Pavasarinės Maroko spalvos, garsai ir kvapai

Apie Maroką pradėjau svajoti vos tik perskaičiau Nomado pasakojimus, po to būnant Gibraltare ir stebint į Maroko pusę. Laiks nuo laiko vis pasižiūrėdavau į skrydžių kainas, pasiskaitinėdavau pasakojimus. Kovo 10 d. pavakare, anksčiau pabaigę darbus, keturių žmonių ekipažas pajudėjom į Rygos oro uostą. Skrydis į Londoną, naktinis pervažiavimas iš vieno oro uosto į kitą ir kitos dienos ryte mes išlipame Marakeše.

Pirmas įspūdis
Artėjant prie maurų žemės, pirmas vaizdas pro lėktuvo iliuminatorių buvo - dominuoja žalia spalva. Vėliau į šią žalumą įsilieja rausvasis Marakešas. Šilta, kokie +23 šilumos 9 val ryte nuteikia maloniai. Užpildome beprasmes anketas, gauname spaudą į pasą ir kažkokį atvykėlio numerį, kurį vėliau kiekviename susmirdusiame (ir ne) viešbutyje prašys įrasyti į idiotiškas anketas. Marakešo oro uosto pastatas unikalios architektūros, šiuolaikiškas ir pakankamai didelis. Mus pasitiko bičas iš http://www.medloc-maroc.com/
auto nuomos kompanijos, belaikantis popieriaus lapą su užrašu Mr. Darius… toliau neaiškiai užrašyta pavardė. :). Buvau užsakęs nuomai Dacia Logan, tokia ir stovėjo aikštelėje. Nėra kondicionieriaus, nėra vairo stiprintuvo, bagažinė atsidaro tik atrakinant su atskiru rakteliu … mašina kaip mašina, užsiveda, važiuoja .Vietiniam bičui pradėjau rodyti įlenkimus, įbrėžimus ir liepiau viską žymėti nuomos popieriuje. Tačiau tų pažeidimų buvo tiek, kad būtų reikėję visą lapą išmarginti. Tiek to, bus gerai. Pasikeičiam pinigų, užkandam , pasikuriam navigaciją, susirandam smagių marokietiškų ritmų radijo stotį ir pirmyn.

Prieš vykstant į Maroką, mane gasdino, kad vairuoti pačiam Maroke, o tuo labiau Marakeše yra beprotystė ir baltam žmogui praktiškai neįmanoma. Nė velnio! Ir įmanoma, ir galima, ir nesudėtingiau nei žmogui atvykusiam iš Balbieriškio į Vilnių. Žinoma, pirmas pusvalandis truputį šokiruoja.
Tenka derintis ne tik prie eismo juostų nesilaikančio transporto srauto, bet ir visur zujančių dviratininkų, motorolerių, belekur brendančių pėsčiųjų. O kas svarbiausia, tai pilnos gatvės asilų ir mulų (tokie didesni už asilus) traukiamų įvairiausių vežimų , tačkų su apelsinais, kažkokiais skudurais ar šiaip visokiom nesamonėm.. Atrodo kaip nedidelis chaosas, bet po kiek laiko supranti, kad taisyklės vis dėlto egzistuoja, tereikia tik laiko perprasti subtilybes. Pirmą pusvalandį visi pypsino mums, po to jau pypsinome mes visiems :). Išvažiuojant iš Marakešo, užsukame į ale xxx Maxima. Yra net alaus! Jamam ir važiuojam.

Link Qarzazate.
Apelsinų sodus, daržovių laukus pradeda keisti kalnai. Viskas aplinkui žaliuoja. Kur tie mitiniai Maroko smėlynai ir dykumos? Matome labi ryškią, spalvomis nutviekstą aplinką. Vis stovinėjame fotografuoti ir vis stebimės , kad čia dabar yra vasara, o vakar buvome žiemoje.

Prasideda Atlaso kalnai, Dacia į kalnus sunkiai lipa, bet nėra kur skubėti. Pakelėse pilna prekeivių, siūlančių akmenis, kurių viduje yra įvairiaspalviai kristalai. Gražiai blizga, gal net kai kas pasistatytų namų lentynoje, bet pirkiniams abejingi pravažiuojame pro šalį. Ten bei šen išlipame, fotografuojamės. Važiuodami per vieną iš dulkinų miestelių, nusprendžiame stabtelėti kavos pertraukėlei. Tiesiog gatvėje, kur buvo išnešti į lauka staliukai. Uzsakome 4 kavos. Šis užsakymas greičiausiai buvo gana netikėtas, nes kiek supratau, šeimininkas bėgiojo pas kaimynus tos kavos. Atnešė tokiose sovietinese stiklinėse, kavos birzgalas su daug cukraus. Bus gerai. Nesulaukę saskaitos, palikome 25 dirhamus ir išvažiavome.

Ait Benhadou – garsioji kashba (marokietiška pilis, tvirtovė), kurios atvaizdai yra beveik visose reklaminėse Maroko atvirutėse. Pilies istorijos nepasakosiu, visur apie ją rašo. Prieigose būriuojasi minios turistų. Parkuojame mašiną ir kulniuojame. Keliukas link kashbos kaip visada eina per prekybininkus, kurie pakankamai neįkyriai vis siūlo ką nors įsigyti bei spėlioja iš kokios šallies atvykę. Nors visi sako, kad žino Lietuvą, tačiau matosi, jog net žalio supratimo neturi kur ji randasi ir kas tai yra. Dažniausiai mėgindavo kalbinti lenkiškai. Kad įeiti į kashbą , reikia perbristi gana gilią ir svarbiausia sraunią upę. Vasarą tai padaryti greičiausiai yra paprasta, bet dabar nematėme šansų. Žinoma, vietiniai verslininkai šią progą puikiai išnaudoja – sėdi ant asiliuko ir tave perkelia. Pirmyn - atgal kaina 100 dirhamu . Beeidami link pilies jaučiu, kad žingsniuojame ne keturiese , o jau penkiese. Kaip niekur nieko, šalia eina bahūriukas ir iš jo žvilgsnio matosi, kad jis jau save laiko mūsų gidu. Net nepastebime kaip nuperkame 5 įėjimo bilietus ir jaunuolis jau mums paskoja kaip, kas ir kada. Negali pykti, savo darbą atliko gerai. Pavedžiojo, papasakojo, nuvedė pas ten gyvenančius berberus. Užsiprašė 200 dhr, bet nutarėm ,kad užteks ir 100 dhr.

Įspūdžiai apie Aitbenhadou yra dvejopi. Iš vienos pusės - pilis tikrai įspūdinga ir neaplankyti jos, būnant Maroke , būtų nedovanotina. Iš kitos pusės - pasirodė truputį komercializuota, pritaikyta prie turistų. Neįtikino, kad ten gyvenančios šeimos iš tikrųjų ten ir gyvena . Gal per dideli lūkesčiai buvo? Žodziu, vakarop pasiekiame Qurzazate. Buvau susirašęs su vienu hosteliu, bet kažkaip neradome jo, tada uzsukome į LP aprasytą Royal viešbutį. Viskas būtų gerai, bet blin, ką tik išdažytos sienos ir žiauriai smirdi aliejiniais dažais. Dar pasiblaškome beieškodami, bet arba visiškos skylės arba per brangu. Per brangu, tai reiškia, kad dvivietis kambarys kainuoja virš 80 litų . Žinoma, kaina būtų juokinga, bet Maroke tai jau brangu. Pagaliau, apsistojame pačiame centre esančiame Atlas viešbutyje, dvivietis 130 dirhamų (~43lt). Sunkiai nusakomas vidinis interjeras, kambaryje yra lova, švari patalynė, staliukas ir viena taburetė. Didelis privalumas – nuosavas dušas ir tulikas. Įkalam degtinėles profilaktiškai ir išeiname į miestą. Patenkame tiesiai į centrinę aikštę. Gražu, švaru, geras oras, gera nuotaika. Vaikštinėja suaugusieji , laksto vaikai, jaunimas sėdi kavinėse. Panasiai kaip šiltą vasaros vakarą Vilniuje Rotušes aikštėje. Vakarienei imame vištienos tadžino. Grižę, dar įkalame alaus… ir dar degtinėlės , ir iš nuovargio krentu miegoti.

Kovo 12 d.
Ryte atsikėlęs, tiesiai iš gatve motoroleriu važiuojančio duonkepio, nuperku visiems šviezios arabiškos duonos. Kambaryje užsikaičiame arbatos, pasipjaustome lietuviškos dešrytės. Galima vykti toliau. Juokinga buvo, kai priėję prie mašinos, radome stovincią žmogystą, kuri(s) pradėjo prašyti pinigų, tipo jis visą naktį saugojo mūsų mašiną. Gal ir saugojo, bet čia jo problema :)

Miesteliai, kaimeliai, kalnai, slėniai, žmonės…. Kartais sustojame gražiose vietose. Iš pagrindinio kelio sukame link Dades Gorge. Prasideda tarpekliai, neįprastų formų uolos, kalnai. Neįtikėtina ką gali sukurti gamta. Kelias eina įspūdingais serpantinais. Šita vieta jau šimtus kartų visų aprašineta, netgi nuotraukos visų labai panašios.
Tikrai kvapą gniaužiantis keliukas. Deja, bet iki pat Msemir miestelio nuvykti nepavyko. Vienoje vietoje kelias buvo visiškai apsemtas ir pravažiuoti nebuvo jokių šansų. Tiesiog kelias susiliejo su upe ir šniokstė galinga srove. Vietiniai sakė, kad vanduo nuslūgs po poros dienų.

Judame link Todra Gorges. Pasukus nuo Tinerhir link Todros, už kelių km, apsistojame sekančioje nakvynės vietoje http://www.palmeraiehouse.com. Šeiminikai - mišri britės Doreen ir marokiečio Rashido šeima. Labai šilti ir malonūs žmonės, puikus viesbutis. Jaukioje , augalais apaugusioje terasoje pavaišina arbata, pasišnekučiuojame, užpildome anketas. Rashidas pasiūlo iki Todra Gorges eiti pesčiomis palmių slėniu šalia upės. Duoda šiokį tokį žemėlapį. Įsidedame į kurines vandens, alaus ir iškeliaujame. Tai buvo viena iš geriausių atrakcijų per visą kelionę. Teko bristi per kalnų upę, brautis per įvairius krūmus, eiti palmių džiunglių takais ir šiaip jaukiais takeliais, apsuptais alyvmedžiais, riešutmeciais ar granatų medžiais. Pamatėme koks vis dėlto verda gyvenimas slėnyje, nes kai važiuoji mašina, to nesimato. Važiuoji kalnų keliu ir apačioje matai tik žalią palmių slėnį. Iš vidaus pamatai, kaip ten auginamos įvairios daržovės, vaisiai… žodžiu vyksta aktyvus gyvenimas ir upė yra to gyvenimo svarbiausia arterija. Įpusejus žygiui, pradedame nerimauti kiek čia dar eisime. To tarpeklio kaip neprieiname taip neprieiname. Sutinkame inteligentiskai atrodantį vietinį, kuris neprašomas pradeda eiti priekyje mūsų , tarytum vedlys. Patikėkite, Maroke pagalbininkai atsiranda visur ir visada. Tu to net nepajauti. Aš jam bandžiau kelis kartus parodyti, kad tipo mes žinome kelią ir mūsų vesti nereikia. Tačiau mūsų Mozė tik mojo ranka ir varė į priekį. Prieiname kažkokį kaimą. Kad būtų aiškiau kas yra gyvenvietė, tai dižiulis vientisas molinių pastatų kompleksas, kuriame siauros gatvelės susipina su būstų koridoriais ar tiesiog gali patekti tiesiai į kambarį. Ir nesuprasi kur randiesi – ar gatvėje, ar tvarte , ar jau gyvenamojoje patalpoje.Tai ir yra tikroji gyva kashba. Matau, kad Mozė jau veda mus purvinais metro pločio tuneliais, kurių viduriu teka neaiškios kilmės skysčiai. Net nepastebejome kaip atsidureme pas mūsų Mozės kažkelintos eilės pusbrolį, kuris jau buvo bepradedąs kloti mums po kojomis kažkokius jo nuomone nuostabius siūlus, kuriuos mes tiesiog privalome įsigyti. Kur gi ne, butent tų siūlų mes ir atvykome į Maroką įsigyti :). Pamatę, koki durnių čia stumti bando, apsisukome ir išėjome. Mūsų Mozė toliau varo kartu su mumis. Tipo, aš jus vistiek nuvesiu į pažadėtą Todra tarpeklį. Gerai, tik prigasdinau, kad jokių daugiau siūlų, kilimų ar kitų shudniekių parduotuvių. Vienoje vietoje ėjome pro pastatą, virš kurio įėjimo kabėjo užrašas “restaurant”. Šalia, mešlo krūvoje stovėjo asilas. Mozė išdidžiai pasakė, kad šią skylę valdo kitas jo kažkelintos eilės pusbrolis ir labai atsargiai pasiūlė - gal norėtume užeiti užkasti? Ne tai ne. Po kurio laiko mūsų vedlys sustojo ir parodė ranka kur eiti toliau. Supratome, kad Todra Gorge visai šalia. Kas svarbiausia, Mozė net neprašė pinigų! Daviau jam 50 dirhamų. Patys tikrai nebūtume drįsė eiti per vietinių gyvenamuosius namus. Po 3 val žygio pagaliau mes tarpeklyje. Jaučiasi nuovargis, atsigeriame alaus, pasižvalgome ir jau galvojame kaip reikės grižti atgal. Tuoj pradės temti, o ir šaltas vėjas pūsti pradėjo. Vorele einame keliu atgal ir stabdome kiekvieną pravažiuojančią mašiną. Pora km paėjus, sustoja Grand taxi ir mus sėkmingai pargabena iki viešbučio. Kas dremba į lovą, kas įkala degtinėlės (po tokio žygio priklauso), nusimaudome po dušu ir girdime kaip Rashidas mus kviečia vakarienei. Buvome palydėti iki kilimais ir pagalvėmis pakraščiuose nuklotos patalpos. Esame vieninteliai svečiai. Nežinau, ar kad tokie pavargę buvome, ar iš tikrųjų Rashidas moka gaminti tadžiną, bet buvo tikrai nereali vakariene.

Kovo 13 d.
Ryte lipame į ant pastato stogo esancią terasą. Pastatyta berberiska palapinė, minkštasuoliai, staliukas. Saulė jau nuo pat ryto maloniai kaitina. Gavome puikius pusryčius. Rashidas paskambino savo draugeliui Hasanui, kuris organizuoja išvykas kupranugariais į dykumą. Sutariame dėl kainos, dėl apytikslio laiko ir vietos susitikti, atsisveikiname su svetingais namais ir sukame link smėlėtu Saharos kopų. Pakeliui sustojame Errachidia. Tiesiai į turgaus aikštę. Neriame į tą šurmulį, kur spalvos, kvapai ir garsai sukuria neįtikėtiną kokteilį. Prekyba vyksta viskuo – buitiniai rakandai, skalbimo milteliai, vaisiai, daržovės, metalo gaminiai, įvairių gyvulių skerdiena, kalnai raugintų alyvuogių ir raugintų citrinų. Žmonių milijonas, bet turistų nesutikome nei vieno. Visai šalia praeina žmogus, ant pečių nešinas nukirsta jaučio galva. Iš nuostabos, net fotografuoti nesugebame. Nusiperkame labai skanių sveriamų alyvuogių, duonos lepioshkų, pas gatvės prekeivius paragaujame šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Stiklinė 5 dirhamai.

Bevažiuojant iš Errachidia, netikėtai iššoka kelių policininkas su radaru. Stabdo. Prisistato, neblogai kalba angliškai, pasikviečia į kitą kelio pusę, kur pavėsyje sėdi dar vienas policininkas. Rodo jis man į radarą ir sako, tipo viršijau greitį (ženklas 60, o važiavau 67) ir dabar mane baus 400 dhr bauda. Nieko sau! Ši bauda nebuvo numatyta mūsų kelionės biudžete:). Aš jau čia visaip pradėjau vartyti, tipo mes esam iš labai mažos ir neturtingos šallies, todėl mums šita bauda yra nepakeliamo dydžio, todėl gal būt ponas būtų toks mielas ir pasitenkintų 100 dhr, kuriuos rodau jam jau paruoštus atiduoti. Bet policininkas pasirodė nepėsčias ir pasižiūrejęs į mano teises, pareiškė, kad jis puikiai žino kokios baudos Lietuvoje. Dar pridūre, kad moka naudotis internetu :). As bandau aiškinti, kad jeigu jau žinai kokios baudos, tai pasakysiu, jog 7 km/h viršijimas pas mus laikomas labai menku nusižengimu ir baudžiamas maximaliai 5 eur bauda. Policininkas tik pasimuiste, išpūtė krutine ir išdidžiai išrėžė: “You known, Moroccan people known everything!” Paskui dar užtvirtino: “Everything!”. Pritariamai linktelejau ir kukliai nuleidau galvą. Kadangi su šiuo teiginiu nesiginčijau, tai man buvo pasiūlytas “good solution”: sumokėti 100dhr už vairavimą neprisisegus diržo. Ir pareigūnai sažiningai išrašė baudos kvitą bei palinkėjo gero kelio.

Privažiuojame Merzouga, paskutinis miestelis prieš dykumą. Bandau skambinti Hasanui, kad galetų jau mus pasitikti. Telefone girdisi prancūziškas burbuliavimas. Nusprendžiau, kad bus pasibaigęs vietinės kortelės kreditas. Šalia esančioje parduotuvėleje nusiperku papildyma už 20 drh. Paprašau vietinio bičo, kad suvestų kodą, nes varliavalgių kalba kalbančios operatorės komandų neįkertu. Pinigų korteleje yra, bet burbuliuoja vienodai. Iš karto prisistato vietinis veikėjas. Ką veikiat? Kur varot? Iš kur esat ?– tradicinė įžanga. Sakau varom į http://www.auberge-lasource.com/en/index.htm , bet negalim prisiskambinti. Bičas iš karto paaiškina, kad gerai pažįsta Hasaną. Duodu jam pabandyti paskambinti ir paaiškėja, kad Hasano telefonas yra išjungtas. Kokios problemos? Bičas pažįsta visus ir jau skambina Hasano broliui. Sutariame ,kad lauks šalia posūkio į kaimą. Nerealiai paprasta Maroke viską organizuotis :).

Booking.coms
storyLazyload();