Kai nusipirkome bilietus į Paryžių, buvo praėję viso labo nepilni pusantro mėnesio po teroristinių išpuolių, apie kuriuos, be abejo, visi žinome ir girdėjome. Nieko keisto, kad buvo komentarų „ko ten važiuoti“ bei klausimų „ar nebijot?“. Šiuo atveju atsakymas gaunasi toks kaip ir dvejopas: viena vertus tai ne, nebijom – žaibas du kartus į tą pačia vietą netrenkia (beje, čia mitas – ir dar kaip trenkia), antra vertus, užsidaryti namuose ir virpėti dėl to, kad keli buki išsigimėliai nušovė neginkluotus žmones, tai savaime reikštų pasidavimą ir anų išgamų pergalę, nes būtent to teroristai ir siekia visų pirma – įbauginti. Galų gale, niekas nėra apsaugotas nuo gyvenimo. Gali išsigandęs išpuolio nepasinaudoti bilietais, likti Vilniuje ir būti suvažinėtas girto budulio ,eidamas per perėją. O aistra keliauti, matyti, pažinti ir atrasti visada lieka ir niekur nedingsta, kad ir kokios aplinkybės bebūtų.
Tos pačios aplinkybės taip sutapo, jog po paskutinės kelionės 2013 metų pavasarį į Portugaliją, sekanti galimybė nors trumpam dingt iš namų pasitaikė tik dabar, 2016 metų beveik pavasarį. Trys metai be kelionių man yra labai daug, tad nieko keisto, kad ši išvyka, nors ir trumpa – atskrendam penktadienį po pietų, išskrendam pirmadienį per pietus – buvo labai laukiama. Tuo labiau, kad ir oras buvo žadėtas geras, ir pažadą meteorologai šį kartą ištesėjo. Per visas keturias dienas, kiek tik buvom, nelijo, dienomis temperatūra pakildavo iki malonių 12-13 laipsnių, o vienintelis minusas buvo kartkartėm atskriejantis šaltesnio vėjo gūsis.
Apskritai Paryžius, kaip miestas, turbūt jau nebegali būt vadinamas „Prancūzija“. Bent jau mūsų kelionės metu akivaizdžiai matėsi multikultūralizmo įtaka – juodaodžiai, arabai, azijiečiai sudarė tikrai ne mažiau kaip pusę visų mieste sutiktų žmonių. Aišku, dalis jų buvo ir turistai, o ir savaime šitas faktas nėra niekuo blogas, bet, o bet, o tačiau, lygiai toks pats faktas yra ir tas, kad išmaldos prašytojai buvo tik arabiškos išvaizdos, o įkyrūs pardavinėtojai/paslaugų siūlytojai buvo tik juodukai. Nei vieni, nei kiti nėra piktybiški, bet jie erzina ir gerokai blogina bendrą miesto įspūdį bei įvaizdį – tarkim, atėjęs prie Eifelio aš ir norėčiau žiūrėti į Eifelį, fotografuoti jį, mėgautis aplinka bei momentu, o ne tryliktą kartą kartoti dvidešimt trečiam per kelias minutes priėjusiam šlamšto pardavėjui, kad ne, aš nenoriu pirkt jo penkių dišovų Eifelio pakabukų už eurą, o selfio lazda mano veidrodiniam aparatui tiks nebent jį sudaužyti.
Bendras patarimas visiems būsimiems Paryžiaus lankytojams – su tokiais prekybininkais geriau visiškai nebendrauti. Ir sakydamas nebendrauti, aš nekalbu apie pokalbius, diskusijas ar šiaip paplepėjimą – aš turiu omenyje, kad jiems nereikia net sakyti „ne, ačiū“ ar „nenoriu“ ar dar kažko. Mandagiems, išsiauklėjusiems žmonėms tai bus nelengva, bet geriausias būdas iki minimumo sumažinti neigiamą įspūdį bei poveikį yra traktuoti tuos verslininkus kaip vabalus. Nulis emocijų, nulis žvilgsnio, nulis dėmesio. Žodžiu, visiškas ignoras. Nes jie moka prisikabinti menkiausiu pretekstu, ką puikiai iliustruoja toks pavyzdys:
- OneEuroOneEuros , Five for one euro.
- No.
- Where are you from?
- Far away.
- Oh, faraway, I know, a nice country. I love faraway.
Jo anglų kalbos žinios tik tiek ir tempė, bet tai puikiai iliustruoja, kokie įkyrūs šiti šlamštprekijai gali ir moka būti. Beje, atskiro paminėjimo verti asmenys, bandantys užraišioti virvutes ant riešų ir vėliau už tai reikalaujantys pinigų. Nežinau kokiu pretekstu bandoma virvutes raišioti dabar, nes vos tik jų gauja pabandė mane sustabdyti, iškart baisiai pasišiaušiau ir labai piktai liepiau paleisti mane, neliesti ir žadėjau kviesti policiją – tai turbūt ir yra geriausias būdas kaip elgtis su šiais sukčiais. Buvo panašių ir Romoje, ir Barselonoje, tai praktikos jau turiu.
Ir nors pradėjau kažkiek neigiama nata, bet visgi reikia pabrėžti, kad tai ir buvo didžiausias Paryžiaus minusas visos kelionės metu. Aišku, kaip minusą galima traktuoti ir kainas, kurios Paryžiuje tikrai kosminės. Tarkim, pas mus apie €1 kainuojanti Milka Paryžiuj atsieis €3, pora nedidelių rūkytų vištienos ketvirčių – €4,5. Kavinėse irgi smagu – kavos kaina prasideda nuo 4 eurų, salotos – €13-14, jei kalbame apie paprastas žaliąsias, ar €16-18, jei kalbame apie Cezario salotas. Kita vertus, maisto kainas puikiai galima kompensuoti batų ar drabužių kainomis, nes, bent jau mūsų vizito metu, Vasario pradžioje, visur buvo dideli išpardavimai. Išpardavimai rimtesni, nei mūsų akropolių, kur iškabinami didžiausi plakatai apie nuolaidas iki 50%, kas reiškia, jog tuos 50% gaus kokios dvi palaikės maikutės ir viena klaiki bliuska, o visos kitos prekės bus parduodamos su maksimum 20% nuolaida. Tai ne, čia ne tas atvejis, todėl apsišopinti galima daug ir sąlyginai pigiai.
Transportas Paryžiuje organizuotas labai gerai. Pradėkim nuo žvilgsnio į Beauvais oro uostą, į kurį turbūt ir atvyksta absoliuti dauguma šio miesto lankytojų. Taigi, iš Beuavais iki Paryžiaus centro, Porte Maillot (viso labo apie 2km nuo Eifelio bokšto) pastoviai kursuoja autobusai. Tiesa, pakankamai brangūs – 15,90€ perkant bilietą internetu, 17€ – perkant vietoje. Ir jokių nuolaidų: jei nori bilieto į abi puses, vistiek moki kaip už du bilietus ir viskas. Turint omenyje, kad atstumas nuo Beauvais iki Porte Maillot yra apie 80 kilometrų, tai keturiems žmonėms suploti virš 120 eurų už kelionę pirmyn-atgal… Na, ką aš žinau – lėktuvo bilietai žmogui kainavo 50€, autobuso – 30€. Smagumynai. Aišku, yra variantas išsinuomoti automobilį vietinėje auto nuomoje. Jis mums keturiems visoms dienoms būtų kainavęs tik kiek virš 60€. Bet vėl prasideda: reikia kreditinės kortelės. Paprastai, nuomojantis su debetine, reikia palikti kažkiek užstato ar pirkti absoliučiai viską apimantį draudimą. Būtų ok, bet Beauvais oro uosto nuomos apskritai atsisako nuomoti be kredito kortelės. Žodžiu, ok, jei nenorit jums ant padėkliuko atneštų pinigų, jūsų reikalas. Gal taip net ir geriau, nes su parkingu Paryžiaus centre tikrai ne pyragai.
Atvykus į Porte Maillot, galite iškart lįsti į Metro. Su bilietais viskas labai paprasta. Jei perki T+ bilietą, jis galioja visam miesto viešąjam transportui – metro, RER’ui (su priemiesčiais susisiekiantis traukinys, reikalingas jei, pvz., važiuotumėte į Disneilendą) ir autobusams. Yra trys turistams aktualūs variantai, kaip ir ką pirkti (beje, parduodami bilietai spec. automatuose, viskas labai paprasta ir greita). Variantas 1: 1,8€ už vienkartinį bilietą. Variantas 2: 14€ už 10-ies vienkartinių bilietų paką. Variantas 3: ~11.50€ už dienos bilietą, jei perkama 1-3 zonose galiojantis bilietas (Paryžius susikirstytas į 5 zonas, jei norite lankytis tik centre, prie visų pagrindinių lankytinų objektų, tai užtektų netgi tik 1 ir 2 zonos, bet bilietas parduodamas tik 1-3 zonai). Mes pirkome dienos bilietą, jo vieno užteko aplankyti visus pagrindinius taškus. Realiai turbūt labiau apsimoka pirkti 10-ies bilietų paką, na nebent labai jau daug planuojate važinėti metro.
Taip pat būtinai atsisiųskite ir instaliuokite savo telefone programėlę Paris by Metro. Nuostabus įrankis visiems turistams – tai yra offline rėžimu veikiantis Paryžiaus metro planas ir maršrutų gidas, veikiantis ne tik pagal stoteles, bet ir pagal lankytinus objektus. Tai reiškia, kad galite įvesti maršrutą, pvz., Eifelis – Luvras, ir programėle suras, kur arčiausiai Eifelio įlipti, kuria kryptimi važiuoti, kurioje stotelėje keisti liniją, etc. Taip pat papildomai galima atsisiųsti ir Offline veikiantį Paryžiaus centro žemėlapį. Paprastai sakant, šita programėlė padengia 80% turinio, paprastai imamo TIC’uose lankstinukų forma.
Apsigyvenome greta Trocadero parko/metro stoties, per penkias minutes pėsčiomis nuo Eifelio. Turbūt viena geriausių vietų apsistoti Paryžiuje, nes į mūsų išsinuomotą studiją išlipę iš autobuso atėjome pėsčiomis, mat buvo netoli, apie 2 km., o ir planuojant, ką lankysime, vieta gera, nes važiuojant prie pagrindinių objektų, reikia mažai persėdimų Metro ir viskas sąlyginai netoli. Patalpas susiradome per AirBnB. Nebuvo jos labai jau prabangios, bet turėjom kur pernakvoti, pasigaminti valgyt, nusiprausti, tad patalpos savo funkciją pilnai atliko, o €215 už tris naktis mums keturiems skambėjo visai gerai.
Paprastai kur nors skrendant pirmoji tikra mintis apie atostogas, tikras jausmas kad jau va, jau skrendam, kyla oro uosto užkandinėje. Mes su žmona turim tokią kaip ir tradiciją, kad atostogas pradėdami prieš skrydį visada einam išgerti alaus, ar tai būtų Vilniaus oro uostas, ar Kauno. Ne išimtis ir šį kartą – išgėrėm savo alų ir nuėjom laipintis, vieni paskutiniųjų. Keistas dalykas yra tas, kad mūsų tautinis bruožas – eilių prie oro uosto vartų formavimas – neišnyko net ir tada, kai tiek Ryanair, tiek Wizzair pradėjo pardavinėti konkrečiai vietai skirtus bilietus. Niekaip negaliu suprasti šito fenomeno: jei tu esi gavęs bilietą į 16F eilę, tai koks skirtumas, ar atstovėsi valandą eilėje, ar ateisi į pat laipinimo galą – vis tiek sėdėsi 16F. Tai kokio velnio formuoti tas eiles, laukti, kankintis prieš pat kelionę? Kas nors turi idėjų? Būtų labai įdomu išgirsti mintis ir teorijas apie tai.
Po 2,5 val. trukusio skrydžio pagaliau leidžiamės Beauvais. Nelabai faina – visur švininiai debesys, jokios properšos, jokio vaizdo, anei jokio saulės spindulėlio. Labai nemėgstu tokių nusileidimų. Stebėti, kaip leidiesi, kaip žemėji, kokie vaizdai ir peizažai aplink man labai patinka. Iki šiol prisimenu nerealiai gražų Arecifės oro uostą Lanzarotėje, kuriame nusileidimo takas eina statmenai į vandenyną, o lėktuvai užeina kaip tik iš vandens pusės, todėl iki paskutinių sekundžių atrodo, kad tuoj tuoj leisimės į vandenį. Žodžiu, šį kartą nieko panašaus nebuvo, vienintelis nudžiuginęs dalykas buvo sausi liukų stiklai – valio, bent jau nėra lietaus. Prie pat terminalo yra ir minėtųjų autobusų (šatlų) terminalas, bilietus galima nusipirkti taip pat, kaip ir Paryžiaus metro – iš bilietų pardavimo automato. Viskas labai paprasta, netgi primityvu. Vienas bilietas galioja tris mėnesius, tad sukti galvos dėl grįžimo neverta. Beje, iš to paties Porte Maillot autobusai kursuoja atgal į Beauvais pagal oficialius skrydžio laikus, t.y., jei lėktuvas kyla 13.55, vadinasi autobusas išvyksta 10.55. Mūsų atveju gi gavosi taip, kad atvykę prieš pat laiką, nebetilpom į „mūsų“ autobusą. Bet jų ten stovi keletas, ir įsėdę į kitą autobusą išvažiavom viso labo dešimčia minučių vėliau. Tad labai nervuotis, kad pavėluosite ir nespėsite, nereikia.
Oro uoste matosi, kad sustiprintas saugumas. Patruliuoja kariškiai, pilna kovine ekipiruote, su FAMAS‘ais, vėliau tokius pačius 3-4 karių būrelius teko sutikti ir prie Luvro, Notre-Dame‘o bei kitose vietose. Nepaisant to, tikrai nepasakyčiau, kad mieste labai jaustųsi padidintas saugumas ar baimė. Nieko panašaus, verda gyvenimas, pilna žmonių. Aišku, po išpuolių jau praėjo daug laiko, tad gal ir nieko keisto.
Atvažiavę į Porte Maillot (beje, kaip tik šalia autobusų stoties yra didžiulis prekybos centras, nors parduotuvės jame jau prabangesnės, ne H&M lygio) susivedėme nakvynės adresą ir nukulniavome ieškoti savo pastogės. Po pusvalandžio kelio mes jau vietoje, susiskambiname su šeimininke, gauname raktą, wifi kodą, išorinių durų kodą ir palinkėjimą gerai praleisti laiką ir jei ką, skambinti, ir viskas. Paryžius prasideda.
Pirmoje eilėj, žinoma, čiuožiam prie Eifelio. Kaip ne kaip, praktiškai ranka pasiekiamas. Iki Jardins du Trocadero ir Palais du Chaillot komplekso – vos kelios minutės pėstute, o ir Eifelis nuo jų skiriamas tik tilto per upę. Trocadero sodai, beje, yra ta pati vieta, kurioje tik ką pradėjęs II pasaulinį karą ir užėmęs Paryžių atvažiavo pasifotkint ir pats Adolfas. Žinant šitą faktą iš anksto ir nusifotografavus atitinkamu kampu, galima sulieti savo nuotrauką su Hitlerio arba papozuoti identiškoje vietoje ir pozoje bei taip išgauti pakankamai unikalių kadrų, kaip kad ši, internete sužvejota foto.
Įdomus dalykas yra tas, kad visą laiką prieš atskrendant į Paryžių ir netgi jau atvažiavus į jį autobusu, buvau šventai įsitikinęs, kad Eifelis man nepatiks. Iš serijos, „Nu kas ten gali patikt? Nuvalkiota, šimtą kartų matyta, ir šiaip negražus“. Ir, aišku, kaip neretai tokiais atvejais būna, tik pamačiau, stalčius atsidarė ir iškart įsimylėjau. :) Taip pat turėjau tokį įsitikinimą, kad Eifelis yra daugiau mažiau, plius minus juodas ar labai tamsios spalvos. Pasirodo, kad ir čia klydau. Jis yra rusvai bronzinis. Paskutinį kartą dažytas buvo, berods, 2009 metais, o šiaip kiekviena detalė, varžtelis, sija yra perdažomi kas septynis metus. Taigi, jau šiemet ar kitąmet bokštą turėtų perdažyti. Esama spalva yra nekintanti nuo ~1970 metų, bet anksčiau bokštas yra švytėjęs labai įvairiomis spalvomis – raudona, oranžine, geltona, ryškai ruda. Iš įdomiųjų faktų – bokštas dažomas apie 18 mėnesių, bet lankytojams niekada nėra uždaromas, sunaudojama apie 60 tonų dažų, o darbų sąmata siekia 4 milijonus eurų.
Vakarais Eifelis, kaip ir dera, būna labai gražiai apšviestas, o nuo 6 valandos vakaro kas valandą pirmas penkias minutes įsijungia papildomos mirksinčios lemputės, kurios, nors ir turi šiek tiek kičinio efekto, vis tiek pakankamai žavios. Į bokštą galima pasikelti, pasirinktinai arba į antrą lygį, arba į patį viršų. Antras lygis kainuoja 11 eurų, viršus – 17. Galima (ir yra rekomenduojama) bilietus įsigyti iš anksto, tačiau visų pirma, kai žiūrėjau maždaug sausio viduryje, tai mūsų datai jų nebebuvo galimybės gauti, nes panašu, jog reikia pirkti likus bent mėnesiui, o antra, tai bet kuriuo atveju neturėjome didelio noro, nes nesame panoramų mėgėjai ir paprastai būna taip, kad užlipi, pažiūri, pasakai kažką panašaus į „nu ok“ ir keliauji žemyn. Tas pats buvo ir, tarkim, Romoje, ant didžiosios Vatikano katedros kupolo, nors jau buvo vasara, šilta, žalia ir gražu, tad nieko keisto, jog į žieminį Paryžių žiūrėt iš aukštai nepanorome. Plius ir pinigų buvo gaila, che che che. :)
