama, Arroyo, Farjado – atrodo labiau tinkami tik vienkartiniam apsilankymui – alsuoja provincialumu, ramybe, ramiais smėlio pliažais ir pakankamai padoriai sutvarkytais miestukų centrais. Juose gyvenimas verda pakankamai ilgai – esu į vieną užsukęs beveik prieš vidurnaktį, o ten, Kalėdoms papuoštojo centrinėje aikštėje grojo muzika, veikė kažkokios mugės likučiai, sėdėjo ir kažką siurbčiojo daugiau negu keletas žmonių.


Žodžiu, XIX a. pabaigos perversmas ir estado libro associado statusas Puerto Rikui išėjo tik į naudą, ypač jei palyginsi su kitomis ispanų kolonijomis ar net tomis šalimis, kurios ispanus išvijo ir vystėsi be dėmesingo amerikiečių patronažo.


Dar viena jankių įtakos teigiamybė – gerai sutvarkyti tos pačios JAV miškų tarnybos administruojami nacionaliniai parkai. Šalyje jų bent keletas, paskutinis įrengtas Vieques saloje, kurioje iki dešimto dešimtmečio buvo JAV kariuomenės poligonas. Visi parkai – gėris džiunglių augalijos ir gyvūnijos mylėtojams, nors visgi ypatingos floros ir faunos gausos reiktų paieškoti kitur (pvz. Kosta Rikoj). Puerto Riko nacionaliniuose parkuose džiugina tik stendų ir informacijos gausa apie tai, ką matai ar turėtum matyti.


Tiesa, abi šios teigiamybės turi ir minusų. Vienas esminių – kainos. Daugelis prekių (išskyrus kurą, kuriam ko gero taip ir neišmoko taikyti akcizų ar PVM‘o), kainuoja panašiai tiek pat kiek brangiojoje Lietuvoje tėvynėje. Tas taikytina ir viešbučiams, dėl ko keliaujantys ne su turimo agentūromis, turėtų pasirengti papurtyti piniginę arba tenkintis antraeiliu servisu (arba papurtyti piniginę IR tenkintis antraeiliu servisu).


Puerto Riko ir romas - atskira tema. Kas netingi – pasiėmę Bacardi butelį pasižiūrėkite kur jis gaminamas. Fabrike veikia muziejus su degustavimo galimybe. Gaila, kad į jį paprastai patenkama ne viešuoju transportu.

Puerto Rikas pasižymi dar viena „neimejuščiaja analogov“ ypatybe – didžiausiu pasaulyje radioteleskopu. Arecibo vietovėje, ugnikalnio (nebeveikiančio) krateryje yra įrengtas daugiau nei šimto metrų skersmens reflektorius (pasižiūrėkit kažkurį Džeimsą Bondą – jie ten a la šaudėsi tame reflektoriuje (nors iš tiesų – studijoje, nes tikros plokštelės tokių svorių nebūtų atlaikę)), o virš jo – ant trosų pakabinta didžiulė antena. Ir pakabinta taip, kad nejuda pučiant beveik bet kokiems vėjams. Teleskopas pasižymi tik dvejais trūkumais – už įėjimą nulupamais keletu dolerių ir pakankamai bjauriu (siauru ir vingiuotu) keliuku iki jo (Nors kelią į ten rodo keletas įžiūrimų rodyklių, atgal važiuodamas visgi sugebėjau pasiklysti į mūsiškus kolektyvinius sodus panašiuose puertorikiečių kaimelių labirintuose).

Šiaip pats teleskopas ir prie jo įkurtas muziejus vertas penkių dolerių už ekskursiją.


Dalykas, kuris nuvilia – maistas. Tikrai nieko ypatingo. Kitas dalykas, kuris nuvylė – moterys. Tikrai negražios. Bet čia gal man taip nesisekė. Be to, jos pasirodė visai draugiškos.


Atsakymas į klausimą ar grįžčiau – sudėtingas. Kaip ir nieko ypatingo ten nėra – gera vieta gyventi, tvarkinga, švaru, gana saugu. Kitą vertus – kitos Karibų salos pasižymi kur kas įspūdingesne gamta ar istorijos paminklais.

Pabaigai, skrisdamas į šiaurę, pradėjau regzti politinio perversmo scenarijų. Kodėl gi mums nepasidaryti laisva asocijuota JAV valstija? Mūsų užsienio politika ir taip proamerikietiška tiek, kad klausimas ar ji apskritai yra (sorry, miela prezidente, bet pora tamstos pareiškimų nelabai ką pakeitė), Puerto Riko statusu susidėję su amerikonais turėtume paskelbti jų prezidentą mūsų valstybės vadovu (kas nėra blogai – sutaupytume per rinkimus), gautume keletą amerikonų karinių bazių (kas irgi nėra blogai, turint omenyje realias mūsų šalies galimybes prisipirkti ginkluotės ir nekalbant apie valią ją naudoti tėvynės gynybai), litą pasikeistume doleriu (kas dar geriau mūsų kaimynams iš rytų, kurie vis dar nesugeba pradėti mastyti savo nacionalinių valiutų kategorijomis), o mūsų mašinų prekeiviai galėtų vežtis iš JAV automobilius ir nevargti keisdami posūkių lemputes. Gal net ir mūsų politikieriai angliškai pramoktų. O jei kas būtų blogai – galėtume kaltinti „tuos žydus iš Vašingtono“. Galų gale gal net keletas JAV avialinijų (pvz. American, Delta, nekalbant apie visokias JetBlue) Vilniuje, Kaune ar Palangoje, o gal net Šiauliuose įkurtų savo bazes (negi praleisi progą papildyti savo europinių skrydžių geografiją) ir taip išpildytų mūsų civilinės aviacijos strategų ir kitų sapaliotojų svajones apie nacionalinės aviacijos atgimimą ir tiesioginius transatlantinius skrydžius. Žodžiu – vieni privalumai. Liko tik viena technikalija - surinkti 75 proc. piliečių balsų konstitucijos 1-ojo straipsnio pakeitimui.

storyLazyload();