Peru: Baltoji Kordiljera (Cordillera Blanca): arkliai, karvės ir mes, arba išbandymas svajone, I dalis

Ši kelionė įvyko daugiau kaip prieš metus (2015 04 26–05 21), aprašiau ją tuoj grįžus, o kai liko tik peržiūrėti tekstą ir atrinkti nuotraukas, viskas ėmė ir sustojo. Matyt, įtraukė pilkos kasdienybės pilkoji skylė. Deja (ar ne deja), sąžinės priekaištai ir ten mane suradę ėmė neskaudžiai, bet įkyriai baksnoti. Teko gelbėtis ir darbą pabaigti. Dabar jau ramu.

Pradžių pradžia

Noras geriau pažinti Andus prikibo lyg zyzianti musė po pirmos kelionės į Peru. Lima, Arekipa, kopimas į Misti ugnikalnį (aukštis 5822 m), Kolkos kanjonas, Tikikakos ežeras, Taquile sala, Kusko, Maču Pikču, džiunglės – viskas be galo patiko, pritrūko tik ilgesnio pasivaikščiojimo Anduose. Šito teko laukti septynis metus, t. y. iki kelionės į Boliviją. La Pazas, penkių dienų žygelis kalnuose, keturių dienų turas visureigiais po Uyuni druskos dykumą, kopimas į spalvingą Tunupos ugnikalnį (aukštis apie 5000 m), Potosi sidabro kasyklos. Įspūdžiai puikūs, o kai kurie vaizdai tiesiog užbūrė, todėl po metų – vėl Bolivija. Šį kartą jau septynių dienų žygis kalnuose ir vienos dienos Tikikakos ežero Saulės saloje. Gerai, bet mažai, tad sekantį rudenį buvau pasirengusi važiuoti trečią kartą, bet, deja, nesusidarė grupė. Užtai pamačiau Dardžilingą, Sikimą, Indijos Himalajus ir gražuolę Kančendžangos viršūnę nuo 5 km perėjos.
O grįžus namo, naršydama internete, randu pasiūlymą, kurio taip ilgai laukiau: 20 dienų Peru ir beveik visas laikas kalnuose arba šalia jų. Bet atidžiau perskaičius kelionės aprašymą iš euforijos aukštumų leidžiuosi ant žemės, nes, pasirodo, nebus jokių nešulinių arkliukų-asiliukų ir visą savo mantą teks tempti patiems. Su nemaža kuprine kalnuose teko vaikščioti, į 5 km (ir daugiau) perėjas teko kopti, bet svoris ant nugaros ir aukštis – dar neišbandytas derinys, tad negaliu net įsivaizduoti, kaip į tai sureaguos mano organizmas ir pasidėvėję kojų sąnariai. Kiek pasvarsčiusi nusprendžiu nerizikuoti ir palaukti man tinkamesnio pasiūlymo. Tai buvo vakare. O ryte viskas verčiasi aukštyn kojom, nes suvokiu, kad: jei nevažiuosiu, tai tikrai gailėsiuos, o jei važiuosiu – arba gailėsiuos arba ne. Kol nepuoliau pati su savim ginčytis, skubu sumokėti negrąžinamą avansą. Dabar svarbiausia nepradėti svarstyti, kaip ten bus. Kažkaip vis tiek bus.

Huarasas (Huaraz)

Į šį miestą atvažiuojame anksti ryte naktiniu autobusu iš Limos. Stotyje su vyriškiu, siūlančiu nakvynę, sutariame dėl kainos ir štai – mes hostelyje „Lake 69“. Kambarys tamsokas, nelabai jaukus, bet yra tekę matyti ir baisesnių. Čia gi trys patogios lovos, viena dviaukštė, šioks toks stalas, o ant sienos – didelis modernus televizorius, kuris tarp apšepusių baldų atrodo lyg ateivis. Bet man kur kas svarbiau, kad yra pakankamai tvarkingas dušas ir karštas vanduo. Po kelių parų kelionės lėktuvais (tiesa, buvo tarpinės nakvynės Barselonoje ir Majamyje pas žmones, nuomojančius kambarius) tai ypač aktualu.
Nuovargis jaučiasi, bet miegoti nesinori, tad, išklausiusi Rasiaus instruktažą, kaip nueiti iki miesto centro, patraukiu į žvalgybą. 7 valanda ryto, gatvės apytuštės, parduotuvės ir kavinės nedirba, dangus pilkas, kalnų nesimato – juos dengia debesys. Žvarbu ir nejauku. Pirmas įspūdis nekoks. Bet iš patirties žinau, kad tas pirmasis labai dažnai apgauna – reikia palaukti antro, trečio ir t. t. Ir tikrai. Kai tarp debesų pasirodo žydro dangaus lopinėliai, kyšteli baltos kalnų galvos, vaizdai ir nuotaika keičiasi. Į gerą. Miestas bunda, gatvėse atsiranda vis daugiau automobilių. Kai kurie jų, švelniai tariant, ne pirmos jaunystės, todėl labai triukšmauja ir palieka už savęs kamuolį ar šleifą juodų dūmų. Tyliai burbu ir linkiu šių senienų vairuotojams techninės apžiūros darbuotojų iš Lietuvos desanto. Bet tuoj pat sau primenu, kad esu čia svečias ir neturiu teisės kam nors ką nors nurodinėti. Už tai galiu slampinėti ir žioplinėti, ką ir darau. Akį traukia tradiciniais drabužiais pasipuošusios vietinės moteriškės. Centre jų nedaug, bet turgaus rajone pamatau ne vieną. Pūsti ryškūs sijonai iki arba žemiau kelių, marga skara ant pečių ir primenanti vyrišką (o gal tikrai vyriška) skrybėlė. Kiek prisimenu ir kiek teko matyti, bolivietės rengiasi labai panašiai, tik vietoje vyriškos skrybėlės jos nešioja mažus simpatiškus katiliukus (kaip Čarli Čaplino), kurie kažkaip stebuklingai tvirtai laikosi ant galvos. Matyt, tai maža moteriška paslaptis, kurią bolivietės perduoda iš kartos į kartą.
Kadangi Huarase tenka būti tik po kokias dvi dienas tarp žygių į kalnus, tai slampinėti ir žioplinėti neatsibosta. Porą kartų nuvažiuojame į karštus baseinus, kuriuos galima pasiekti vietiniu „mikriuku“ per kokias 20 min. Važiavimas kainuoja 1 Sol (valiutos kursas, kai pirkome – 1 Eur – 3 Sol), o įėjimas – 4 Sol. Baseinai po atviru dangumi, aplinka gana graži ir tvarkinga, auga palmės, yra lauko dušai, gultai, daug persirengimo kabinų, tik visos kažkodėl užrakintos. Gerai, kad tualetai atidaryti. Ten ir persirengiam. Vanduo baseine nelabai karštas, tad galima paplaukioti. Deja, organizmas dar neprisitaikęs prie aukščio (3052 m virš jūros lygio), tad greitai uždūstu. Antrą kartą čia apsilankome jau po pabuvimo kalnuose. Plaukti lengviau, bet nesinori, nes labai gera tiesiog mirkti šiltame vandenyje ir ilsinti pavargusius raumenis.

Hofas http://www.thehofhostel.com/

Tai hostelis (beveik 4 km aukštyje), kurį pasiekiame Huarase „pagautu“ taksi. Kalnai netoliese, tad iš Hofo patogu pradėti žygius. Atvažiavę paliekame nereikalingus daiktus ir su mažomis kuprinėmis einame iki Churup ežero (4450 m virš jūros lygio). Grįžę pernakvojame, o ryte paliekame hostelį jau keturioms dienoms (Quilcayhuanca–Cojup trekas). Grįžus – vėl nakvynė, o tada su taksi – atgal į Huarasą. Nežinau kodėl, bet šiame hostelyje užsibūti nesinorėjo. Vieta rami, oras grynas, lovos minkštos, patalynė balta (nors paskui kilo įtarimas, ar ją pakeičia po kiekvieno naujai pernakvojusio). Propaguojamas gyvenimo būdas (apie jį rašoma hostelio tinklalapyje) gražus ir teisingas – gyventi ekologiškai, tausoti gamtą ir t.t., nors iš tiesų viskas gana apleista arba neužbaigta. Gal man koją pakišo tas pirmas įspūdis-apgavikas, bet laukti antro ar trečio nebuvo kada.
O štai su keturkojus Hofo gyventojais pabendravau gana įdomiai. Kai, pasidavusi simpatiško šunėko akių hipnozei, numečiau jam tokį skanų (nes priešpaskutinį) krekerį, supratau, kad galėjau to nedaryti, nes mano ir kaulytojo skoniai visiškai skiriasi. Dvi hostelio katės į akis nežiūrėjo ir nieko nemaldavo. Priešingai, elgėsi lyg karalienės. Viena jų, juoda gražuolė, per vakarienę tupėjo ant stalo tarp lėkščių ir išdidžiai stebėjo, kaip jos pavaldiniai, t. y. mes, užkandžiaujame. Vėliau pamačiau, kad abi jos didenybės turi pasirinkusios po lovą, į kurią kilniaširdiškai priima pernakvoti panorusį turistą. Mano lova, matyt, neatitiko karališkų reikalavimų, todėl miegojau viena. Bet antrą vakarą, jau pradėjus snūduriuoti, šalia galvos staiga pajutau kažką šiltą ir pūkuotą. Tik išdrįsusi tą kažką pačiupinėti, supratau, kad čia viena karalienių, grįždama iš medžioklės ar pasimatymo pagerbė mane savo apsilankymu. Garbė gal ir nemaža, bet šokas irgi didelis. O dar sako, kad katės ramina.

Ežeras Churup (Laguna Churup, 4450 m virš jūros lygio)

Žygis iki ežero radialinis, o tai reiškia kad ryte išėję iš Hofo hostelio, vakare ten ir grįšime. Todėl kuprinės nedidelės ir lengvos. Iš pradžių takelis veda lygia vietove, tad savijauta palygint nebloga, nors aukštis jau nemažas. Kai pamažu imame kilti, maksimaliai sulėtinu žingsnį, nes deguonies trūkumas jaučiasi. Netrukus mane paveja ir aplenkia porelė, o vėliau ir visas būrelis vietinio jaunimo. Kai kurios merginos su sijonėliais, bateliais-laiveliais, per petį permestomis rankinėmis. Atrodo, lyg būtų išėjusios į miesto parką pasivaikščioti. Aš su savo sunkiais batais ir kuprine atrodau ne visai į temą. Šiek tiek pabendraujam su vaikinuku, kuris angliškai klausia iš kur mes, o po to stebisi, kad Lietuvoje nėra kalnų. Jis pats iš Huaraso ir šituo maršrutu eina jau antrą kartą, nes, jo nuomone, prie ežero labai gražu. Paskui priduria, kad Peru visur labai gražu, kad jam labai patinka čia gyventi ir teiraujasi, ar man patinka gyventi Lietuvoje. Sakau „taip“ ir tik paskui susimąstau, ar nepamelavau. Gal ne... Vaikinas nuskuba paskui draugus, o aš pamažu puškuoju toliau. Po kiek laiko (valandos ar 40 min.) vėl pamatau savo pašnekovą. Jis kantriai laukia, kol draugė pailsės. Kai paklausiu, ar dar toli iki tikslo, atsako, kad ne, ir rodo į kalną, nuo kurio krenta krioklys. Krioklys gražus, o kalnas status ir mums teks į jį kopti. Priėjus arčiau (prieš tai, kas pikčiausia, reikia gerokai nusileisti žemyn) viskas pasirodo ne taip jau baisu. Tiesiog lipi akmenimis lyg laiptais. Bet netrukus išgirstu mane aplenkusių merginų krykštavimą-klykavimą ir suprantu, kad pats įdomumas dar prieš akis. Mano bendražygiai Rasius ir Rolandas, kuriuos pasiveju, sako, kad čia paliksime treko lazdas (pasiimsime jas grįždami), nes toliau prireiks laisvų rankų. Ir tikrai – kol užkeliu vieną koją labai aukštai ir labai nepatogiai ir kol bandau pritraukti kitą, rankomis iš visų jėgų laikausi už specialiai įtaisyto guminio troso, o kai jo nepasiekiu, tenka apgraibomis ieškoti, į ką galėčiau patikimai įsikabinti. Šiek tiek vikresniam ar patyrusiam lipikui toks kopimas būtų juokų darbas, bet aš pripratusi prie tvirtesnio pagrindo po kojomis ir ne tokio vertikalaus, todėl, kai įdomioji dalis baigiasi, mintyse įteikiu sau medalį už drąsą. Belieka įveikti dar kelis akmeninius laiptus ir… sekundei apie viską pamirštu, nes prieš akis pirmas man Peru Andų ežeras. Po to teko matyti gal ir gražesnių, bet pirmas yra pirmas.
Porelė ir grupelė vietinio jaunimo jau čia, o po kiek laiko pasirodo dar būrelis. Su pavydu stebiu, kaip lengvai jie šokinėja nuo akmens ant akmens, nes man nuo kiekvieno staigesnio judesio sukasi galva ir pritrūksta oro. Kitaip ir būti negali, juk gimiau ir augau keliais tūkstančiais metrų žemiau, negu esu dabar (bet vis tiek pikta !). Kokią valandą pavaikščioję, pasėdėję ir pasigrožėję nusprendžiame traukti atgal.
Leistis lengviau nei kilti. Net baisioji-įdomioji vieta nebe tokia baisi. Ir vis tiek neįsivaizduoju, kaip ją įveikė merginos su sijonėliais ir bateliais-laiveliais. Linksmas klykavimas vėl girdėjosi, bet pačio vaizdo, deja, nespėjau pamatyti.
Pakeliui sutinkame nemažai kylančiųjų į viršų. Sprendžiant iš išvaizdos, dauguma peruiečių, bet pasitaikė ir keli atvykėliai. Pasirodo, šis maršrutas gana populiarus, nes yra vienos dienos ir jo pradžią galima lengvai pasiekti iš Huaraso taksi, mikroautobusu ar kitu transportu. Po kokių 2,5 valandų mes jau hostelyje (į viršų kilome, t. y. aš kilau, nes Rasius ir Rolandas ėjo greičiau, apie 3,5 val.). Prigulus pailsėti jaučiu, kad turiu galvą ir jos svoris padidėjęs. Matyt, tai aukščių skirtumo, kurį teko šiandien ištverti, pasekmė. Bet vakarop savijauta gerėja. Nežinau, ar organizmas pats susitvarkė, ar jam padėjo išgertas stiprios kokos lapų arbatos puodelis, bet galva lengvesnė, o tai svarbiausia, nes rytoj išeinam jau keturiom dienom ir dar su nemažu svoriu ant kupros.

Huapi perėja (Huapi pass, 5100 m)

Mano kuprinė, palygint su mano bendražygių, Rasiaus ir Rolando, nėra sunki, bet geriau būtų be jos. Guodžia tik, kad šiandien beveik nereiks kilti. Pirmas sustojimas prie įėjimo į Huascaran nacionalinį parką. Čia susimokame po 65 solius už leidimus, kurie galioja tris savaites ir traukiame toliau. Eiti kol kas nesunku, tad dairausi aplink. Maži nameliai šiaudiniais stogais, dirbami laukai ir žmonės juose. Moteriškės su tradiciniais pūstais sijonais, ant vyriško stiliaus skrybėlių užsimetusios ryškias skareles, kurios, kaip suprantu, skirtos apsaugoti kaklą ir veidą nuo saulės. Bet kuo toliau, tuo civilizacijos mažiau, ir vietoje žmonių pasirodo laisvai besiganančių arkliukų ir karvių kaimenės. Nelabai suprantu, ar šie gyvuliai turi kokį nors šeimininką ar tik šiaip puošia parką. Bolivijos Anduose matydavau daug lamų ir alpakų, o čia – nė vienos. Gal ne jų rajonas.
Per pietus ima niauktis, o po to lynoti. Po kojomis žliugsi, ir norėdami neprisemti batų turime šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Tie kupstai vis labiau tolsta vienas nuo kito, tad bandome eiti aukščiau šlaitu, bet čia reikia kabarotis per įvairaus dydžio akmenis, kurie apaugę samanomis ir labai slidūs. Kadangi lietus vis smarkėja, kurį laiką slepiamės po dideliais pasvirusiais akmenimis, bet dangui negiedrėjant surandame tinkamą nakvynei vietą ir statome palapinę. Tiksliau, stato Rasius su Rolandu. Aš nuo šio darbo, kaip ir nuo valgio virimo esu atleista. Belieka tik pjaustyti daržoves, ką ir darau saugiai pasislėpusi po stogu. Toks pareigų paskirstymas man visai prie širdies.
Apie šeštą ima temti, lietus nesiliauja, tad lendame į miegmaišius miegoti.
Ryte nebelyja, dangus giedresnis, bet virš kalnų dar kabo pilki debesys. Susirinkę mantą traukiame link slėnio Cayesh, kuriame pagal aprašymą labai gražiai sklando kondorai. Šis slėnis mums nepakeliui, tad kiek paėję paliekame kuprines ir pasukame dešinėn. Iriamės per aukštą šlapią žolę be takelio, aš užkliūnu už nematomo akmens ir rankomis atsiremiu į žemę. Jausmas toks, lyg būčiau išsimaudžiusi su visais rūbais. Gerai, kad saulė kaitri ir džiovina puikiai. Priėję upę nusiauname ir brendame, nes tiltelio, aišku, nėra. Vandens kai kur virš kelių, srovė kai kur stipri, o padus bado akmenukai, bet nusprendžiu, kad šiam pusdieniui užteks vieno šlapio kritimo, tad kitą krantą pasiekiu sėkmingai. Pakylame į kalniuką ir dairomės kondorų, bet šie paukščiai, atrodo, (perfrazuojant nelabai gražią, bet teisingą patarlę apie traukinį) užsimiegojusių turistų nelaukia. Pastovime, pasigrožime slėniu, nusifotografuojame ir – atgal prie kuprinių. Šiandien turime priartėti prie perėjos, o tai reiškia lygus (lengvas) ėjimas baigėsi ir dabar jau tik aukštyn ir aukštyn. Po kiek laiko, sustojus papietauti, besimėgaujant poilsiu ir baltų viršūnių vaizdu priešais, virš galvų ima sklandyti kokie keturi kondorai, kartais nusileisdami visai žemai. Va čia tai pietūs – su „viskas įskaičiuota“.
Sekantis mūsų tikslas – ežeras Tullpacocha (Laguna Tullpacocha, 4250 m). Jis vėl nepakeliui, tad vėl paliekame kuprines ir sukame į šoną. Kylame aukštyn, ir… dabar jau viską pamirštu ne sekundei, o kur kas ilgiau. Atrodo, galėčiau visą dieną sėdėti ant akmens, stebėti įvairiaspalvį ežero paviršių, snieguotas viršūnes, žydrai-pilkus korėtus ledynus, klausytis, kaip sudunda sniego griūtys, kurių iš čia nesimato. Bet kalnuose labai neatsipalaiduosi. Todėl kai Rasius sako, kad laikas grįžti, tenka paklausyti. Nenoromis leidžiuosi prie kuprinių ir dar labiau nenoromis užsiverčiu savąją ant nugaros. Takelis aiškus, pasiklysti sunku, tad pėdinu atsilikusi savo tempu. Vakarop aplink tirštėja rūkas, matomumas blogėja. Apsidžiaugiu, kai netoliese pastebiu šmėžuojant žalią Rolando striukę (ir dar kartą įsitikinu, kokie reikalingi kalnuose ryškūs rūbai). Paaiškėja, kad greitai stosim nakvynei. Puiki žinia. Pastačius palapinę rūkas prasisklaido, bet ima lynoti. Iki sutemstant dar yra laiko, tad lipame iki netoliese esančio ežeriuko (jei neklystu, Laguna Cuchillacocha, 4625 m). Pusę grožio, t. y. kalnų, užstoja debesys, bet oro, deja, neužsakysi. Grįžus į stovyklavietę randame būrelį besiganančių karvių ir jaučių. Įdomausia, kad ir vėliau nė viena nakvynė kalnuose neapsiėjo be šių keturkojų draugijos. Nors ir grėsmingai raguoti, bet taikūs ir neįkyrūs. Tik viena bėda – reikėdavo ypač atidžiai žiūrėti, kad neįliptum į jų paliktą miną-tortą. Dar gerai, jei tas „siurprizas“ padžiūvęs – tada jį galima panaudoti laužui sukurti, kai nėra malkų, bet jei „dovanėlė“ šviežia, tai jau nekas.

Booking.coms
storyLazyload();