PORTUGALIJA – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

       Ryte leidome sau ilgiau padrybsoti lovose, nutarėme niekur neskubėti ir „įjungti lėtesnę pavarą“. Horizontalioje padėtyje galvojau apie tai, kad Portugalija labai sava šalis. Man patinka vietiniai gyventojai, ypač jaunimas – labai paslaugus, draugiškas, kalbantis angliškai. Čia tokia taiki ir atsipūtusi atmosfera. O jau maisto skanumas ir kava – kažkas iš fantastikos srities...

       Po pusryčių išvažiavome apžiūrėti Evoros monolitų, kurie išsidėstę už kokių 13 km į vakarus nuo miesto. Pradžiai nuvairavome prie Almendres Menhir (38°33'57.6"N 8°02'46.6"W) – tokio vienišo apie 4 m aukščio akmens monolito. Objektai yra atokiame užkampyje, iki jų važiuoti reikėjo žvyrkeliu, kuris jau daug metų nematęs greiderio. Lėtai, neskubėdami atvairavome iki pirmo sustojimo, palikome automobilį ir tokiu nusususiu apžėlusiu takeliu nupėdinome iki išdidžiai stovinčio akmens. Jam iš karto davėme pravardę „vienišas bybencas“ – jeigu kada ten būsite, tai patys suprasite, kodėl. P1070089Tie monolitai labai akcentuojami, bet, atvirai pasakysiu, nelabai yra ką ten žiūrėti. Galvojome, kad būsime vieninteliai tokie keistuoliai, bet turistų buvo ir daugiau. Sėdome į auto ir nuvažiavome prie didelės monolitų sankaupos Almendres Cromlech (38°33'35.1"N 8°03'42.1"W). IMG_8001IMG_8007P1070095IMG_8003IMG_8013Mane labiau sužavėjo ne patys akmenys, bet aplinkui plytinčios kamštinių ąžuolų giraitės. Labai gražūs medžiai, bet visų kamienų žievės nuskustos, todėl jie tokie pajuodę. Vien dėl kamštmedžių verta buvo čia atvažiuoti. IMG_7999Apžiūrėjome nedideliame lauke daugybę įvairaus dydžio monolitų, pasivaikščiojome, pasifotografavome ir nudundėjome atgal į Evorą. Aplinkui yra ir daugiau monolitų, bet mums ir tų dviejų sustojimų buvo per akis.

       Evoroje palikome mašiną gatvėje netoli senamiesčio sienos vartų (38°34'00.6"N 7°54'29.1"W) ir pradėjome pažintį su į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu istoriniu miesto centru. Slampinėjimas Evoros gatvėmis tarsi nukelia į praeitį. Neįveikiamos viduramžių sienos, juosiančios senamiestį, akmenimis grįstos gatvės ir alėjos, netgi kiekvienas užkampis byloja apie turtingą istoriją. Reikia tiesiog atsipalaiduoti ir leistis į nepamirštamą kelionę per istorijos, tradicijų bei skonių kupiną miestą. Gatvelių labirintas lengvai klaidino, jos labai siauros, bet vietiniai drąsiai nardė po jas automobiliais. Aš tai nenorėčiau vairuoti miniatiūrinėmis gatvėmis. Mačiau daug apibraižytų mašinų, reiškia, čionykščiai gyventojai irgi ne visuomet vienas su kitu prasilenkia arba su kokio pastato kampine siena.

       Aplankėme gotikinio-manuelistinio architektūros stiliaus bažnyčią Igreja de S. Francisco ir ten pat esančią kaulų koplyčią Capela dos Ossos (4 Eur žmogui, į kainą įeina ir sakralinio meno muziejus), kuri yra labiausiai lankomas Evoros objektas. Koplyčios statybą XVII a. inicijavo trys Pranciškonų vienuoliai, kurių tikslas buvo perteikti žinią, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas ir trapus. Apie tai byloja ir virš įėjimo į koplyčią besipuikuojantis užrašas „Mes, kaulai esantys čia, laukiame Jūsų atvykstančių kaulų“. Sienos ir aštuonios koplyčios kolonos yra „dekoruotos“ 5 tūkst. žmonių kaulais ir kaukolėmis, o lubos išpieštos mirtį reprezentuojančiais simboliais. Vieta nuteikia niūriai ir slegiančiai. Bet toks ir buvo vienuolių tikslas. Suaugusių žmonių ir vaikų skeletai tik patvirtina, kad mirtis nesirenka, visi prieš ją lygūs.P1070105

       P1070111P1070100P1070108Nuotaikos praskaidrinimui nuėjome į žaismingą aikštę  Praca do Giraldo su 1571 m. joje pastatytu gražuoliu baroko stiliaus fontanu. P1070114Čia pasiklausėme čiurlenančio vandens garsų ir pašildėme užpakalius ant įkaitusių fontano atbrailų.

       Apžiūrėjome I-ame mūsų eros amžiuje pastatytos romėnų šventyklos The Templo de Diana liekanas. P1070119P1070120Iš tos šventyklos liko tik kelios kolonos, bet vietiniai labai ja didžiuojasi. Juk tai geriausiai išsilaikiusi romėnų šventykla visame Iberijos pusiasalyje. O išlikti jai padėjo tai, kad šventykla skaitėsi Evoros rūmų dalimi, o vėliau buvo naudojama kaip kluonas medienos sandėliavimui. Nuo toje pačioje aikštėje Largo Conde Vila Flor esančios apžvalgos aikštelės matėsi akvedukas The Aqueduto de Agua de Prata, pastatytas 1537 m. karaliaus Joao III valdymo laikais. Šis hidraulinės inžinerijos kompleksas užtikrino pastovų vandens tiekimą Evorai iš vietinių šaltinių Graça do Divor, esančių 18 km į šiaurę nuo gyvenvietės. Už miesto sienų akvedukas sudarytas iš labai gražių arkų, o pačiame mieste  arkos užpildytos jose pastatytomis parduotuvėmis ir namais. Akveduko pavadinimas verčiasi kaip „sidabrinis vanduo“ ir turi dvi prasmes: pirmoji, akivaizdžiausia – tai ryškioje saulės šviesoje sidabro spalva spindintis vanduo, o  kita – parodo astronominius statybos kaštus, kurie buvo tokie dideli, kad vietinė valdžia vos nebankrutavo.

       Neskubėdami šlifavome gatveles, tiesiog mėgavomės miestu. Taip beklaidžiodami radome Karietų muziejų, kuris yra Eugenio De Almeida šeimos privati nuosavybė. Ši turtinga šeima buvo viena galingiausių ir įtakingiausių XIX a. Portugalijoje. Užmokėjome po 1 Eur ir vieni patys tokioje kamerinėje aplinkoje apžiūrėjome puikiai išsilaikiusias karietas, arklių balnus, visokius pentinus, senovinius lagaminus ir pan. Pažiūrėjome trumpą filmuką apie Portugalijos karietų istoriją.

Booking.coms
storyLazyload();