PORTUGALIJA – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

       Paskui užėjome į šalia esančią koplyčią St. Michael´s chapel, kurios vidinės sienos padengtos dailiomis plytelėmis, bet gražiausi čia - baroko stiliaus vargonai, sumontuoti 1733 m. ir susidedantys iš 2 tūkstančių vamzdelių, dekoruotų auksu bei kinietiškais ornamentais. Jais dabar grojama tik ypatingomis progomis.IMG_7598

       Užlipome į universiteto simbolį - varpinės bokštą. P1060708Tai buvo smagi atrakcija, nes lipti reikėjo labai siaurais cilindriniais laipteliais, kurių net 186. Du žmonės ant laiptų tikrai neprasilenktų, todėl vietiniai darbuotojai apačioje ir viršuje reguliuoja eismą: jei kas lipa į viršų, tai neleidžiama leistis žemyn ir atvirkščiai. Populiariausias varpas vadinamas „ožiu“ ir juo skambinama universiteto iškilmių metu. Nuo bokšto viršaus visa Coimbra matėsi kaip ant delno. Nuo čia atsivėrė pati geriausia miesto panorama su upės Rio Mondego vaizdu. Labai gerai, kad čia užsiropštėme.

       Visi šie objektai pasiekiami iš vidinės universiteto aikštės Paco das Escolas, kurioje nuolat būriuojasi lankytojai ir fotografuojasi prie šio komplekso grožybių, puošnių vartų bei karaliaus Joao III skulptūros. IMG_7602Akiai miela buvo stebėti, kaip vienu metu aikštę užplūdo būrys mažylių, kurie, tikriausiai, dar net mokyklos nelankė. Visi buvo vienodai juodai apsirengę tokais pat apdarais, kokius nešioja ir studentai. Vaikėzai smagiai klegėjo ir fotografavosi prie laiptų galerijos su kolonadomis Via Latina, kuri pavadinta lotynų kalbos garbei. Juk ši kalba daugelį amžių buvo pagrindinė mokslo įstaigos kalba.

       Senuosiuose karališkuosiuose universiteto rūmuose apžiūrėjome Privatų egzaminų kambarį, Ginklų kambarį, Ceremonijų salę Sala dos Capelos, kurioje vyksta svarbiausi įvykiai, tokie kaip rektoriaus paskyrimas, oficialus mokslo metų atidarymas bei daktaro laipsnio suteikimas.

       Išėjome iš komplekso ir nukulniavome į netoliese esantį vieną seniausių pasaulyje Jėzuitų koledžą Jesus College. Jame įkurtame Mokslo muziejuje aplankėme Chemijos laboratoriją, Fizikos kabinetą bei Gamtos istorijos galeriją. Ten apžiūrėjome ir pačiupinėjome įvairiausių laboratorinių įrenginių, prietaisų, pasijutome žingeidžiais studentais ir tarsi grįžome į studijų laikus. Gamtos istorijos galerijoje surinkta begalė eksponatų iš visų buvusių Portugalijos kolonijų. Ten ir gyvūnų iškamšos, griaučiai, kriauklės ir šiaip visokios įdomybės. Praktiškai tai yra T. Ivanausko zoologijos muziejus, tik ne Kaune, o Coimbroje. Na, ir ne toks didelis, kaip Laikinojoje sostinėje.

       Užėjome į Jėzuitų koledže esančią Naująją Coimbros katedrą Sé Nova (1 Eur), kuri kadaise buvo jėzuitų bažnyčia. P1060713Kai jėzuitai 1759 m. buvo išvaryti iš Portugalijos, bažnyčia atsilaisvino ir 1772 m. katedros statusas nuo nedidelės Senosios Sé Velha perleistas šiai erdvesnei Sé Nova. Išsiskiria katedros apatinis fasadas su keturiomis jėzuitų šventųjų statulomis, o viršutinį barokinį fasadą puošia dvi didelės Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos. Viduje galinga erdvi nava su skliautais bei daugybe šoninių koplytėlių.

      Neskubėdami nužingsniavome į seniausią Portugalijoje Botanikos sodą Jardim Botânico, įkurtą 1772 m. Jis užima 13 ha plotą ir tęsiasi nuo pat universiteto iki Mondego upės. Šalia sodo yra gražus akvedukas Aqueduto de São Sebastião. P1060731Sodo paskirtis buvo tiekti universiteto medicinos ir gamtos studijoms reikalingus vaistinius augalus, jis buvo užsodintas ir įvairiomis egzotinėmis bei retomis rūšimis, pargabentomis iš užjūrio kolonijų. Sode yra oranžerija, šiltnamis, bambukų giraitė, neoklasikinio stiliaus skveras su fontanu, baseinėliuose plaukioja žuvytės.Vienu žodžiu, Jardim Botânico yra puiki vieta maloniai praleisti laiką ir atsipūsti gražioje aplinkoje.

       Čia mes ilgai neužtrukome ir nuskubėjome į Senąją Coimbros katedrą Sé Velha (2,5 Eur). P1060738Jos statybą inicijavo pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques 1139 m., o jau 1184 m. bažnyčia pradėjo veikti. Tai puikus romaninio stiliaus pastatas su išskirtinio dizaino pagrindinio įėjimo durimis (vartais), kurių dekoracijose pastebima ryški arabų įtaka. Kairėje katedros pusėje esančios šoninės durys (vartai) atrodo ne ką prasčiau ir yra tikras XVI a. Portugalijos renesanso šedevras. Katedros vidus itin natūralus, didingas ir monumentalus. Kai sakau natūralus, tai turiu omenyje, kad viduje dominuoja švarus akmuo, be jokių išpieštų sienų ir lubų. Tas paprastumas kartais atrodo žymiai gražiau negu perdėtai spalvingos ir ryškios interjero detalės. Tai yra vienintelė portugalų katedra, pastatyta Rekonkistos laikais ir iki šių dienų likusi visiškai sveika ir neapgadinta. Negaliu nepaminėti ir vidinio katedros kiemelio su ankstyvo gotikinio stiliaus dengtomis arkadomis. Arkos ir kolonos dekoruotos unikalais ornamentais.

       Žmogui neužtenka vien tik dvasinio peno, jam, t.y. man reikia ir mėsos. Kiaulienos, jautienos, vištienos ar bet kurios kitos -ienos. Galvoje sukosi vieno humoristinio serialo herojaus žodžiai: I want dead animal on my plate! Right now! Neilgai trukus jau sėdėjau užeigoje pas turkus ir lepinau savo skrandį įvairios mėsos asorti (6 Eur).

       Po sočių pietų grįžome į viešbutį, persirengėme ir išvažiavome į Aveiro (40°38'43.6"N 8°39'16.8"W) čia yra mašinų stovėjimo aikštelė. Lagūnos pakrantėje išsidėstęs Aveiro yra tikras jūrinis miestelis. Viskas čia yra susiję su vandeniu, o miestelio centrinė dalis išraižyta daugybės kanalų. Perdėtai Aveiro yra vadinamas „Portugališka Venecija“, nes iki Venecijos jam kaip iki Andromedos galaktikos. Bet miestukas tikrai labai simpatiškas ir vertas aplankyti. IMG_7622Dauguma turistų su Aveiro susipažįsta plaukiodami kanalais gondolos tipo tradiciniais laiveliais, vadinamais barcos moliceiros. IMG_7625Siauros, spalvotos, plokščiadugnės valtys kadaise buvo naudojamos jūros dumbliams rinkti. Dabar vietiniai žvejai renka kur kas labiau apsimokančią produkciją – turistus. Juokauju, aišku. Pramoginiai turai kainuoja 7-15 Eur žmogui. Seklios lagūnos skiria Aveiro nuo Atlanto vandenyno, todėl čia susiformuoja dideli druskos klodai. Druskos gavybos industrija ir dabar veikia, bet ne tokiais mastais kaip anksčiau. Suvenyrų parduotuvėse prekiaujama vietine druska. Smagiai pasivaikščiojome po centrinę miesto dalį, kuri su savo spalvotais namais pasirodė itin jauki ir miela. P1060755IMG_7623Norėjome aplankyti žuvies turgų, bet jis jau buvo uždarytas. Gaila, taip norėjosi pažiopsoti į įvairiausias jūros “bjaurybes”…Lauko kavinėse pilna žmonių, gatvės muzikantai juos linksmina, spalvingos valtelės kanaluose džiugina akį, gyvenimas atrodo lengvas ir nerūpestingas…Tas stebuklingas žodis atostogos…Viduje jaučiu ramybę ir harmoniją. Kaip norėčiau, kad tokia būsena tęstusi kuo ilgiau…

       Nuvažiavome į Aveiro priemiestį Costa Nova (40°36'39.2"N 8°44'57.8"W). Ši vandenyno pakrantėje ilgame pusiasalyje įsikūrusi gyvenvietė išties yra žavinga. Savo išsidėstymu kažkuo primena mūsų Kuršių Neriją, nes iš vienos pusės – Atlantas, o iš kitos – lagūna (marios). Prieš tampant turistų mėgiama poilsio vieta, Costa Nova buvo paprastas žvejų kaimelis. Vietovės vizitinė kortelė -  nedideli spalvoti, raudoni, mėlyni, geltoni, vertikaliai dryžuoti nameliai. Sustatyti greta vienas kito jie atrodo labai simpatiškai ir žaismingai. Kadaise tokiuose nameliuose žvejai laikė savo įrangą, tai buvo tiesiog sandėliukai. Su laiku jie transformavosi į gyvenamas patalpas, kuriose žvejų šeimos vasarodavo. Per kopas nupėdinome į vandenyno pakrantę, kuri mus pasitiko plačiu, smėlėtu paplūdimiu. Tai buvo pirmas kartas, kai Portugalijoje įkvėpėme sūraus, gaivinančio Atlanto oro. Smėliukas geras, kokybiškas, niekuo nenusileidžia mūsų Baltijos smėliui. Pliažui suteikta Mėlyna vėliava - Europos Sąjungos paplūdimio kokybės simbolis. Prieš akis atsivėrusi vandenyno platybė manyje kėlė įvairialypius jausmus – susižavėjimą, baimę, įkvėpimą ir džiugesį. Tai bent galybė! Bangos garsiai, su trenksmu lūžo prie pat kranto, šniokšdamos kaip tūkstančiai gyvačių ritosi į krantą ir tuoj pat gurgėjo atgal į tėvo Atlanto glėbį. Žmonių prie vandens tik vienas kitas, nes dar ne sezonas. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodo vasaros įkarštyje: poilsiautojų knibždėlynas, paplūdimio žaidimai, klegantys ir smėlį kapstantys vaikai – pilnas komplektas. Atsisveikindami pamojavome Atlantui ir grįžome į dryžuotų namelių karalystę – pasivaikščiojome pėsčiųjų alėja, pasifotkinome, pasėdėjome ant souliukų ir stebėjome rusių merginų improvizuotą fotosesiją spalvotų namukų fone. Kaip tik jos neišsidirbinėjo prieš objektyvą, smagu buvo žiūrėti. Apskritai, kiek man teko matyti, tai įdomiausiai ir originaliausiai pozuoja rusės ir japonės.

Booking.coms
storyLazyload();