Ką galima nuveikti Paryžiuje antrą kartą, kai pagrindiniai objektai aplankyti? Ogi neskubant pasivaikščioti gatvelėmis, nevengiant užsukti į tas pačias matytas vietas (nes reikia gi antrai pusei ir draugei jas parodyti), pasėdėti saulutės atokaitoje skvereliuose ir soduose, vėl pakopinėti Monmartro kalvelėmis, užsukti į kokį muziejų bei pakelti taurę vyno už puikiai leidžiamą laiką. Ir visai nesvarbu ar bus įgyvendintas visas numatytas planas. Svarbu atmosfera, išgertas geros kavos puodelis ir suvalgytas šviežutėlis trupantis kruasanas… Tad koks gi Paryžius pavasarį?
1 diena
Apačioje žalia... tikrai žalia - net prisiploji prie lėktuvo iliuminatoriaus.
Mažulyčiame Beauvais oro uoste lėktuvą pasitinka žaliausios pievos su liuoksinčiais zuikiais. Pasipylusią keleivių virtinę žvilgsniais nulydi jau lauke stovintys išvykstantieji - ech, jiems viskas dar prieš akis: naujos vietos, nauji skoniai, nuotykiai ir atradimai.
Tiek to oro uosto- viens du ir perėjai , kur rodyklės ir keleivių srautelis nuveda į autobusų sustojimą (jei nesuspėji su visais, tenka sekti nuorodas „Bus Paris“). Ryte teko staigiai apsirūpinti autobuso bilietais, nes susirgo žmogus, su kuriuo apsitarėm, kad paims iš oro uosto. Viskas labai civilizuota, autobuso sustojimas visai šalia. Gražiai išrikiuota eilutė pajuda į autobusą, kur su šypsena aptarnaujantis personalas tarsi žąsiukus skaičiuoja keleivius. Nė vienas nevažiuos stovėdamas.
Iki Paryžiaus šioks toks kelio gabaliukas. O akys vis negali apsiprasti su pakeles nugulusiais geltonuojančiais narcizais, sprogstančiais magnolijų pumpurais ir ant tiltų loveliuose pasodintomis tulpių kompozicijomis. Pagaliau išnyra Eifelio viršūnė - netrukus autobusas įriedės į savo sustojimo vietą. O iš čia, tik vėl spėk sekti su minia, kuri nuves tiesiai į metro Porte Maillot. Prie bilietų automatų nusidriekia eilės. Kai tuo tarpu su kortele (už grynus neparduoda) be eilės sėkmingai gali nusipirkti prie langelio SERVICE -“ Un carnet des tickets” . Ir dešimt bilietėlių nugula į kišenę (10 vnt. pigiau nei vienas).
Persėdimas Charles de Golle sustojime ir neužilgo Rue Lecourbe (gatve) darda lagaminų ratukai. 15 rajonas nepasižymi lankomų objektų gausa, bet būtent čia gali susipažinti su vietinių gyvenimu. Susimaišę architektūros stiliai suteikia šiam rajonui savotiško žavesio. Kaimynystėje sugyvena šiuolaikiniai butai-loftai, XX a. antros pusės blokiniai namai, gražiausi XIX a. pastatai kaldintais balkonėliais, tarp kurių įsiterpę jaukūs parkeliai. Viename tokių senų namų mūsų butas. Tikras paryžietiškas, kur įėjus pro laukujes duris, vestibiulyje sušvytuoja uždengtas užuolaidėle konsjeržo langelis, nes konsjeržo nebėra- jo darbą atlieka durų kodas. Pro kitas duris patenki į apšniaukštą, bet jaukų kiemelį su vietiniu, žibančiomis akimis ir kailiu, juodu katinu. Siauri vingiuoti laiptai nuveda į trečią aukštą. Dviejų kambarių nedidukas butukas be galo jaukus, su mažutėlyte virtuvyte, kur vos dviese apsilenki, padabintas įvairiausiais paveikslais ir įdomiais baldais.
Toks pats jaukus, kaip ir šeimininkas, kuris aprodo kiekvieną kampelį, paragina pasinaudoti senoviniu kavos malimo malūnėliu ir žemėlapyje nubraižo lankytinus maršrutus. Kitoje gatvės pusėje „Monoprix“ parduotuvė, kur gali skubiai nusipirkti ką nors, kad įsimesti į maršus grojantį pilvą.
Šitam rajone beveik iš kiekvienos gatvės matosi nors kąsnelis Eifelio bokšto -padūmavęs ryte ir žėrintis vakare. Taip nejučiomis, viliojamas žybsinčio bokšto, gatvelė po gatvelės priartėji iki Marso laukų. Šalia naktinėtojų blaškosi ir visokio šviečiančio šlamšto pardavėjai. Geltona šviesa apšviestos bokšto konstrukcijos vilioja vis arčiau ir arčiau. Tik jei nori atsidurti po pat jomis, dabar viską saugo stiklo siena. Nuovargis daro savo, laikas suktis atgal- dar teks ir namo parkulniuoti.
2 diena
Ryte pažadina paukščių čiulbėjimas (kas gi pagalvotų) ir kulniukų kaukšėjimas. Ech tie paryžiečiai – tik atsikėlė ir į batus. Ir kaukši kiaurą dieną namuose po parketą.)) Jei parketas senas, tai būtinai paliktas su plyšiais, jei girgžda, tai taip ir turi būti.)
Dangum ridinėjasi išsišiepusi saulė. Šiluma beveik vasariška. Tobulas oras pasivaikščiojimui po Monmartrą, kuris pateisina susijusius su juo „ knyginius“ bei „ kinematografinius“ lūkesčius, papirkdamas savo žavesiu ir savotišku vaikiškumu, išsaugojusių savo atvirutinius vaizdus ir gyvenančiu tarsi atskirą nuo likusio miesto gyvenimą. Iš dvidešimties buvusių malūnų Monmartre liko tik du. Viename anksčiau spausdavo vynuoges, o antrame malė miltus, iš kurių kepdavo dietinius sausainius - galetos, kuriuos siūlydavo prie vyno.
Kelionė prasideda „Amelijos iš Monmartro“ pėdsakais - Lamarck-Gaulaincourt metro. Būtent čia buvo filmuotos visos scenos susijusio su metro, nors pavadinimas filme gretimos stotelės Abessess, kuri iš tikrųjų ir yra netoli herojės namo. Tačiau filmavimo metu dėl gausaus turistų skaičiaus nebuvo galimybių ją uždaryti.
Kelionės pradžia būtinai paskaninama tirpstančiais burnoje eklerais.
Užkopus laiptukais, kelias nuveda iki senojo „Au Lapin Agile“ (Pas vikrųjį triušį) kabareto (22 Rue des Saules), savo laiku buvusio populiaraus tarp to meto menininkų ir bohemos atstovų. Linksmas paveikslas virš įėjimo su storuliu triušiu sukurtas praeitame amžiuje karikatūristo Andre Gill. Šalia nedidukas vynuogynas, kurio vynas turbūt vienas iš labiausiai klastojamų. Juk per metus pagaminama tik 1700 butelių vyno, o kas nenorės pasigirti, kad gali pasiūlyti būtent šio vynuogyno vyno?
Įsikūręs akmenimis grįstų gatvių sankryžoje, prie saulės įšildyto šono kviečia lankytojus žavingas rausvasis „La Maison Rose“, kurį savo paveiksluose „apdainavo“ tragiškos lemties dailininkas M. Utrillo, kur lankėsi pats Picasso. Kavinė šiame pastate veikia daugiau nei 100 metų.
Grįsta gatve kylant aukštyn akis patraukia keramikos dirbiniai ant sienos. Tokie mieli ir savi, tokie patys, kaip „Interios“ parduotuvėse Vilniuje. Lietuvių braižo su niekuo nesumaišysi, nes atidarytos durys kviečia apsilankyti lietuvės Violetos Ganusauskienės parduotuvėje, kur išgirsite linksmą „Laba diena“ (Rue de saules 1).
Dalidos aikštėje bronzinis italų kilmės dainininkės Dalidos biustas nublizginta nuo prisilietimų krūtine. Keistas prietaras - atseit palietus dainininkės krūtinę, pasiseks meilėje. Paradoksalu, žinant koks nelaimingas buvo jos gyvenimas, kuris pasibaigė savižudybe ir paliktu rašteliu su žodžiais „Gyvenime man viskas sekėsi, išskyrus patį gyvenimą“.
Netoliese skulptūra turistų nublizginta ranka „ Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, skirtas rašytojui Ž. Mare ir jo kūriniui apie buhalterį, kuris turėjo galią pereiti kiaurai sienas pas savo širdies damą.
Teatro aikštėje ir gretimose gatvelėse verda gyvenimas. Malasi turistai, vyksta fotosesijos, kažkas pozuoja, kažkas piešia, o kažkas tiesiog tingiai dairosi aplink.
Iš čia patogu pasiekti Šventosios Širdies baziliką (Sacre Coeur), nes nebereikia pėdinti N laiptelių į viršų. Deja, po teroro išpuolių, įeinant į visus turistinius objektus, reikia praeiti patikrą. Tačiau smagiausia atsirėmus į turėklus stebėti padūmavusį miestą, fone skambant gatvės atlikėjų melodijoms. Ši vieta taip greit nepaleidžia – gera murksoti įsaulyje tiesiog ant laiptų ištiesus kojas. Arba patogiai įsitaisyti ant suoliuko iki kurio atsklinda pavasarinių gėlių kvapai ir sugraužti saujelę kitą su savim pasiimtų riešutų. O kiek vėliau netoliese įsitaisyti prie mažulyčio lauko staliuko su kava ir kruasanu...
