Prancūzija: Gimtadienis pavasarinėje Normandijoje

Kažkokie man šiemet grįžimo į praeitį metai gavosi. Rudenį, po 15 metų, grįžau į Kataloniją, o dabar po šešerių metų vėl, planuotai, aplankiau Normandiją, tiksliau gražiąją pakrantę Etretate. Matyt senstu :)


Tąsyk, šis ,,drambliukas" buvo mano kelionės tikslas, užsinorėjau ten, pamačius vienintelę nuotrauką. O dėl to, kad bijojome pavėlavę likti be nakvynės, šioje nuostabioje vietoje užtrukome vos porą valandų, todėl pažadėjau sau, kad būtinai kada nors čia sugrįšiu. Kadangi mano vyras nemėgsta vykti ten kur jau buvo, tai svajojau, kad kažkada, atvažiuosiu čia su draugėmis ir šioje pakrantėje išgersime tikro Prancūziško šampano :)


Artėjantis mano 45-metis labai tam tiko. Šiaip gimtadienių su draugais niekada nešvenčiu, net per jubiliejų išskridau su mamos dovanotais bilietais su šeima į Angliją. Todėl išsiunčiau pakvietimus 8 savo draugėms, kad kviečiu jas, visų praėjusių gimtadienių proga, taurei prancūziško šampano mano mylimiausioje pakrantėje Normandijoje. Ir septynios iš jų sutiko :)

Tarp kitko, man tai buvo dar viena sukaktis. Prieš 5 metus viešnagė į Angliją buvo mano pirmas normalus skrydis (neskaitant kelių egzotiškų tarybinių laikų pasiskraidymų,studentavimo metais), kuris pakeitė mano keliavimo stilių. Po jo aš supratau, kad kelionių troškulį galima labai greitai numalšinti turint minimum laiko ir pinigų, kas man labai tiko. Jau nebereikėjo metus laukti atostogų, kad porai savaičių kur nors išvykti, taip pat nebereikia rūpintis automobiliu, kurį tokiai kelionei paruošti taip pat reikėjo išlaidų ir laiko. Galima išnaudoti bet kurį ilgąjį savaitgalį, šventines dienas, jei išeina, atsiprašyti dar kokią dieną iš darbo ir galima daug per tas 4-5 dienas pakeliauti, ir pailsėti ir įspūdžių ne mažiau negu per normalias atostogas gauti, o grįžus jaučiuosi kad namie nebuvau taip ilgai...
Nors kartais visai pasiilgstu ir tos ilgos bei varginančios kelionės per Lenkiją...Turi savo žavesio ir toks keliavimo būdas, tik po tokių atostogų mums reikia dar poros dienelių poilsio.

Taigi, praėjo 5 metai, kai aš atradau Ryanair ir per tą laiką šis skrydis - jau 35-tas. Nemažai, ypač žmogui kuris bijo skristi. Taip,taip, aš iki šiol labai bijau skristi ir nors prieš skrydį jau nebegeriu raminančiųjų kaip tada, prieš pirmą kartą, bet baimė vis tiek išliko. Tačiau noras keliauti daug didesnis ir dabar aš ramiai galiu gyventi tik tada, kai turiu bilietus sekančiai, kad ir tolimai kelionei. Taip ir gyvenu, kaip mane bendradarbis kažkam paklausus, kaip aš laikausi, apibūdino : ,,gerai gyvena - nuo kelionės iki kelionės". Bet manau, čia ne aš viena tokia :)

Šį kartą,prie savaitgalio prijungę gegužės 1-osios laisvą dieną, nusiperkame lėktuvo bilietus, užsakome gražią normandišką vilą, išsinuomojam du automobilius ir visos su nekantrumu laukiame kelionės. Žinome, kad viskas, kaip visada, bus gerai, vienintelis galvos skausmas - oras. Labai lietingas ten regionas ir per lietų prie vandenyno būtų nekas, bet su orais visada loterija...Ir nors prognozės prieš išskrendant buvo liūdnos - lietus, tik + 10 C ir dar šiaurės vėjas, tačiau lietaus negavome, visą laiką švietė saulė - o tai svarbiausia, todėl manau, kad su oru labai pasisekė, nes šiemet tokia temperatūra laikėsi Europoje beveik visą gegužę.

Kadangi skrydis į Paryžiaus(Beauvais) oro uostą vėlyvą penktadienio vakarą, tai vietoje atsirandame tik pirmą val. nakties. Vila nuostabi, tikrai galiu rekomenduoti, šalia name gyvena šeimininkai, jei ko nors reikia, bet patys nelenda. Vienintelis dalykas, kurio nesitikėjome, tai kad namas bus padalintas į du galus ir kitame taip pat nuomojami gal 4-viečiai apartamentai, o to užsakant mes nežinojome. Tačiau mes tų žmonių nei matėme, nei girdėjome, tik mašina stovėjo ir šviesa degė. Nors negarantuojame, kad jie negirdėjo mūsų :)


Normandija pasitinka mus tiesiog paskendusi žieduose, nes čia sidro kraštas ir pakelėse mūsų akis džiugino žydintys vaismedžiai. Kriaušės ir obelys čia nerealaus aukščio, jų niekas negeni, kadangi sidrui, manau, tinka ir krituoliai, jų skinti nereikia, todėl, svarbiausia, turbūt, vaisių kiekis. Sodus keitė nuostabios vilos, kurių rafinuotas grožis neleido mums bevažiuojant nuobodžiauti.
Miesteliuose visur žydėjo tulpės, bei kiti pavasariniai žiedai.


Pirmą dieną važiuojame į Deauville - garsų šiaurinės Prancūzijos kurortą, kur savaitgaliais ir Paryžiečiai atvažiuoja pailsėti, tačiau vėjas toks stiprus ir šaltas, kad minties pamatyti garsų paplūdimį su Holivudo garsenybių vardais pažymėtomis būdelėmis atsisakome, tik pasivaikštome po simpatišką senamiestį, kur jautėsi kažkokia snobiška prabanga.
Gražu, bet kad Prancūzijoje visur gražu ir specialiai ten važiuoti tikrai neverta, nebent kaip mes, pakeliui į Honfleur. Užsukę į vieną iš vietinių delikatesų parduotuvėlę gavome paragauti vietinio gėrimo - Calvadoso. Tai obuolių brendis. Kadangi buvome sušalę, tai labai patiko - taip gerai sušildė :)

Tarp kitko Normandiją, be miestų, pilių ir gražiųjų pakrančių garsina ir, taip vadinamos, trys C - Calvados, Cider, Camambert. Vieno jau paragavome.

O Honfleuras įsikūręs prie išplatėjusios upės deltos ir ilgai buvo pagrindinis uostas, kol juo netapo didesnis ir patogesnėje vietoje esantis Havras.

Pagrindinė miestelio įžymybė - nuostabi krantinė, kur taip ir norisi išsitraukti molbertą...Ją tapė nemažai žymių prancūzų dailininkų.
Šioje gatvėje pamačiau ir jau kai kur matytą skulptūrą - pasirodo čia yra šio menininko galerija.


Kita, ne mažiau lankytina vieta - medinė bažnyčia, kurią pastatė laivų statytojai, nes sudegus senajai, dėl pinigų stygiaus, naujos bažnyčios statybos buvo atidėliojamos, todėl miestelėnai savomis jėgomis ir lėšomis pasistatė maldos namus. Varpinė, taip pat medinė, buvo pastatyta atskirai, šalia bažnyčios, kad kilus gaisrui, nesudegtų viskas.


Labai patiko mums ten, neskubėdamos pasivaikščiojome, skaniai papietavome. Nors maistas Normandijoje labai brangus. Žuvies patiekalai kainuoja nuo 23 eur., moliuskai - 11, todėl labiausiai apsimokėjo imti kompleksą iš šalto, karšto patiekalo ir deserto, kurių kaina nuo 12 - 16 eur., o jei dar pasiimi ąsotėlį vietinio vyno, tai pietūs kainuodavo apie 20 eurų. Čia šaltas užkandis - labai skanu, nors keistas derinys krevetės su majonezu.


Tačiau vietinis maistas - tai viena iš maloniųjų kelionės akimirkų, todėl teko įsivaizduoti, kad mokame litais :) Beje, taip skaniai paruoštų moliuskų, kaip Normandjoje, dar neteko valgyti.


Artėja vakaras, o dar norime aplankyti labai žavų miestelį su kanalais - Pont Audemer, kuris yra netoliese. Mums jis labai patiko. Tikrai verta ten pasivaikščioti.


Kai kurioms pavyko paragauti labai simpatiškų vietinių saldumynų su kalvadoso įdaru, nes aptiko sveriamų - sakė skanu. Po to jau neberadome niekur, o supakuoti suvenyriniai kainuoja tikrai nemažai.


Antrą dieną vėl saulėta, todėl šiandien pasirenkame C. Monet sodo lankymą, nes nežinosi, kada čia tie žadėti lietūs užklups. Iki jo virš 100 km, todėl pakeliui dar užsukame prie Vernono vandens malūno , kuris išlikęs nuo XVIa.- šalia parkelis su prieplauka ir suoliukais, todėl labai linksma gavosi poilsio valandėlė, labai tapybiškoje vietoje, beganant maisto prašinėjančias antis.


Atvykstame į Giverny miestelį, kuris taip gražiai apželdintas, kad jei ne bilietų kasos, tai nesuprastum kur ta C.Monet sodyba prasideda.
Pats tulpių žydėjimo metas, todėl grožis neišpasakytas, tiek tulpių gali pamatyti nebent Olandijoje, Keukenhofo parke.
Garsus dailininkas čia gyveno apie 40 metų, pats kūrė šį sodą ir nutapė savo garsiausius paveikslus. Sodo veidas kinta su metų laikais - tulpes keičia rožės ir vandens lelijos, po to pasipuošia jurginais, rutbekijomis ir kitais rudeninias žiedais. Giverny yra mėgiamas ir paryžiečių, bei sostinės svečių, todėl vienumoje pabūti vargiai pavyks, bet net saulėtą sekmadienį, per patį tulpių žydėjimą, žmonių kiekis tikrai neišgąsdino.


Iki soties pasigrožėję žiedais ir vietinėje kavinukėje sočiai papietavę, važiuojame į pilį, nes kokia viešnagė po Prancūziją be pilių, o juk jų čia tikrai nemažai. Pasirenkame tą, kuri mums labiausiai pakeliui ir kuri pasirodė viena iš gražiausių - Beaumesnil.

Pagal vidaus ekspozicijas ir prižiūrėtojų nebuvimą greičiausiai istorinė vertė jos nedidelė, bet buvo ten visokio grožio, ko būna bet kokioje pilyje, tik nedaug, kelios salės. Lankytojų be mūsų taip pat buvo vos keli, todėl išsitraukiame taures ir atsidarome vietinio sidro, kurio būnant Normandijoje taip pat būtina paragauti, net jei jūs tokių gėrimų ir negeriate, nes jis čia visiškai kitoks, nei parduodamas pas mus, toks daugiau primenantis parūgusias obuolių sultis, bet skanus.

Paskutinis šiandienos tikslas - Rouen. Tai jau nemažas miestas, su labai gražiu senamiesčiu, keliomis įspūdingomis bažnyčiomis, įdomiais miesto vartais su laikrodžiu.

Čia buvo sudeginta Žana Dark, kurios atminimui dabar stovi paminklai ir net šiuolaikiška bažnyčia su didžiuliais vitražais jos garbei pastatyta.
Bet sekmadienio vakarą miestas tuščias, viskas uždaryta, net šitas vitrinoje netyčia uždarytas:)

Tačiau pagrindinė grožybė, kuri įsimins ilgam, tai pilnas miestas neišpasakyto grožio žydinčių sakurų.Jos mus lydėjo visur, visas penkias dienas, ir iki pat kelionės galo nenustojome jomis žavėtis, bet tiek daug kiek Rouene, niekur nematėme.


Pirmadienį mūsų kompanija išsiskiria, nes nebuvusios visgi nutaria vykti į San Mišelio kalną, o jis tikrai to vertas, nors iki jo ir toli,
o jau kažkada aplankiusios šią, pačią garsiausią Normandijos įžymybę, nutaria tiek nesivarginti ir praleisti dieną pasivažinėdamos po mažus miestelius palei vandenyną.

Taigi neskubėdamos pradedame nuo Dieppe, kur atsiveria nuostabi pakrantės panorama,
pasigrožime iš tolo pakeliui pasitaikiusia Miromesnil pilimi,
vykstame link Fekampo, vienur sustodamos išgerti kavos, kitur pasivaikštome po miestelius, nesėkmingai ieškodamos kur pavalgyti - visgi dar nesezonas...Taip pasiekiame Fekampą, kur apžiūrime miestą,
skaniai papietaujame, suvalgome po dievišką desertą - Creme Brulee...


Tada apsiperkame maisto parduotuvėje ir važiuojame gaminti vakarienės, nes kaip ir įtarėme, draugės iš San Mišelio grįžo pilnos įspūdžių, bet alkanos ir pavargusios, ypač vairuotoja, visgi 700 km.

Tarp kitko, po šios kelionės padariau išvadą, kad nors atstumai atrodė ir nedideli, ir vairuotojos patyrusios, ir kasdien sėdančios už vairo, netgi ir dideliems atstumams, tačiau kilometrų vis tiek susidarydavo apie 300 ir daugiau per dieną, o čia visgi atostogos, todėl reikėjo registruoti ir antrą vairuotoją, kad galėtų pasikeisti, o nuomojantis dažnai būna pasiūlymai gauti šią paslaugą ir nemokamai. Nes jau kartais mums net gaila buvo savo vairuotojų - mes ilsimės, o jos dirba. Rudenį, Ispanijoje, mes dviese kas antra diena vairavome, tai buvo pats tas. Tai čia toks praktinis patarimas/nukrypimas :)

O vakarienei - mano firminė jūros gėrybių sriubytė, svieste keptos krevetės ir rožinis d'Anjou vynas, kuris buvo mūsų šios kelionės atradimas - labai jau mums jis ten patiko.


Na ir išaušo dar viena, saulėta, nors ir šalta, jau paskutinė kelionės diena, kuri buvo skirta tam, ko mes čia ir atvykome - gimtadienio šampanui Alebastro (Cote d‘Albatre) pakrantėje.

Nors apie tikrą šampaną nieko neišmanau, netgi nebuvau jo ragavusi, tai rinkausi gražiausią butelį ir pataikiau, nes tikrai buvo skanus, be to ir vieta, nuotaika, kompanija, gimtadieniniai sveikinimai, be abejonės, taip pat turėjo skoniui įtakos :)

Diena pasitaikė pati šilčiausia, todėl prabuvome ten gerą pusdienį - pasivaikščiojome skardžių keteromis, pozavome nuotraukoms nuostabiame fone, sėdėjome pliaže ant saulės įkaitintų akmenukų, ilgai ilgai pietavome kavinėje ant vandenyno kranto...Nuostabus gimtadienis, geresnio nebuvo...


Taip smagiai užsibuvę, vos suspėjame į paskutinę Fekampo Benediktinų rūmų ekskursiją 17 val., kuri taip pat labai patiko.
Aš mėgstu muziejus tik tuos, kuriuos gali apžiūrėti per 1-2 val., kurie yra įvairiapusiai - negaliu valandų valandas spoksoti į paveikslus - tai ne man. O čia buvo visko : prabangios salės, įdomūs eksponatai,
patiko Benediktino likerio istorijos ekspozicijos, dėžėse sudėti pagrindiniai likerio gamybai naudojami prieskoniai - gali pačiupinėti, pauostyti, nuotraukoje pamatyti kaip atrodo tas augalas gamtoje.
Vitrinoje demonstruojami rasti šio gėrimo plagiatai iš viso pasaulio - pasirodo tai labiausiai padirbinėjamas likeris pasaulyje.

Pasibaigus ekskursijai gauni paragauti šio garsaus gėrimo. Suvenyrų parduotuvėlėje labai skoningi suvenyrai ir skanios lauktuvės, kurių negėda parvežti į darbą, ypač jei už tave kažkas dirba, kol mes čia degustuojam :)
Ir ačiū dievui, kad tų lauktuvių mes ten nusipirkom, nes sekanti diena, buvo gegužęs 1-oji, o ten Maximų nėra, darbo žmonės tą dieną, pasirodo, nedirba. Na, nieko tokio, apsieisim be lauktuvių, bet kad nedirba ir degalinės, to tai nesitikėjome.
Taigi, skrydis apie 15 val., tačiau nieko tą paskutinę dieną jau nenuveiksi, todėl lėtai pusryčiaujame jau pamėgtus prancūziškus paštetus su bagetėmis ir šiltai atsisveikiname su šeimininkų šeima, kurie mums siunčia oro bučinius ir kviečia atvažiuoti dar :)
Beauvais miestelyje šiek tiek pasivaikštome, išgeriame kavos ir judame link oro uosto, pakeliui ieškodami degalinės, juk reikia atiduoti mašiną pilnu baku, deja veikia tik automatinės kolonėlės, o jos kažkodėl mūsų kreditinių nepriima - bandėm net vietinių prašyti pagalbos - nepavyko. Laikas tirpsta, į oro uostą vėluot nesinori, tai paliekam mašinas aikštelėje, įmetame raktelius ir dokumentus į agentūros dėžutę, nes čia aišku irgi niekas nedirba, ir skrendame namo. Po savaitės nuo kreditinės nuskaito pinigėlių už trūkstamą kurą ir po ,,kuklų" 50 eurų užpylimo mokestį už kiekvieną automobilį. Nieko tokio, aštuonioms keleivėms pasidalinus ne kas gavosi, dėl tokios baudelės nervintis ir vėluoti į oro uostą tikrai neverta.

Tai štai tokia smagi gimtadieninė kelionė gavosi, nors iš tikrųjų, pats gimtadienis, tai buvo tik ,,gražus pretekstas" nuvažiuoti su draugėmis į šią nuostabią vietą, nors daugumai jau nebereikia jokių priežasčių kažkur su manimi vykti - išsiunti el.laiškus su pasiūlymu ir jau kitą dieną gali pirkti lėktuvo bilietus. Štai tokios šaunios mano draugės - ačiū joms :)

Booking.coms
storyLazyload();