Panama: Kelionės Centrinėje Amerikoje dienoraštis (tęsinys)

7 diena. Cahuita-Bestimentos (kovo 3 d. )
Keliauk anksti. Geras patarimas, kurį nuolat sau primenu, bet šį kartą pasivėlinau išvykti. Susikroviau daiktus tik aštuntos valandos autobusui, kuris vos ne visą valandą vėlavo. Taigi, dulkinu keliu iki sienos su Panama teko kratytis per karščius. Žinojau, kad vidurdienį migracijos tarnyba sieną uždaro pietums ir tai buvo dar viena svari priežastis, dėl kurios vertėjo išvykti anksčiau.
Suspėjau. Kosta Rikos pasienietis ilgai knisosi stalčiuose, ieškodamas kokio nors sąrašo, kuriame būtų Lietuva. Nerado. Padėjo faktas, kad išvažiuoju, o ne įvažiuoju, todėl praleido. Pagalvojau, o ką jei tas pats bus įvažiuojant per kitą sienos perėjimo punktą, o dar lėktuvo bilietai tik elektroniniai?..
Aplūžusiu geležinkelio tiltu pėsčiomis perėjau į Panamos pusę. Pasienietė beveik nežvilgtelėjusi į pasą įspaudė atžymą. Migracijoje pasikartojo Kosta Rikos situacija – jokiuose sąrašuose Lietuvos nebuvo ir pareigūnai niekada apie tokią negirdėjo. Europos Sąjunga jiems taip pat toks pat neatrastas kraštas. Pavydėjau jiems, pas juos dar tiek atradėjų gali būti, praktiškai visas pasaulis nežinomas. Nepaisant problemų su geografija, buvau praleistas. Mostelėjo ranka: eik jei taip nori…
Panamoje paklausiau vietinio patarimo ir paėmiau taksą, kurio kaina fiksuota ir buvo tik 1,25$. Autobusu būtų gal per pus pigiau, bet truktų ilgiau. Tiesa, taksas išvažiavo irgi tik prisipildęs, bet tai netruko ilgai.
Į pasienį tame pačiame autobuse atvažiavo dar gal 20 užsieniečių, bet aš buvau pirmas, patekęs į Panamą, ir tai vėliau labai teigiamai atsiliepė. Taksi stoja autobusų stotyje, iš kurios važinėja mikriukai į upės prieplauką. Į prieplauką atvažiavau taip pat pirmas. Užsiregistravau ir sumokėjau 6$ už kelionę iki Bocas dėl Toro. Gal valandą reikėjo laukti, bet tai dar nieko – tiek kurie atvažiavo paskutiniai, į valtį netilpo, todėl liko laukti dar dvi valandas.
Greitaeigė valtis švilpė kanalais, kurie anksčiau drėkino bananų plantacijas. Vaizdingos pakrantės, greitis. Tikrai rekomenduotinas maršrutas. Į Bocas dėl Toro atplaukėm per 45 min., bet šioje saloje neužsibuvau nei kelių minučių ir vandens taksu persikėliau į Bestimentos sala, kuri yra daug mažesnė, mažiau turistų, bet tikrai ne mažiau galimybių prasiblaškyti. Tiesa, labai pigių nakvynės vietų, tikriausiai, taip pat mažiau. Valtininkas norėjo 2,5$ už 10 min. kelionę, aiškindamas, kad pakilo degalų kainos, bet galiausiai nusileido iki 2$. Viskas turi būti pagal knygą.
Saloje apsistojau ¨Beverly´s Hill¨. Ne pats pigiausias variantas (14$), bet kambarys geras, su terasa, žvelgiančia nuo kalvos į nuostabų sodą ir Karibų jūrą. Vieta ekologiškai švari (taip rašo), todėl dušas bendras, lietaus vanduo. Nepaklausiau, o kuo praustis, jei ilgai nelyja. Nedrįstu spėti, ką galima perdaryti į vandenį. Tikrai nedaug patogumų už tokią kainą, bet vieta labai patiko.
Kol dar nesutemo, pagal šeimininko nuorodas bandžiau surasti paplūdimį kitoje salos pusėje už 20 min. kelio pėstute per mišką. Tikriausiai ne ten pasukau ir kelionė baigėsi kaimo kapinėse ant kalvos. Tiek to, kitą kartą.
Prasivaikščiojau centrine gatve (neradau mažesnių raidžių žodžiui „gatvė“ užrašyti), jei taip galima pavadinti 2 m pločio betonuotą taką, einantį nuo vieno kaimo galo iki kito. Sutemus, dar kurį laiką terasoje siurbčiojau, šį kartą jau Panamos, šaltą alų (skardine 60c), kol, pavargęs nuo kelionės, nulūžau. Tiesa, neilgam. Pasirodo, pirmadieniais čia disko naktys. Bent dviejuose kaimo vietose visu garsu per visą naktį iki antrų ar net trečių gaidžių liejosi muzika. Šventė tai šventė.

8 diena. Bestimentos (kovo 4 d. )
Viešbučio šeimininkas perspėjo, kad iš pačio ryto labai neplanuočiau jokių pasiplaukiojimų valtimi, nes vietiniai iki pietų neatsigaus po naktinio tūso. Keista, bet 6-7 val. ryto kone iš kiekvieno namo jau sklido muzika ir visas kaimas man pasirodė net labai atsigavęs.
Šį kartą paplūdimio ieškojau kitu keliu ir vėl nesėkmė. Nors gal ir ne tokia jau nesėkmė, nes labai smagiai kelias valandas prasivaikščiojau po mišką. Ką gi, teks likti dar vienai dienai ir galiausiai surasti tą taką į paplūdimį.
Priešpiet pasigavau valtį, kuri nuplukdė mane iki gretimos salytės į koralų rifus. Teko derėtis ne su vienu valtininku, kol vienas sutiko už 4$. Sutarėm, kad pasiims mane atgal apie ketvirtą valandą. Mokėti geriausia grįžtant – garantija, kad valtininkas tikrai sugrįš. Pačioje saloje niekur eiti negalima – visa pakrantė privati, bet niekas nevarė nuo mažo žolės lopinėlio, ant kurio galima pasidėti daiktus ar pasideginti (padegti) saulėje. Tokių kaip aš po pietų ant žolės susirinko visai nemažai – gana linksma publika iš visų pasaulio kraštų.
Kelias valandas plaukiojau po rifus su įvairiausių spalvų ir dydžių žuvimis. Vanduo toks šiltas, kad praktiškai galima visai nelipti iš vandens. Tik geriau plaukioti su marškinėliais, nes pasekmės nugarai gali būti labai skaudžios, ypatingai naktį gulantis ant nugaros. Aš plaukiojau be, tai laukė neišvengiamas dantų griežimas naktį. Koralai šiaip nedideli, bet žuvų tikrai daug daugiau, nei už 4$, kurių, kaip ir reikėjo tikėtis, valtininkas sugrįžo labai punktualiai.
Vakare dar karta išsiklausinėjau kelio į paplūdimį. Ryt jau tikrai turėčiau rasti.

9 diena. Bestimentos (kovo 5 d. )
Kaimyno keliautojo patarimai apeiti kapines iš kairės tikrai padėjo! 20 min takeliu per mišką ir galiausiai nusileidau į paplūdimį. Bangos didelės, jūra neatrodė labai svetingai. Einant link jūros, sutikti vietiniai draugiškai perspėjo – atsargiai su jūra. Ne be reikalo - iš kitų jau žinojau, kad čia neretai žūsta žmonės, nes srovės labai stiprios ir net geri plaukikai nelabai ką gali padaryti, o artimiausi gelbėtojai, greičiausiai, kur nors Meksikos pakrantėje Kankune.
Kilometrus besitęsiančiu paplūdimiu, pakrantės takeliais nuėjau iki tolimiausio – Raudonų varlių paplūdimio. Pavadinimą jis gavo nuo apylinkėse gausiai besidauginančių raudonų taškuotų varlyčių, kurių nepatariama liesti ar kitaip seksualiai išnaudoti – nuodingos. Girdėjau, kad aplink paplūdimį nacionaliniame parke planuojamos ir jau pradėtos statybos (ne tik Lietuvos pajūry), todėl ilgainiui tos varlytes gali likti tik paplūdimio pavadinime. Mačiau tik dvi, o ir tų pačių reikėjo paieškoti. Šiaip į mišką prie paplūdimo nelabai ir galima – visur draudžiantys ženklai, bet netyčia nepastebėjau ir užsukau. Žinau, esu blogas, blogas ir dar gamtai kenkiu, bet nė vienos ten nenužiūrėjau.
Pačioje paplūdimio pabaigoje yra medinis lieptas su terasa prie jūros. Nuo liepto yra nežymus takelis į kalvą, besitęsiantis tik 20-30 m , bet verta pabandyti, nes ten nėra draudžiamųjų ženklų (kol kas) ir būtent ten aš radau savo dvi varlytes, bet nei vienos nebandžiau atversti į princesę ir kitiems nerekomenduoju.
Visas pasivaikščiojimas su pasisėdėjimais, kokoso riešutų gėrimo ir valgymo ceremonijomis ir grįžimu užtruko gerą pusdienį. Grįžau pačiu laiku, nes pradėjo lyti, todėl likusią dienos dalį, įsitaisęs terasoje, baigiau skaityti iš šeimininko pasiskolintą knygą „The kite runners“, apie Afganistaną ir žmones, parašyta afgano. Labai gera knyga , rekomenduoju, tik nežinau, ar ji išversta į lietuviu kalba.
Vakare valgiau žuvį. Keista, bet čia tai nėra kasdienybė. Nors kaimas ant jūros kranto ir visi lyg ir turėtų ištisas dienas žvejoti, žuvis restoranuose, ypatingai pigesniuose nėra populiari, o jei yra, tai kainuoja daug daugiau, nei labai įprasta vištiena ar jautiena. Ir žinoma, tradiciškai viskas su ryžiais ir raudonomis pupelėmis.
Viskas, užteks jūros ir karščio, ryt važiuoju į kalnus bent porai dienų atsigaivinti.

10 diena. Bestimentos-Boquete (kovo 6 d. )
Adios Bestimentos! Be didesnių nuotykių peršokau į Bocas dėl Tore. Prieplaukoje veikia dvi vandens taksi firmos, plukdančios keleivius į Almirantes, todėl verta pasižiūrėti abiejų tvarkaraštį, kad nereikėtų ilgai laukti. Kaina ta pati – 4$. Beje, šitas maršrutas kažkodėl neminimas Lonely Planet (bent jau Centrinės Amerikos knygoje) ir gerai, kad apie jį laiku sužinojau iš kitų keliautojų – nereikėjo žemėn grįžti tuo pačiu maršrutu, kuriuo atvykau į Bocas.
Plaukiant į Almirantes prakeikiau save už lėtą reakciją, bet gal ir nieko čia stebėtino tokioje situacijoje. Prasilenkėm su senu keltu, pavadinimu "Palanga". Net išsižiojau, o kadangi plaukėm greitai, kol užsičiaupiau, jau buvo per vėlu įamžinti "Senelį". Nu, taip pasiklysti... Jei neklystu, tai jis anksčiau kursavo tarp Klaipėdos ir Melnragės. Kažkoks nerealus globalaus atšilimo ateities vaizdelis – Karibų jūra, palmės ir ... „Palanga“.
Almiranteje perėjau visą miestelį ir pakrašty sulaukiau autobuso į David. Didžiąją kelio dalį važiavom kalnais, todėl nebuvo karšta ir beveik nepykino – nepernešu to skraidymo kalnais, kai ne pats už vairo ar ilgesnių pasiplaukiojimų neramiais vandenimis. Tiesa, vienu metu vos ne man virš galvos pasilenkusi moteriškė pradėjo žiaukčioti, tai ir aš apsiseilėjau vien nuo tos minties, kad tuoj apvems galvą.
Autobuse susipažinau su vokiečių baldų dizaineriu, neatlaikiusių poros dienų turistų beknibždančiame Bocas del Tore. Jis važiavo atgal į Kostą Riką pas brolį, ten gyvenantį jau kelis metus.
David yra ar tik ne antras pagal dydį Panamos miestas, bet dideliu jis tikrai nepasirodė. Patiko tai, kad visi autobusai stoja viename dideliame ir puikiai sutvarkytame autobusų terminale. Priešingai, nei Kosta Rikoje, kur kiekviena firma turi savo stotį ir reikia gerokai palakstyti kol pataikysi į tinkamą.
Iš David vėl į kalnus. Šį kartą į galutinį dienos kelionės tašką – Boquete. Visa kelionė nuo pat Karibų jūros pakrantės buvo labai sklandi, bet tuo sklandumas ir baigėsi. Daugiau kaip valandą klaidžiojau po miestelį ir nė lovos laisvos. Nebent už 40-50$. Jau buvau begalvojąs prašytis nakvynės kokioje nors policijos vienutėje, nes pastatas iš išorės atrodė geriau, nei kai kurie viešbučiai. Galiausiai radau. Pats pigiausias ir vienintelis variantas už 20$. Neturėjau pasirinkimo, tik sutikti su tokiu plėšikavimu. 20$ už kambarį, prigrūstą lovų, su langu į triukšmingą barą, be pusryčių, su bendru dušu ir tualetu. Gal kas žinot geresnį žodį vietoj "plėšikavimas"?
Biudžetą bandžiau gelbėti pigiu maistu, pigiais vaisiais ir pigiu internetu. Pigus visais trim atvejais reiškė tik kainą. Puikiai pavakarieniavau už 2,5$, prisipirkau guajavų ir bananų dviems dienoms už 0,7$, pranardžiau Internete dvi valandas už 0,6$. Kitai dienai iš anksto užsirezervavau lovą hostelyje už 7,5$. Visai nusipiginau.
Pats miestukas kažkuo panašus į kurortinius miestelius kur nors Alpių papėdėje. Viską gadino tai, kad čia minios amerikiečių. Prieš 7 metus Boquete kažkokiame prestižiniame žurnale buvo paskelbta viena iš geriausių vietų pasaulyje pensininkams. Tuoj pradėjo skristi amerikiečiai, supirkinėti žemes kalnuose, statyti namus. Dabar miestelyje vos ne kas antrame pastate yra nekilnojamo turto agentūros arba advokatų kontoros. Amerikiečių pensininkai su savo vidutinėmis pajamomis ir ordomis juos lankančių vaikų ir anūkų iš esmės pakeitė miestelį. Beveik gailėjausi iš viso čia atvažiavęs, bet bent jau gamta čia kol kas vietinė ir ne taip karšta. Rytoj lipu į kalnus.

11 diena. Boquete (kovo 7 d. )
…Kaip ir reikėjo tikėtis, naktį beveik nemiegojau. Po langais garsiai "bliuzino" iki vidurnakčio. Tuo pačiu dar visą vakarą gerai nusiteikusi pensininkė iš Amerikos neužsičiaupdama garsiai kalbėjo, kol, galiausiai, prisigėrusi su anūku ir jo žmona "apsifukino" ir užstaugė, kad neturi namų. Muilo opera.
Neišsimiegojęs, bet ryžtingai nusiteikęs, dar su tamsa pasukau į kalnus. Autobusu pavažiavęs keliolika kilometrų iki Bajo Mono pradėjau kopti. Vėsu buvo tik pirmą pusvalandį. Takui pradėjus ženkliai kilti viršun, darėsi vis šilčiau. Už geros valandos takas… baigėsi. Priešais stačios uolos ir kriokliai. Ne visiškai pagal planą, nors ir labai gražu. Tikrai nepanašu į trasą, kuria turėjau eiti.
Atsigaivinau po kriokliais ir truputį grįžęs radau atsišakojantį takeli, dingstantį stataus kalno medžių tankmėje. Kodėl gi ne? Šį kartą lipti teko beveik statmenai, kabinantis į medžius. Porą kartų vos nenusivožiau žemyn, atramai pasirinkęs ne medį, o taką žyminčius kuolus.
Dar valanda intensyvaus lipimo ir beveik etapo viršuj. Ant kalno sutikau senuką, kuris, tikriausiai, nedažnai matydamas žmones, labai džiaugėsi galėdamas paplepėti. Nesipriešinau, nes norėjosi šiek tiek kvapą atgauti. Aptarėm visus jo auginamus vaisius, tabaką ir šiaip gyvenimą kalnuose.
Dar aukščiau. Kopiau, kol kitoje kalno pusėje atsivėrė vaizdas į slėnį. Ten ir supietavau visus savo vaisius, o nuo kalno nusileidau jau kitu keliu, daug lengvesniu, nei pakilau. Spėjau, kad man juo reikėjo pakilti, o nusileisti dar kitur. Nepataikiau į planuotą trasą, bet nuo to nebuvo mažiau įspūdžių, o ir nesutikau nė vieno žmogaus, išskyrus senuką.
Parsigavau į miestuką ir vėlyvą popietę skyriau skalbimui ir nesėkmingam bandymui kompu sutvarkyti nuotraukas. Užteks kalnų ir turistų, ryt leisiuosi į Ramiojo vandenyno pakrantę.

12 diena. Boquete-Boca Brava (kovo 8 d. )
Pirmu autobusu 5-tą ryto palikau Boquete. Pastebiu laikrodžio neturėjimo privalumus. Dar tamsoj atsibudau ir pagalvojau, kad visai išsimiegojau, rytas ir reikia keltis. Tik nusiprausęs ir susikrovęs daiktus pastebėjau sieninį laikrodį – 4:30. Būčiau turėjęs laikrodi, tikriausiai nebūčiau atsikėlęs.
Stotelėje girtas vietinis atkakliai norėjo parduoti nugertą kokos butelį, nes neturėjo už ką grįžti namo. Patariau eiti pėsčiomis, gal greičiau išsiblaivys. Nepaklausė, bet atsikabino.
David mieste persėdau į autobusą, vykstantį Panamos miesto kryptimi. Vienu metu buvau beveik susigundęs lėkti iki galo, bet vis dėlto išlipau apie 40 km nuo David. Toliau, pasak knygos, turėtų būti apie 15-20 km iki Boca Chika kaimo, o autobusai ta kryptimi nevažiuoja, išskyrus vieną mokyklinį autobusą kartą per dieną, bet ir tas nereguliarus. Buvau nusiteikęs eiti visą kelią pėsčiomis, tačiau nenuėjus ir 100 metrų, nestabdomas sustojo taksi automobilis. Iš pradžių abejojau jo ketinimais ir tikrai nesirengiau mokėti 15$ už kelionę, bet išsiaiškinau, kad pinigų jis nenori, kadangi vis tiek namo važiuoja.

Susiję pasakojimai:
storyLazyload();