Portugalija: Paskutinę minutę į Madeirą

Į Araratą kopti nepavyks, tai galutinai paaiškėjo likus gal trims ar keturioms dienoms iki kelionės į Turkiją. Turkai atnaujino karinį konfliktą su kurdais, vaizduodami, kad su IS kariauja - kažką tokio skaičiau "Economist" žurnale pakeliui į Madeirą. Turėjau perskaityti, nes rūpėjo, kodėl po galais negaliu lipti į išsvajotąjį Ararato kalną, kur taip norėjau. Bet ką čia dabar verksi dėl prapuolusios kelionės (oficialiai, ji atidėta kitiems metams) dabar svarbiausia sugalvoti ką čia nuveikus, nes staiga lyg iš dangaus nukrito visa laisva savaitė, o man, niekad neturinčiai laiko, tokie dalykai labai retai nutinka. Pasirinkimas yra gana nemenkas: nuo galimybės važiuot namo, į kaimą ir sėdėt po savo obelia, iki galimybės aplankyt kokią nors naują šalį. Rinktis ir malonu ir sunku ir net truputį skausminga, bet nusprendus, kad nepatekusi į kalnus noriu prie jūros, labai greit paieškos ratą susiaurinu iki salų Atlanto vandenyne. Skrydžių kainos nulemia pasirinkimą, ir po karštligiškų viešbučio paieškų, nes aišku viskas jau senai užsakyta, užsisakau nakvynę dviejose Madeiros vietose – gal taip pavyks daugiau pamatyt, galvoju sau.

Kelionė nebuvo baisiai ypatinga, nebuvo toks ir nusileidimas Madeiroj, nors buvau girdėjus pasakų apie labai trumpą nusileidimo taką ir vėjų blaškomus lėktuvus. Tik pradėjus leistis puoliau dairytis tos žaliuojančios salos ir spėjau pastebėti apačioj tyliai praslenkančias Madeiros salynui priklausančias salas "Deserted islands", kurios kiek spėjau paskaityt yra visiškai netinkamos gyvenimui, tai ir nebuvo niekada apgyvendintos. Kad dykai nestūksotų, portugalai ten bent jau saugomą teritoriją kažkuriai ruonių rūšiai saugoti įsteigė. Atrodo, kad negalim mes žmonės be statusų nei patys gyventi, nei nieko dėtam uolos gabalui neleidžiam šiaip sau būti. Nors, kai pagalvoji, nei tai uolai nei ten gyvenantiems ruoniams į visus tuos statusus nusišvilpti, svarbu jien, kad žmonės į akis nelenda ir tingiai gyvent leidžia. Beje, teisybės dėlei tenka pridurti, kad vistiek į tas salas žmonės braunasi, nes iš Madeiros yra prganizuojamos ekskursijos saloms aplankyti. Kainuoja dienos kelionė 80 eurų, už tai būsite nuplukdyti į apleistąsias salas, gausite pietus, gal pasimaudyti tykiam užutėky, ir tada jus gražins atgal į Madeiros sostinę. Norėjau aš ten, į tas salas, bet ai, daug ko aš norėjau.

Tik atvažiavus į viešbutį esantį Caniço gyvenvietėje iškart po pietų, pradėjau po jį blaškytis, norėdama susiplanuoti kone visą savaitę - kad tik nei minutė veltui nepraeitų: reikia man pamatyti išgirtasias levadas, užsilipti į aukščiausią viršūnę, pasilabinti su banginiais ir būtiniausiai išsimaudyti Atlanto vandenyne. Belaukdama kambario užsisakiau kokias tris malonias procedūras, nes viešbutis ne tik kad buvo įsikūręs nuostabiam botanikos sode, bet ten dar buvo ir spa, ką lietuviškai mes turbūt vadinam sveikatingumo centrais.
Po to gavau arbatos ir pradėjau šiušenti kalną lankstinukų apie levadas, kalnus ir organizuojamas keliones, kurių prisirinkau viešbutyje ir oro uoste. Diena buvo kaip reikalas vėjuota, todėl mano popierius be manęs dar šiušeno ir vėjas, o vieną minutę įsijautęs apskritai nunešė juos nuo stalo, barstydamas tarp stalelių, o porą pamerkdamas į baseiną varlėms. Gal ir nebuvo tas baseinėlis varlėms kurkti pastatytas, ar karveliams praustis, bet jame kas vakarą gražiai kurkė žaliosios, o rytais turkšdavosi karveliai. Stebėjau tuos gyvus vaizdelius daugybę kartų, nes viešbutis internetą tiekė tik priimamajame ir dar čia, bare prie to varlių baseino. Užtai dažnokai čia ir nusėsdavau, kartu su kitais svečiais - interneto aukomis, kurie nuolat kūprinosi ir bedė nosis į ekranus norėdami saulės užtamsintuose iPhon‘ų ir planšečių ekranuose kažką įžiūrėti.

O gal ir gerai, kad to interneto nebuvo niekur kitur, užtai viešbučio restorane, kur tebuvau kartą įlindus, vietoj šeimų su į telefonus galvas įbedusiais vaikais mačiau guviai bendraujančias šeimas.
Beplanuojant gyvenimą Madeiroj ir besigrožint mane supančios augalijos grožiu praėjo mano pirmasis pusdienis Madeiroj.

Kad ir kaip norėjau aktyvios ir pilnos programos, sekmadienį vistiek paskyriau tingėjimui ir skaitymui. Tiesą sakant, jei būčiau žinojus kokioj puikioj vietoj gyvensiu, būčiau galėjus kokių 15 knygų atsivežt, ir ramiausiai būčiau neišėjusi iš viešbučio teritorijos, o vien tik skaičiusi visų tų palmių, monsterų, bananų ir agavų pavėsyje.



Anksčiau galvojau, kad tai man būtų neįveikiama užduotis – tupėt vienoj vietoj, bet tokioj vietoj kai šitas viešbutis tikrai galėčiau, oi kaip galėčiau. Bet gi atsivežiau vieną vienintelę, užtai nuostabią knygą Akmeniniai klevai, parašytą Lietuvoje gyvenančios rusų rašytojos Lenos Eltang. Kažkada senai buvau skaičius interviu su autore, o po kiek laiko ir knygą įsigijau. Ta knyga nukeliavo iki Akonkagvos, bet ten gal penkis puslapius teperskaičiau ir vieną citatą savo gyvenimui ant kalno pritaikiau. Per sunki ji buvo kalnui. O va tysant ant patogaus gulto po maloniai kaitria Madeiros saule vidury botanikos sodo man labai lengvai pavyko panirti į knygą ir gyventi su pagrindine heroja Sasha Sonli visas tris dienas.

Kad ir koks malonus būtų skaitymas, sekmadienio popietę mano smegenys vis dar veikė darbo režimu ir kuždėjo, kad ten, apačioj yra paplūdimys ir tikras vandenynas –ko tu čia drybsai dabar prie baseino? Teko keltis ir ieškoti kelio iki paplūdimio, kuris pagal žemėlapį turėjo būti ne taip ir toli, tik kad labai jau žemai. Dar atskrisdama, kai bandžiau kišti galvą pro lėktuvo liuką, norėdama kuo daugiau akimis aprėpti, pamačiau kaip ir reikėjo tikėtis kalnuotą salą. Tiesą sakant ji atrodė kaip vienas didelis kalnas. Tai savaime gal ir nebūtų blogai, nes kanus aš myliu, deja toji Madeira dar buvo ir kaip reik apraizgyta kelių kelelių, tiltų, tunelių ir viadukų tinklu ir dar visa nusėta baltais namukais, viešbučiais ir pramogų parkais, net oro uostas joje netilpo, prireikė pakilimo taką statyt ant kolonų, tiesiog vandenyne.

Užtai kai sugalvojau palikti idilišką viešbučio teritoriją, klausimas galvoj kirbėjo tik vienas: kaip aš perbrisiu visas tas autostradas ir prasibrausiu pro tankų viešbučių tinklą, nes jie juk dažnai dideles teritorijas užsitveria? Mano tokios neramios mintys visai nepasirodė pagrįstos, viešbučio administratorė mane patikino, kad kelias iki jūros pėstiesiems tikrai yra, ir kad aš lengvai jį rasiu. Tai ir radau, su gero žemėlapio pagalba. Einant siaurais smėlėtais takeliais ir nukleiptais cementiniais laiptais žemyn nevalingai lindo mintys galvon apie tai, kaip čia viskas atsirado toje saloje, vidur niekur, vidur Atlanto vandenyno? Iš kur visos šitos betono, plytų ir asfalto modernios džiunglės? Juk kažkada čia plytėjo vientisas miškas ir pirmi keliautojai koją salon įkėlę turėjo pradėt nuo elementarios medinės trobelės pastatymo. O kažkada vėliau daugelis statybinių medžiagų, visi įrenginiai, mašinos... viskas turėjo būti atplukdyta... Ir paskatino mane tai pašmirinėt po internetą ir paskaityt apie Madeiros atradimą. Jei trumpai, tai du portugalų keliautojai išsiruošę vandenų prie vakarinės Afrikos pakrantės tyrinėt audros 1419 metais buvo nublokšti į nedidukę salą, kurią Porto Santo pavadino. Toji sala yra mažoji Madeiros kaimybė, garsi savo auksiniais smėlio paplūdimiais. O Madeirą anot vieno šaltinio tie keliautojai teatrado metais vėliau, tik nesuprantu kodėl, nes Porto Santo giedrą dieną yra puikiausiai matoma iš Madeiros, Porto da Cruz miestelio. Mano manymu Madeira ir iš Porto Santo anuomet irgi turėjo matytis...

Nesvarbu kaip ten buvo, svarbu, kad sala, kai ją atrado, visa buvo apaugus laurų medžių mišku tankiausiu. Ir reikėjo tą mišką degint, žemę žemdirbystei paruošt, nes portugalų valdžios salą tik atradus buvo įsakyta apgyvendinti nedelsiant. O tas pirmąsias trobeles statė ir mišką degino iš Afrikos atvežti vergai. Pradėjo ten portugalai cukrašvendres augint, ir virto portugalų parduodamas cukrus auksu ir sala klestėjo. Kažkodėl man tai priminė Peru, kuri kadais klestėjo paukščių mėšlą kaip vertingiausią trašą pardavinėdama. Ilgainiui cukrašvendrės vietą užleido vynui, nes jų auginimas persikėlė į Braziliją ir kitur. O Madeiros vyno jau ragavot ir apie jį girdėjot, taigis tuom ir baigsim istorijos pamokas.



Aš aš juk einu paplūdimio ieškot. Kas ieško, tas randa tad ir aš radau tą keistą vietą, juodų riedulių nusėtą pakrantę, kurią daužė bangos. Ak tai šit kas buvo turėta galvoj patarimų žarstytojų internete, kurie siūlė nesirinkti Madeiros tiems, kurie mėgsta paplūdimiuos vartytis lyg ruoniai. Labai čia pasivartysi ant šitų akmenų...
Nuklypavau per įkaitusius akmenis links vandens, bet šlapi jie žinoma buvo slidūs, tai tik teprisėdau ant vieno riedulio tuštutėliame akmenų ruože galvodama, kad ne, ne ten aš pataikiau, oi ne ten... reikėjo man važiuot į Porto Santo (norėjau, tik ten nebuvo anei vieno būsto prieinama kaina). Trumpai paliūdėjus patraukiau nekuklia palmių alėja tolyn, ir atvedė ji mane link kito akmenų paplūdimio, kuris buvo nusėtas poilsiautojų: ant akmenų, cementinių gultų, tiesiog ant gatvės, visur! Va šičia aš tikrai įsimerksiu į skaidriausią, gaivinantį Atlanto vandenį, pažadėjau sau. Atradimas padarytas, sekmadienis nenuėjo veltui.



Pirmadienio rytą turėjau užsisakiusi pramogą: “banginių medžioklė“. Na suprantama, medžioklė perkeltine prasme, mes turėjom medžiot gerus įspūdžius ir gerus kadrus vidur vandenyno. Nuojauta dar lipant į valtį man kuždėjo, kad ne ką pamatysiu, nors visą kelią mane link uosto veždamas portugalas nuotykių agentūros vairuotojas ir gidas man aiškino apie jų turimus būdus vandens žinduoliams aptikti. Tik išplaukus iš uosto mus pasitiko pasišiaušę bangos ir tarp jų net labai norėdamas nedaug šansų turėjai ką nors pamatyti. Visos dviejų su puse valandų kelionės metu pamačiau vieną vėžlį (kuris taip ir neišniro paviršiun, nes tikriausiai nebuvo gerai nusiteikęs), kažkur skubančio delfino keterą (kai jau buvau beužminganti nuo malonaus sūpavimo) ir lygiai dvi žuvis skraiduoles (jos tikrai skraido). Galėtum tarti, kad medžioklė nevykusi ir 45 eurai išmesti į balą, betgi ne, kelionė baigėsi visai puikiai, mano manymu. Besivaikydami niekur nesančius banginius mes sukorėm gerą gabalą kelio į pietinę salos pusę, ir visą tą gabalą reikėjo grįžti atgal, savaime aišku. Kai tik mes pasisukom plaukt atgal, vėjas irgi apsisuko ir nukreipė visą savo jėgą į mus. Laivo (gerai jau, guminės valties) kapitonė basakojė mergina jį pasuko tiesiai prieš bangas ir perspėjo mus, kad dabar truputį pakratys. Ir mes skridom! Skridom per bangas, kaip tie kateriukai filmuose, skridom nuo vienos bangos ant kitos, kartais kritom žemyn, nes banga nespėjo mūsų prigriebt, kartais tėškėmės taip, kad purslai tikšdavo į visas puses, ir aišku ant mūsų, tada vėl kilom aukštyn ir vėl skridom! Tai buvo tobuliausias pasiplaukiojimas mano gyvenime, nors paslapčiukais norėjau, kad bangos būtų DAR aukštesnės o plauktume dar greičiau. Šalia manęs sėdinti vokietė buvo laiminga tiek pat kiek ir aš ir krykštėm mes visą kelią iki pat uosto. Kai išlipus lauk gidas nutaisęs (aišku melagingą) nuliūdusį veidą atsiprašinėjo, kad nieko neparodė, aš vis dar šypsojaus ir galvojau tylėk tu, žmogeli, mes gi puikiai pasiplaukiojom! Žygį laikiau pavykusiu.



Antradienis taip ir išvengė bet kokių rimtesnių planų, todėl pasiėmiau knygą ir išėjau į tą akmeninį paplūdimį. Ir štai pagaliau, trečioj buvimo Madeiroje dienoj, tame akmenų paplūdimy mane ir ištiko atostogos. Nors jau žinojau anksčiau, bet dabar teko iš naujo patirti: bangų mūšos gausmas yra geriausias vaistas nuo bet kokių nereikalingų minčių, streso ir viso kito. Besiklausant bangų man beliko tyliai bendrauti su Sasha Sonli iš Akmeninių klevų, kurios gyvenimas deja nebuvo toks saldus kai mano, bet kuri į visas jai tekusias nelaimes žiūrėjo su filosofo (ar raganos) ramybe. Taip ir prasėdėjau kone visą dieną ant cemento lopinėlio po gražiu skėčiu pasitiesus ploną rankšluostėlį, skaićiau klevus, o kai per daug įkaisdavau, brisdavau atsigaivinti į skaidriausius Atlanto vandenis.

Po puikios dienos pajūry svajojau skaniai pavalgyt internete nužiūrėtame restorane, bet jiems priskambinti taip ir nepavyko. Iš anksto neužsakius stalelio ten važiuoti nedrįsau, o viešbučio priimamojo ponulis pasmailintu liežuvėliu tuojaus pasinaudojo proga ir įsiūlė man nuvažiuoti į jo rekomenduojamą restoraną. Nuvežimas, beje, nemokamas. Visi žinom, kaip tokios klientų viliojimo schemos veikia, bet iš nenoro likti vakarieniaut viešbuty aš sutikau. Ir atvežė mane malonus taksistas į tokią nuobodžią pakelės užeigėlę su ilgiausiu meniu. Nusivylimas pradžioj buvo nemenkas ir jau buvau bekylanti iš vietos ir bėganti lauk, bet čia jaunas padavėjas atėjo su lėkšte šviežutėlio sūrio ir alyvuogėmis. Sūris buvo toks skanus, kad nusprendžiau, jog čia bus geras ženklas ir likau restorane. Piktumo nuotrupos užsilikę galvoj neleido imti dienos žuvies, kainuojančios dvigubai daugiau nei kiti patiekalai, ir saugumo dėlei pasiėmiau tradicinio vietinio patiekalo "estapada". Tai balta ir skani žuvis, sužvejota netolies, ir tikėtina bus šviežia. Buvo ji skaniai pačirškinta ant griliaus, todėl tikrai susivalgė skaniai. Piktumas kiek atslūgo (kol paskui sukilo vėl, pamačius atneštą sąskaitą)... reikia pasakyti, kad porcijos čia Madeiroj yra milžiniškos, tad po tos žuvies desertui vietos neliko, kad ir kaip jo mano galvelė būtų norėjusi. Beliko užsisakyt taurelę saldžios Madeiros...



Vakare, po malonaus ir tykaus pasisėdėjimo splendid sode ir iki soties prieksperimentavus fotografuojant naktinius natiurmortus, susikroviau daiktus rytojaus žygiui, nes ryt juk pagaliau lipsiu į kalną. Labai aukštą, net dvejų km nesiekiantį Madeiros kalną. Po to plaudama lėkštes kartu su arbūzo sulčių likučiais į kanalizacijos bedugnę nuploviau ir tuziną mažų mielų skruzdėlyčių, kurios nuolat marširavo ant virtuvės stalo. Už viską reik gyvenime mokėti, net ir skruzdėlėms, galvojau, tikriausiai vis dar patyliukais maištaudama prieš mane apmovusį restoraną, kuris saskaiton atskirai įskaičiavo ne tik garnyrą, bet ir pradžioj patiektą skanųjį ir šviežų madeiros sūrį ir net duoną.

Booking.coms
storyLazyload();