Pietų Italija: ją vadina ir Apulija, ir Puglia, ir netgi bato kulnu

 

SAN FOCA

San Foca, mūsų „namų“ miestelis, buvo ta vieta, kurios realiai nelabai ir (ap)lankėm. Visas dienas miestukas atrodė šiek tiek išmiręs, o ir mes arba kur nors važiuodavom ir reikalo eiti į jį nematėm, arba dienas leidom pliaže, ir tada, vėlgi, reikalo eiti į jį nematėm. Didžiausias šios vietos privalumas – ilga pakrantė su dideliu skaičiumi mažų, izoliuotų, bet labai fainų ir jaukių paplūdimiukų. Apskritai vietovės apie San Foca, kaip ir visoje Apulijoje, yra gan švelniai tariant, neišvaizdžios. Aukštos žolės, žemi krūmai ir vienur kitur vis išlendančios alyvmedžių giraitės rausvoje, molingoje, smarkiai akmenuotoje žemėje yra faktiškai viso regiono standartinis vaizdas.  Netoli San Focos yra ir pakankamai daug turistų sutraukiantis gamtinis objektas – Grotta della Poesia. Taip poetiškai pavadinta yra maždaug 30 metrų skersmens įgriuva ant stataus pakrantės šlaito, kuri suformuoja dailų užutėkį viduryje balto smiltainio kranto. Legenda teigia, kad tai buvo mėgstama kažkokios princesės ar karalienės maudymosi vieta ir būtent tai įkvėpė visus vietinius poetus, dėl ko grota ir buvo pavadinta poezijos. Nežinau, ar labai ant eilių patraukia kitus šios vietos  lankytojus, bet kadangi ši grota yra pakeliui pagrindiniame pakrantės kelyje iš Lecce į Otranto, bet kuriuo atveju labai iš kelio išklysti neprireiks, todėl stabtelėti tikrai rekomenduočiau.

Iš įdomesnių su San Foca susijųsiu patirčių, buvo... Miško gaisras. Taip, per kilometrą nuo mūsų laikinųjų namų buvo kilęs gan nemažas miško gaisras. Aišku, žodis „miško“ tose vietovėse neturi tokios prasmės, kaip pas mus, bet vistiek buvo pasidarę neramu. Tuolab, kad degė pagrinde alyvmedžiai, o aš, kieme prie mūsų namuko kūrendamas grilį visokių jūros bjaurybių ir kito maisto kepimui kaip tik alyvmedį ir naudojau ir jau žinojau, kad tas medis įsidega gan sunkiai, bet jau kai įsidega, tai liepsnoja net su pasisproginėjimais tikrąja to žodžio prasme. Ir labai ilgai žarijos lieka įkaitę. Tad kai galų gale, užbėgant viskam už akių, sužinojome, kad gaisras suvaldytas, po poros dienų važiavome pro gaisravietę – mat ji vedė abipus pagrindinio keliuko link Lecce. Taigi, gaisras suvaldytas, niekas nieko negesina, ugniagesių vietoj jau nėra, visur tik apdegę stagarai... Ir rūksta dūmai. Iš visų pusių dūmai. Kai kur netgi liepsna matosi. Nu atsipūtę žmonės tie italai, tikrai atsipūtę. Bet gaisras nebepasikartojo, tai gal jie ir žinojo, ką daro.  O mums potyris ir vaizdai – šiek tiek postapokaliptiniai.

Namai

Namai-2

LECCE

Lecce, antras pagal dydį Apulijos miestas ir Salento regiono sostinė, yra visai mielas ir gyvas šimtatūkstantinis miestas. Oficialūs šaltiniai rašo, kad dėka barokinės architektūros gausos, Lecce dar yra vadinama „pietų Florencija“, bet kadangi mano visiškas profaniškumas architektūriniais klausimais yra gerai žinomas ir ne kartą puikiai uždokumentuotas netgi pačiuose mytrips‘uose, tai šiuo klausimu nieko nekomentuosiu ir paliksiu jį atvirą bei laisvai prieinamą geriau išmanančioms galvoms. Kaip ir kiekvienas bent kiek didesnis Italijos miestas, taip ir Lecce privalomąja tvarka turi Duomo ir Piazza del Duomo, o taip pat ir eilę kitų bažnyčių beigi piazzų. Dar Lecce turi didelius antikinio amfiteatro likučius. Ok, ne tokius didelius, kaip Koliziejus, bet, kaip spėjama, apie 25000 sėdimų vietų vistiek yra įspūdinga. Ir geresnės būklės, nei mūsų tų pačių 25000 sėdimų vietų nacionalinis stadionas, reikia pabrėžti. Senamiestis Lečėje yra gan kompaktiškas, bet pakankamai nemažas. Ta pačia privalomąja tvarka prigrūstas kavinukių ir maistą duodančių vietų.

 Beje, kas liečia kulinarinę pusę, Lecce (ir visa Puglia) išsiskiria dviem pagrindiniais momentais, bent jau mano akyse: pirma, nors tai pietų Italija ir visai netoli Neapolis, picos čia nelabai palaiko neapolietišką tradiciją. Paprasčiau sakant, bus „standartinės“ picos, o ne purios, storos Neapolietiško stiliaus. Antra, tradicinė Apulijos virtuvė yra vadinamoji „valstiečių virtuvė“ – tai istoriškai buvo skurdokas kraštas, tad atitinkamai susiklostė ir kulinarinis paveldas. Jokių prašmatnių patiekalų ir triufeliais įdarytų jerubių – gausit čia pupų, polentos, daržovių, košės su cikorija. Na, žinoma, pasta, kaip be jos. Iš įdomesnių tradicinių patiekalų Lečės senamiestyje nemažai kas siūlo paragauti arklienos troškinio. Na ir žinoma jūros gėrybės, čia jau turbūt nieko nenustebinsiu. Taip pat labai rekomenduoju paragauti pasticciotto – tai laivelio ir kibino formos hibridas, įdarytas kremu. Puikus desertas, pardavinėjamas ant kiekvieno kampo. Kainuoja nuo 50 centų iki euro. Vienu žodžiu, juokas, o ne kaina.

Apskritai Lecce paliko gan jaukaus miesto įspūdį, kuriame malonu apsilankyti ir praleisti vakarą ar pusdienį.

 Lecce

OTRANTO

Otrantas – labiausiai į rytus nutolęs Italijos miestas. Tuo pačiu, jis ir arčiausias Albanijai, tad nieko keisto, kad iš Otranto galima persikelti keltu į šią šalį. Taip pat Otranto dar yra ta vieta, kurioje mes lankėmės dažniausiai šios kelionės metu, neskaitant mūsų „namų“ vietovės – jei gerai prisimenu, Otranto buvome penkis kartus. Net ne dėl to, kad jis, nors ir mažas, bet mielas – tiesiog tai artimiausias didesnis miestukas, tai pirma; ir antra – jei važiuoji naršyt aplinką į pietus ar pietryčius, važiuoji pro jį. Prie progos, kodėl gi neužsukus. Į Otranto bėgome ir slėptis nuo minėto miško gaisro, nes visas kiemas skendėjo dūmuose. Į Otranto keliavome ir švęsti dukros gimtadienio, ir ieškoti lauktuvių namams. Žodžiu, Varėnos dydžio miestukas faktiškai tapo mūsų kelionės vinimi. Ir visai to mums negaila. Turizmas jame klesti, pagrrindinėje pėsčiųjų gatvėje vakarop teko ir šiek tiek alkūnėmis pasistumdyti, netgi nepaisant to fakto, kad tradicinės atostogos Italijoje jau buvo kaip ir pasibaigusios. Baisu ir pagalvoti, kas jame dedasi rugpjūčio viduryje.    

Apskritai jaučiasi, kad Otranto yra turizmo centras, ar bent jau nedidelis centriukas – kaip tokio dydžio miesteliui kavinių, restoranų, turistams pritaikytų parduotuvėlių skaičius jam tikrai labai nemažas. Kažkokių labai išskirtinių ir ypatingų lankytinų objektų jame nėra arba bent jau per tuos penkis ar šešis vizitus mano akies tokie objektai nepatraukė, bet kaip tradicinis pietietiško tipo miestukas su daugybe neaukštų šviesių namų ir siaurų gatvelių Otrantas tikrai yra vertas dėmesio ir bent kelių valandėlių vizito. Tiesa, nežinau, ar tai dėl geografinės lokacijos, ar dėl rudens, ar dėl kokių kitų priežasčių, bet Otranto kiekvieno vizito metu buvo labai vėjuotas, net ir tada, kai tikrai smagiai švietė saulė.

 Otranto

OSTUNI

Ostunis, dar žinomas kaip „baltasis miestas“, labiausiai, mano galva, pasižymi šiais dviem gan neįprastais faktais: pirma, tai nors populiacija žiemą siekia 32000 gyventojų, vasarą ji gali išaugti iki 100 000 gyventojų. Tai dėl turizmo srautų šiame mieste, manau, klausimų nebekyla. Antras, dar keistesnis faktas -  toks mažytis viduryje kuklios pietietiškos provincijos įsikūręs miestelis yra penktas visoje italijoje pagal jame gyvenančių britų skaičių ir pirmas(!) pagal tų pačių britų įsigijamą nekilnojamąjį turtą. Kodėl? Nuoširdžiai nežinau. Taip, Baltasis Miestas yra gan jaukus, pasivaikščioti jame įdomu, bet ne daugiau. Kas skatina tokį NT rinkos vystymąsi tarp užsieniečių, ypač turint omenyje, kad tai net nėra pajūrio miestas – nors jūra ir nėra toli,  viso labo keliolika kilometrų? Mįslė, sakyčiau, visai neprasta.  O bendrai paėmus Ostunis yra tiesiog gan eilinė lankytina vieta. Didelio įspūdžio man šis miestukas nepaliko, bet kritikuoti priežasčių irgi neturiu. Žodžiu, aplankai, apsidairai, pliusiuką užsidedi, kad buvai ir keliauji tolyn.

Booking.coms
storyLazyload();