Pakeliui į Afriką. 2 dalis.

Vėl nuotykiai, kaip sakant bėda po vieną nevaikšto, horizonte jau leidosi saulė ir likus apie 50 kilometrų iki etapo pabaigos Tafrute, prietaisų skydelyje įtartinai pradėjo kristi tepalo slėgio rodyklė. Sustojome. Po truputi kapsėjo tepalo lašai, iš to pačio vamzdelio. Marokas mechanikų ir auksarankių valstybė, kaimuose ant kiekvieno kampo dirbtuvės, tad pasiekus Tafrutą sustojome artimiausiame servise. Rimta komanda susibūrus, jaunuolis, gal kokių 15 metų amžiaus ir šešiašdešimties sulaukęs diedokas, abu arbaiškai ir prancūziškai šnekantys. Angliškai nei žodžio, bandome išaiškinto ko mums reikia, ir kur bėda – nesupranta. Naudojames google translate, verčiame iš anglų į prancūzų, iš anglų į arabų – nesupranta. Aplinkui nei vieno vietinio, kuris mokėtų nors vieną žodį anglu kalba. Bandome aiškinti le motor le pipe, le kaput... Bergždžias reikalas. Palendu po mašina, įkišu rankas ir rodau kur bėda, nežiūri, neklauso, juk senam asui, kažkoks pienburnis baltaodis nepaaiškins kaip reikia dirbti. Ir prasideda, pradžioje nuimamas ratas, tada išleidžiamas vairo stiprintuvo skystis, nuimamos variklio apsaugos, atjungiami stabdžiai.... temsta, aplinkui nei gyvos dvasios, per garsekalbius girdisi kvietimas maldai, atsmosfera kaip iš teroristinių filmų, o Toyota vis ardoma. Po poros valandų bergždžio susikalbėjimo ir marokietiško profesionalumo rodymo, šiaip ne taip išimamas vamzdelis, ir vyr. mechanikas patenkinta veido mina rodo į problemą, vą ką radau iš jo minos galima suprasti. Taip, kapitone akivaizdusis, tu šaunuolis – mintyse pagalvojau. Šale mūsų naujoje serviso buvo įsikūrusios automobilių špakliavimo ir virinimo dirbtuvės, suvirintojas apžiūrėjęs vamzdelį nustatė, kad prieš tai suvirinimo vietoje buvo per daug šlako, to pasekoje vamzdelis ties jungtimi prie bloko gerai neprisipaudė. Viską nušlifavo ir suvyrino iš naujo. Į servisą atvažiavome apie aštuonioliktą valandą, jau po dvidešimtos valandos. Buvome davę litrą vairo stiprintuvo skysčio ir tepalo, kad pripildytų, aišku kol automobilį surinkinėjo viską išvertė ir išliejo ant žemės, mūsų Toyotą pagirdė marokietiškais tepalais. Dvidešimt antrą valandą Toyota buvo surinkta, nulupo 500 dirhamų, jaunąjam mechanikui padovanojom futbolo kamuolį, sakom eik geriau spardyt, negu pas seną žiežulą degraduok, vaikis apsidžiaugė. Vos tik spėjom atsiskaityti, nespėjus nei mirktelti, visi išdūmė namo. Užsikūrtėme FEA‘ją, už vairo aš, spaudžiu stabdžius, kieti, nebeturime stabdžių. Šiaip ne taip dariedėjome iki viešbučio ir pradėjom ieškoti problemos, mūsų auksarankai, beardydami automobilį atjungė vakumo šlangas ir pamiršo jas prijungti, susitvarkėme patys.

Viešbutyje sutinkame Justiną, Tautvydą, Edviną ir Kęstą iš „Bison“ komandos važiuojančios su dviem E klasės Mercedes, paskutinį kartą juos matėme Budapešte, Mindaugą su Kasparu iš „Lukrida LT“, bei Arūną su Tadu iš sportinio Passato „MP Racing“ , pasilabinam su visais ir su Gyčiu išeiname ieškoti vakarienės, Amberiai dar nepasiekė miestelio, važiuoja bekele. Tafruto centre susirandame dydžiausią „skylę“ kokią įmanoma rasti, neprašovėm, pasirodo tai tradicinės berberų virtuvės restoranas. Čia valgėme pačius skaniausius tadžinus visos kelionės metu, neapsakomo skonio, su daug daržovių ir prieskonių, skaniai apskrudinti. Bevalgant prie mūsų prisėda maurai (ne tie maurai kur ant automobilio prilimpa, bet tie kur gyvena Mauritanijoje ir limpa prie turistų). Sidabro prekeiviai, keliauja iš Mauritanijos po Maroko turgus ir pardavinėja dirbinius. Labai įkyrūs, kvietė į svečius pas jų pusbrolį gyvenantį už kampo ir parukyti kaljano, atsisakėme, atrodė baisiai ir susidarėme įspudį, kad už jų vyriškų boubou apdarų laiko paruoštą peilį, gražia forma juos pasiuntėme ir atsisakėm svetingo kvietimo. Pusė valandos iki vidurnakčio, grįžtam į viešbutį ilsėtis po sunkios dienos, rytoj laukia paskutinė diena Maroke.

STAGE 4. Tafrutas – Al Ajunas. 620 km
Po vakarykščių gedimų nusprendėme Toyotos “neprievartauti” ir važiuoti vieniems tiesiausiu maršrutu pakrante iki Al Ajuno esančio Vakarų Sacharoje. Iš Tafruto link pakrantės pajudėjome apie aštuntą valandą ryto. Kalnuotas maršrutas per serpantinus po truputi virto į monatonišką tiesių kelią einantį palei vandenyna, kas kelis kilometrus būdavo matyti šelstančios bangos. Temperatūra nedžiugino, buvo apie 12 laipsnių šilumos. Pasiekėme Mirlefto miestelį, sustojome kavos, begeriant kavą marokietiškoje kavinukėje prie mūsų prisijungė karolis, Mindaugas ir Algirdas iš “Black hole” komandos, jie su sportiniu Nissan Patrol GR, vieninteliai iš lietuvių, važiuoja “Race” kategorijoje, persimetus pora žodžių išdūmėmė pakrante iki sekančio waypoint’o – legzira paplūdymio esančio šale Sidi Ifni kurortinio miestelio. Pavėlavome trimis metais, mat 2015 metai didžiają arką esančia paplūdymyje sugriovė bangos, likusi tik mažoji. Bet vaizdas kerintis, pasivaikščiojome, padarėme nuotraukų, pabendravome su švedų pora, jie labia nustebo, kad mes automobiliu atvažiavome iš Baltijos šalių. Diena ėjo sklandžiai, Toyota neskleidė jokių ligos simptomų, judėjome monotonišku keliu tolyn – į vakarų Sacharą. Pakeliui aplenkėme kroatų ekipažą su Tesla X. Garsioji Tesla, aprašyta žiniasklaidos ir įrašyta į rekordų knygą, kaip pirmasis elektrinis automobilis atkeliavęs iš Europos iki Gambijos. Na viskas skamba gražiai ir pompastiškai, tik niekur neminimas pagalbinis automobilis kuris iš paskos vežė dyzelynį generatorių dėl Tesla X pakrovimo. Taip bevažiuojant ir lenkiant kitus dalyvius pasiekėme garsųjį Antuano de Sent Egziuperį miestelį pavadinimu Tarfaja. Šiame miestelyje stove paminklas skirtas rašytojui ir pastatytas muziejus jo vardu (muziejaus negalėjome aplankyti, buvo uždarytas). Būtent čia Antuanas skrisdamas lėktuvu, užėjus smėlio audrai, ir dingo. Miestelis bando sudaryti turistinį įvaizdi, promenados, palmių alejos, suoliukai, spalvotos trinkelės, o kitoje pusėje vaiduokliški namai. Viskas apleista ir apipūstyta smėliu. Maroko viriausybė nusprendė okupuotoja Vakarų Sacharoje ir netoli jos pristatyti miestų ir įkurdinti marokiečius, kad lengviau būtų kontroliuoti teritorijas, bet mūsiau niekas nenori keltis. Al Ajuno mieste pamatysime dar didesnį vaiduoklių miestą, su didžiuliais apleistais viešbučių kompleksais ir kariniais daliniais. Papietaujame, pavalgome vietinių stintų ir jūrų gerybių mišinio ir patraukiame link Al Ajuno pakeliui aplankydami apleistus laivus užplaukusius ant sėklumos ir paliktus rudyti. Kuo arčiau okupuotos teritorijos tuo dažniau būdavome stabdomi postuose ir prašomi duoti Fiche. Ne, ne žuvies, toks popieriukas kuriame surašyti visi tavo duomenys, kad nereikėtų kaskart rodyti paso ir gaišti laiko, tiesiog paduodi lapuką, mažą prezentą ir tolyn. Po truputi temsta, važiuojame apypustytu keliu, gelbsti papildomos šviesos. Apie dvidešimtą valandą pasiekiame oficialų viešbutį, grandiozinio dydžio, marmurinėmis grindimis, kolonomis, didžiuliu baseinu pilnu žalio vandens, visa aplinka apleista, toks jausmas, kad šiame viešbutyje tik apsistoje kas met vykstantys ralio dalyviai, maisto nėra, artimiausia vieta kurioje galėtumėm kažką užkasti, tai Al Ajūno oro uostas. Susitinkame Arūna su Tada, šalia savo skrajojančio Passato bando gamintis vakarienę, turi srieginį degiklį ir Campingaz dujų balionus, kurie tarpusavyje netinka, prašo iš mūsų pasiskolinti įrangą. Juokas, juokais, bet paaiškėja, kad pas mus irgi srieginis degiklis, o balionai su Campingaz pajungimu… Mes irgi būsime be vakarienės, arba teks valgyti vėl šernienos konservus. Pašnekėję, pasijuokę vieni iš kitų einame miegoti. Rytojaus tikslas kuo ankščiau atsikelti, palikti visus ekipažus miegančius ir kuo ankščiau pasiekti Dahlą – kaitininkų rojų, kolega Gytis nori visa dieną skirti kaitavimui.

Booking.coms
storyLazyload();