Peru paviršutiniško keliautojo akimis

Peru aplankyti reikia bent jau poros savaičių. Kitaip gausis daug lėkimo arba liks daug neapžiūrėto. Nenorint švaistyti pinigų kelionių agentūrų paslaugoms, kelionę po Peru galima planuotis pačiam. O galima ir pasinaudoti po didesnę pakrantės dalį - nuo Limos iki Arekipos kursuojančiais ir toliau per Puno iki Kusko nusukančiais hop-on-hop-off autobusais (pvz. www.peruhop.com). Geroji tokių autobusų paslaugų dalis, greta teoriškai veikiančio wi-fi ir paėmimo iš viešbučio – galimybė su vienu bilietu važiuoti atskirus kelionės segmentus, o norimoje vietoje pageidaujamą laiką laukti kito. Norint galima nuvažiuoti ir į Boliviją. Deja, mano laikas yra smarkiai ribotas, todėl šią prabangą teko paderinti su reisiniais autobusais ir lėktuvais. Kai kurios firmos siūlo ir gana prabangias keliones su sustojimais istoriškai svarbiose vietose, pvz. Inca Express, važinėjanti tarp Puno ir Kusko už 50 dolerių (+1,50 solio „išvykimo mokestis“) ne tik nuveš, bet dar ir parodys 4 muziejinius objektus ir skaniai pamaitins pakelės restorane.

Lima

Limos oro uostas pasirodo itin nesvetingu naktį atvykstantiems keliautojams. Vienintelė transporto priemonė į šiaip saugumu nepasižymintį miestą – taksi. Kuris, kaip nesunku atspėti, yra gerokai brangesnis nei turėtų būti.


Limos centras kažkada buvo labai gražus. To grožio daug likę šiaurinėje centro dalyje, aplink vyriausybės aikštę (taip ir vadinasi – Plaza del Gobierno). Keletas tikrai įspūdingų bažnyčių, inkvizicijos ir banko muziejai ir iki dantų ginkluotais sargybiniais (po tris Kalašnikovo automato apkabas kiekvienam sargybiniui – atrodo daugoka net ir karo veiksmų zonai) apstatytas klasicizmo perlas – vyriausybės rūmai. Už nuotekų kanalo ir keturių juostų magistralės junginiu paverstos Rimako (Rimac) upės – savotiškas vietinis Užupis – ne itin saugiau atrodantis, bet gana vaizdingas Rimako miestukas (ar kvartalas – lietuviški miestų ribų suvokimai nelabai veikia Peru).

Ties Dos de Mayo žiedu įsikūręs Nacionalinis Peru kultūros muziejus (Museo Nacional de ala Cultura Peruana) ko gero įspūdingai atrodė tik projekte. Iš tolo atrodantis kaip inkų rūmų ir egiptetiškos šventyklos nesantuokinis palikuonis, pastatas lankytojus pasitinka apsijuosęs poros pirštų storumo grotomis ir pasidengęs juodai pilkų dulkių sluoksniu. Vidus irgi nuvilia – ko gero, už mane vyresniuose stenduose dienas leidžia tiek keramikos ir tekstilės pavyzdžių, kiek nuotraukų galima pamatyti vidutinėje knygoje apie Peru istoriją. Itin padeda paaiškinimai beveik vien ispaniškai. Kitą vertus – you get what you pay for – 5 soliai už bilietą yra istorijos prieinamumo visuomenei, bet nebūtinai vaizdų kokybės sąlyga. Tiesa, tenka pripažinti, jog dauguma kitų aplankytų muziejų Peru ne kažin ką skyrėsi tiek kaina, tiek ir eksponatų gausa ar įvairove.


Peru – festivalių šalis. Lima ne išimtis ir jau pirmą rytą joje aš pataikau į vieną iš jų. Maniusieji, kad gėlių kilimai ant gatvės grindinio yra išskirtinis, kartą į metus atsitinkantis Biuselio know-how, po vizito į Limą turėtų pakeisti savo klaidingą įsitikinimą. Lapkričio pradžioje švenčiama kažkokio švento mokslo žmonių globėjo šventė reiškia, jog avenida Nicolas de Pierola ir dar keletas aplinkinių gatvių bus uždarytos. Ant jų akademinio pasaulio būriai kruopščiai iš gėlių žiedlapių ir spalvoto smėlio dėlioja savo fakultetų ar dar kažkokius logotipus, laukdami kol šį grožį sutryps togomis pasidabinusių akademikų minia, lydinti hipertrofuotai išpuoštą Marijos skulptūrą.


Pačakamakas

Visai Limos priemiesčiuose yra didžiulis istorinis Pačakamako (Pachacamac) kompleksas. Nelabai noriu tikėti forumuose skleidžiama žinia, jog ten geriau važiuoti su ekskursija ir pasikliaudamas savo topografijos bei laiko suvokimu nuo Andahuaylas ir Grau gatvių sankryžoje ties pusiau požemine magistrale įsikūrusios autobusų stotelės (lietuviškais mastais tai būtų didoka stotis) imu į tą pusę važiuojantį collectivo.


Pasitaiko retas egzempliorius – nudrožtame Tojotos autubusiuke tvarką daro ir bilietus pardavinėja jungtinius Rubenso ir Balzako moteriškumo parametrus atitinkanti dama, energingai iššokanti ties kiekviena sankryža ir ne mažiau energingai išgiedanti ko gero visų būsimų stotelių pavadinimus. Mano gėrėjimąsi jos gebėjimais netrukus pradeda niaukti suvokimas, kad mūsų vežėčios daro ko gero visus įmanomus posūkius, o Pačkamakas, bent jau telefoninės navigacijos nuomone, artėja labai jau iš lėto.


Kelias vingiuoja per griuvėsių ir iki galo nepastatytų namų kvartalus, vietomis pavirsdamas geriausius Rusijos analogus atitinkančiu prieštankiniu šunkeliu. Pagaliau autobusas sustoja ties kažkokia kryžkele, o valdingoji autobuso palydovė iš kelinto karto man sėkmingai išaiškina, kad turiu persėsti į sekantį, jau gerokai mažesnį mikroautobusą, kuris nuveš jau visai į vietą. Paklausau jos patarimo ir po dešimties minučių kelio esu paleidžiamas kryžkelėje, už gero puskilometrio nuo įėjimo į Pačkamaką.


Vietovės kontrastas su už keliolikos kilometrų esančia žalia Lima stulbina. Aplinkui, nepaisant to, kad šalia vandenynas - smėlėta akmenuota dykuma. Tiesa, toliau, jau į kompleksą įsiterpia keletas žalių lopinėlių, kuriuose, anot pakeliui nugirstų gidų, dar prieš inkus jau buvo plėtojama žemdirbystė.


Pats Pačakamakas – didžiulis buvusių kulto pastatų ir rūmų kompleksas. Gidai ir informacinės lentos skelbia, kad kiekvienas žynys turėjo atskirą piramidę, kuri po jo mirties nebebūdavo naudojama. Rezultate lankytojai gali rengtis gėrėtis daugybe daugiau ar mažiau apgriuvusių ir šiek tiek rekonstruotų piramidžių platformų, rampų ir laiptų bei spėlioti kas slepiasi po banguotu dykumos smėliu.

Naska


Kelias iš Limos į Naską neprailgsta. Civa kompanijos „suite-exclusivo“ autobusas su „cama“ – beveik pilnai išsiskleidžiančia sėdyne, gerai tinka miegojimui ir net už kelionę sumokėti 90 solių neatrodo didele auka už naktinį komfortą.


Nors kaip miestas įkurta tik 1941 m., Naska geriausiai žinoma dėl geru tūkstantmečiu anksčiau vietinių dykumoje nubraižytų ir tik trečiajame dešimtmetyje vokiečių mokslininkės Marijos Reichės atrastų dykumos linijų. Apžiūrėti jas galima dvejopai – poroje vietų yra stebėjimo bokštai (Nasca ir Parlpa miradores), tačiau pagrindinė atrakcija – skrydis.


Iš anksto užsisakinėti apžvalginio skrydžio tikrai neverta. Internete kainos prasideda ties 90 JAV dolerių. Vietoje, po neilgos už gausiai „termianlo“ pasienius nusėjusių stalų analizės galima susirasti skrydį ir už 70 USD. Ir tai bus ne internete siūlomas trumpas, 30 min (realiai – apie 15-20 min) pasiskraidymas, o ilgesnis – 45 min (realiai – 30-35 min) skrydis, papildomai aplankant porą nuošalėje nuo pagrindinės pampos teritorijos esančių figūrų. Tiesa, ši kaina neapima dar 25 $ (solių, kurios kažkodėl žymimos taip pat kaip ir JAV doleriai), kuriuos, kaip paaiškina bilietas, reikia susimokėti už „Marijos Reichės oro uosto įrenginius, esančius Vista Alegre apygardoje, Naskoje“. Biliete paaiškinama, kad tai taip pat apima medicinos paslaugas, tualetą, turizmo informaciją or pagalbą.


Pašaipų objektų sąrašą pratęsia metalo detektorius (kam jo reikia skrendant trumpą pažintinį skrydį?) ir laukimo salė – mažas kambariukas, iš vytelių nupintomis sienomis ir tokiomis pat kėdėmis, kuriame tenka laukti kol atburgzs mums skirta šešiavietė Cessna 182.


Lėktuve svarbią vietą užima keturiomis kalbomis parašytas pranešimas, kad „tips are welcome“. Prieš skrydį abu pilotai paaiškina, jog tuo metu kai jie įvardins konkrečią figūrą, į ją rodys žemiau esančio sparno galas. Šis paaiškinimas pasirodo itin realistinis – viražuose atrodo, kad sparnas rodo tiksliai į žemę, o per kapitono petį kažkaip įžiūriu dirbtinį horizontą, rodantį, kad lėktuvas pasvyra daugiau nei 80 laipsnių kampu. Teoriškai jis jau turėtų būti ties kritimo riba, ypač kai lakūnai neliečia droselio. Po skrydžio kapitonas nuramina tai, ką jis palaikė mano susirūpinimu, papasakojęs, kaip anksčiau jis skraidė karinėse oro pajėgose. Tiesa, atrodo, kad labiau nuraminimo reikėjo šalia sėdėjusiai liesai prancūzei ir apkūniai vokietei – nors visi keleiviai perspėjami prieš skrydį nevalgyti, jos, tik pradėjus leistis, kažkaip sugeba užpildyti avarinius maišelius.


Naskos linijos, su pavydėtinu tikslumu Mindaugo karaliavimo laikais išskustos nužarsčius pilką dykumos paviršių iš puskilometrio aukščio įžiūrimos gana nesunkiai. Tiesa, kažkodėl juodai-baltose mano vaikystės knygų iliustracijose jos atrodė geriau. Papildoma kelionės dalis apima porą atokiau esančių figūrų bei Kantaloke (Cantaloc) išsidėsčiusią požeminių šulinių ir kanalų sistemą ir El Telar – kitoje miestelio pusėje esančią linijų grupę.


Po skrydžio iš paskraidinusios kompanijos reikia nepamiršti išsireikalauti nemokamos kelionės į miestą (nors šiaip ir taksi be derybų kainuoja 5 solius). Iki naktinio autobuso į Kuską likusią dienos daliai užpildyti galima imti pasivažinėjimą dykumos bagiais – gal dešimtviečiais monstrais, energingai neįmanomais kampais ropojančiais per pilkas kopas. Šį užsiėmimą darniai papildo sandboarding – važinėjimas nuo kopų snieglentėmis, nors tiksliau reiktų sakyti smėllentėmis.


Ramesnė pramoga nei kvailiojimai po smėlį yra pasiimti taksi - daugiau arba dar daugiau "užmuštus" mažylius Daewoo - ir apvažiuoti iš oro matytus objektus – požeminius Kantajoko (Cantayoc) arba Okončajos (Oconcaya) viadukus su spiraliniais šuliniais, kiek toliau dykumoje esančias kapines su genėtinai gerai išsilakiusiomis ir atvirame ore eksponuojamomis inkų mumijomis ar El Telar as Las Agujas linijų kompleksus su keistomis nedidelėmis duobėmis ir akmenų krūvelėmis aplinkui.


Mano pirminę versiją, kad tai vis dar vykstančių ritualų vieta pataiso taksistas, paaiškinęs, kad tai greičiausiai kapų plėšikų paliktos jau „ištyrinėtos“ vietos ir žymekliai paskesniai analizei. Dėmesio verta ir Kadžiuka (Cajuca) – kalno šlaite įsikūręs inkų rūmų ir tvirtovės derinys – lengvas įvadas į Kusko architektūrą.


Kuskas


Iš pirmo žvilgsnio Kuskas gali pasirodyti pasauline homoseksualų sostine: ko gero ant kasdešimto namo plevėsuoja po vaivorykštinę vėliavą. Tiesa, pirmas žvilgsnis į bet kokį padoresnį kelionių vadovą atskleis jog minėtosios sostinės verčiau ieškoti Sidnėjuje ar bent jau Rio de Žaneire, o Kusko vaivorykštinė vėliava yra inkų imperijos atributas, simbolizavęs keturias skirtingas jos dalis. Ir šiomis spalvomis puošiama viskas, įskaitant su turistais besifotografuojančias lamas (solis už nuotrauką, šeimininkės šypsena ir paskui sekantis priminimas susimokėti – įskaičiuota).


Kuskas kažkada porą šimtų metų buvo inkų imperijos sostine. Ispanų kolonizatorių dėka imperinis palikimas buvo redukuotas iki kelių dešimčių šventyklų ir rūmų apatinių aukštų, pertvarkytų į bažnyčių pamatus ir gyvenamųjų namų pirmus aukštus. Savo barbarišką elgesį ispanams kompensuoti iš dalies pavyko gausiai pristatytomis klasicistinėmis bažnyčiomis.


Visas šis derinys itin įdomiai atrodo naktį, mėnuliui ir gatvės šviestuvams apšvietus ant inkų rūmų pamatų pastatytą katedrą ir prieš ją stovintį Tupako Amaro paminklą, virš kurių į viršų kyla šalia kitų inkų rūmų stovinti ir naktį puikiai apšviesta užkariautojų dievo skulptūra. Nepaisant to, miestas neatrodo itin gražiai. Kur kas geriau atrodo vietinė virtuvė ir barai.


Virš Kusko įsikūręs Saksahumanas, arba, kaip mėgstama tarti – seksyvoman‘as – žemės ūkio terasų ir įtvirtinimų derinys, buvęs net keleto inkų mūšių su ispanais vieta. Greta jo – ir jau minėtasis Kusko Kristus – vienas didesnių Pietų Amerikoje.

Maču Pikču

Iš Ollantaytambo iki Macchu Picchu pueblo važiuoja ko gero brangiausias traukinys pasaulyje. Kelionės į vieną pusę kaina prasideda nuo 65 JAV dolerių. Tas pats traukinys iš Kusko nuveš už ne mažiau nei 120 dolerių. Baigiasi – ties keturiais šimtais už itin prabangų vagoną su užkandžiais. Šią paslaugą teikia dvi įmonės – Inca Rail ir Peru Rail ir nepanašu, kad jos būtų girdėję apie kainų konkurenciją.

Tiesa, kelionės kainą galima gerokai sumažinti iki Ollantaytambo važiuojant mikroautobusu. Vietoje keliasdešimt dolerių sumokėjus ar ne dvi dešimtis solių (ir paskui pamačius, kad kaip nuo užsieniečio dar kažkiek nusuko) per daugiau nei valandą Formulės 1 stiliaus važiavimo kalnų keliais galima atsidurti vietoje, kur baigiasi kelias ir lieka tik geležinkelis.


Nepaisant tokio brangumo, bilieto įsigijimo procesas yra pavyzdingai idiotiškas. Bilietas gana komplikuotai perkamas internetu (ir iš tiesų, kam stengtis, jei traukiniai paprastai važinėja pilni), į stotį reikia atsinešti atsispausdintą kvitą, su kuriuo į traukinį vis vieną niekas neįleis. Tada Ollantaytambo stoties apylinkėse (bet ne pačioje stotyje) reikia susirasti kioską, kuriame sutikrinę pavardę jau išduos ir patį traukinio bilietą.

Traukinys patogus, o pro stoge esančius langus galima patogiai gėrėtis beveik stačiomis tarpeklio uolomis. Tiesa, važiuoja jis pavyzdingai lėtai – apie 35 km/h greičiu. Kai kurie, išmintingi lietuviai ir ne tik, apskritai rekomenduoja puikų būdą sumažinti savo kelionės sąskaitą ir atstumą nuo Ollantaytambo iki Macchu Picchu pueblo tiesiog nueiti geležinkelio bėgiais. Kaip sakė krokodilas Gena Kūlverstukui – eidamas žuoliais tikrai niekur nepaklysi. Tiesa, toks variantas turi keletą silpnųjų vietų – jis ne tik reikalauja daug laiko (visgi nueiti reikia apie 15 km), bet dar reikia vengti ir geležinkelio prižiūrėtojų, kurie ne itin džiaugiasi tokiais gudručiais ar pačių traukinių, kurie nuo 6 ryto iki 9 valandos vakaro vienkeliu geležinkeliu pravažiuoja maždaug kartą į pusvalandį.


Iš galutinės traukinio stotelės - Macchu Picchu pueblo į istorinį Macchu Picchu kursuoja, ko gero, kita pati brangiausia transporto priemonė pasaulyje – autobusas. 20 minučių kelionės malonumas kainuoja 12 JAV dolerių. Atgal – lygiai tiek pat. Galima ir nevažiuoti, o bandyti apie kilometrą užlipti pačiam. Arba sutaupyti lipant žemyn. Pastaroji mintis nebeatrodo tokia jau genialia suvokus, kiek laipioti teks pačiame Macchu Picchu, sugalvojus nueiti iki Saulės vartų (

Booking.coms
storyLazyload();