Peru paviršutiniško keliautojo akimis

Puerta del Sol – apie pora kilometrų pagal horizontalę ir puskilometrį pagal vertikalę) arba įkopti į Macchu Picchu ar porą kitų komplekse esančių viršukalnių.


Bilietą į Macchu Picchu reikia įsigyti labai iš anksto. Į kai kurias komplekso vietas pe dieną leidžiamas tik labai ribotas lankytojų skaičius. Todėl reikia laikytis ir biliete nurodyto atvykimo laiko. Kainos – irgi kandžiojasi – pigiausi bilietai nuo 140 solių.


Pats Macchu Picchu aprašytas daugybę kartų, todėl nematau poreikio kartotis. Kitą vertus, jam deramai ištyrinėti labai nepakenktų geras fizinis pasirengimas. Senovės inkai prikurdami gausybę platformų tikrai nepagailėjo lankytojų kojų, o ir dvejų su puse kilometrų aukštyje kepinanti saulė jūros lygio gyventojui sveikatos neprideda. Fizinius vargus atperka aplinkinių kalnų ir stačių skardžių grožis, kurį deramai papildo inkų architektūros ir akmenų apdirbimo technologijų derinys.

Titikakos ežeras


Aukščiausias pasaulyje ežeras, kuriame galima navigacija, kartu yra ir vienas didžiausių. Nelygiomis dalimis pasidalintas Bolivijos ir Peru kiekvienai iš jų paliko po „raziną“. Bolivija valdo pietiniame gale, prie Kopakabanos esančias inkų palikimo kupinas Saulės ir Mėnulio salas, Peru gi atiteko didesnioji ežero dalis su įdomiu kultūriniu fenomenu – Uros tautelės apgyvendintomis plaukiojančiomis salomis. Jei tikėti istorikais, kečujų grupei priklausantys urosai į ežerą persikėlė mėgindami išvengti inkų antpuolių ir žinoma, mokesčių. Pastarojo dalyko jie sėkmingai vengė tiek ispanų kolonizacijos, tiek, panašu, ir Peru valstybingumo laikais.


Kaip ir Naskos atveju, iš anksto užsisakinėti ekskursiją po plaukiojančias salas neverta. Trijų-penkių solių kelionės tuk-tuku arba septynių-dešimties – taksi atstumu (pirma suma – kurią man pavyko susiderėti, antra – ta, kurios prašė taksistai) nuo autobusų stoties yra pirsas. Nedideliame kioskelyje už 10 solių pardavinėjami bilietai, prie kurių, prasibrovus pro puskilometrio ilgio visokių vietinių ir „vietinių“ suvenyrų turgų, pačioje molo pradžioje dar reikia pridėti penketą solių už „įėjimo bilietą“ į „pueblo originario e indigena de los uros del Peru y el mundo“. Paskutinis laivelis išplaukia apie ketvirtą vakaro, todėl mano strategija iš ryto atvykti autobusu ir susipažinimui su plaukiojančiomis salomis palikti tik popietę itin pasiteisina.


Į laivelius lankytojai yra sodinami paeiliui ir lemties dėka man tenka turbūt pats labiausiai nuvargęs. Valdomas dviejų itin jaunų vietinių ir varomas salono viduje iš lentų sukaltoje dėžėje sumontuoto, kyšančiais laidais ir vieninteliu prietaisu – manometru papuošto variklio gal dvidešimtvietis laivelis gal valandos kelionės per ežerą ir nendres metu pirma savęs praleidžia keletą didesnių ir naujesnių broliukų.


Pačios salos yra įdomi konstrukcija – iš nendrių ryšulių supintos platformos, ant kurių vietos yra ne tik iš tos pačios medžiagos suręstoms trobelėms, bet ir saulės baterijoms. Lankytojams tenka išklausyti lekciją apie salų statymą ir atnaujinimą ir apie tai, kaip unikaliai vietinės audžia ar vietiniai drožia. Ir žinoma su po to sekančiu pasiūlymu įsigyti unikaliųjų dirbinių. Toliau seka nedidelė suktybė – lankytojams siūloma nendriniu plaustu plaukti į salų „sostinę“ – už puskilometro esančią didesnę salą. Ir už tai susimokėti 10 papildomų solių.


Greta plaukiojančiųjų salų, Puno garsėja ir kaip Peru festivalių sostinė. Jokiu kitu požymiu neįspūdingame miestelyje į metus jų oficialiai vyksta daugiau nei trys šimtai. Mano trumpas vizitas taip pat sutampa su vienu tokiu. Sutemus gatvėmis vienas po kito marširuoja šokėjų ir muzikantų kolektyvai, lydimi muzikinio akompanimento. Verta vien jau pasižiūrėti.


Puno mieste nudžiugina dar vienas dalykas – pasirinktas viešbutukas siūlo ir bevielį ryšį. Jam reikia įvesti slaptažodį. Negaliu susilaikyti juo nepasidalinęs – žr. nuotrauką. Ir tai vyksta pasaulyje, kur net ir bankų sistemų administratoriai neretai slaptažodžius sudarinėja iš žmonų (jei jas turi) vardų ar tiesiog keiksmažodžių!

Reziumuojant - neturėdam bent dvejų savaičių laisvo laiko apie Peru net negalvokite! O sugalvoję ir suradę laiko - pasiimkite aspirino. Ypač tie, kas nekaip jaučiasi kalnuose. Vietinės alternatyvos - visokios stebuklingos Sorainjichi piliulės kainuoja nepadoriai brangiau.

Booking.coms
storyLazyload();