Nuotykiai Pakistane: dvi pažintys su teroristais per vieną savaitę (2/2)

Kadangi iki mūsų skrydžio buvo likę daugiau nei para laiko, nusprendėm paskutines valandas išnaudoti išspaudžiant paskutinį lašą iš šios verslo kelionės ir susitikti su keliais svarbiausiais klientais. Vienas iš susitikimų praėjo sklandžiai, tačiau antrojo metu mūsų pokalbius nutraukė televizijos reportažas, kad Karachi oro uostas buvo vėl apšaudytas! Iki mūsų skrydžio likę mažiau nei dešimt valandų, o mes dabar supratom, kad mūsų patirtas teroristinis aktas nebuvo pavienė ataka, o veikiau išpuolių virtinės pradžia. Šįkart teroristai susprogdino ir apšaudė oro uosto apsaugos darbuotojų barakus. Nors visus juos pavyko greitai nukauti, o nekaltų žmonių aukų pavyko išvengti, pats faktas mums optimizmo tkrai nepridėjo. Nepaisant to, nusprendėm rizikuoti ir pasinaudoti savo šansu išsinešdinti iš mums itin nesvetingos šalies. Susirinkę daiktus, apie vienuoliktą valandą vakaro išvažiavom į visų pastarųjų neramumų židinį. Sėkmingai praėję pro pasų kontrolę, kiek neįprastai, dar likus daugiau nei valandai iki kilimo, buvome susodinti į lėktuvą. Ta valanda tiksėjo super lėtai... Vis nepavyko išmesti iš galvos tų dviejų susprogdintų lėktuvų vaizdų iš užvakar nakties. Juk, jei įvyktų kažkas panašaus, sedint lėktuve šansų pasislėpti kitoje patalpoje, kaip kad buvo bagažo laukimo salėje, šansų nebūtų... Bet, mūsų dideliam džiaugsmui, nieko panašaus nenutiko ir mūsų lėktuvas sėkmingai atsiplėšė nuo žemės ir už maždaug dvylikos valandų pasiekėme saugiąją Europą.
Jau grįžus namo, po keletos dienų perskaičiau spaudoje, kad Karachi oro uoste vėl žuvo žmonės – teroristai iš oro uosto pašonės didelio galingumo kulkosvaidžiais apšaudė besileidžiantį keleivinį lėktuvą, kulkomis suvarpydami kelis salone buvusius žmones. Kad ir kokie nelaimėliai mes buvom dėl to, kad teko lankytis Pakistane būtent tokių įvykių metu, esu labiau linkęs save laikyti laimingu žmogumi, nes viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau.

Nepaisant to, kad labiausiai į atmintį įstrigę prisiminimai iš Pakistano yra susiję su kraupiais dalykais, verta parašyti kelis žodžius apie šią šalį atsiribojant nuo tų įvykių.
Raštingumas. Specialiai pradedu nuo būtent šios temos, nes, mano nuomone, tai yra giliausiai įsišaknijusi Pakistano neganda, iš kurios išsirutulioja visos kitos šalies problemos. Provincijos regionuose raštingų žmonių yra mažiau nei 10% (!), miestuose situacija šiek tiek geresnė, bet tikrai nedžiuginanti. Kai kuriuose iš jų raštingų žmonių yra mažiau nei 30%... O „raštingo“ žmogaus statusą gauti kartais pakanka tiesiog mokėti užrašyti savo vardą! Neraštingi žmonės nėra pajėgūs kovoti dėl didenį atlyginimą garantuojančio darbo, negali patys susidaryti objektyvios nuomonės apie aplink juos vykstančius dalykus, dažnai vienintelis jų informacijos (arba tiksliau – primestos nuomonės) šaltinis yra korumpuotas regiono politikas, ar radikalus šventikas, o dar blogiau – teroristinės grupuotės, kurios nuolat skleidžia savo propogandą. Tokie žmonės ir tampa riaušių dalyviais, narkomanais, ar, kraštutiniu atveju, savižudžiais sprogdintojais. Kelti išsilavinimo lygį yra ilga ir sunki užduotis, bet alternatyvos nėra.
Religinis fanatizmas. Būtent čia ir buvo pirmasis stereotipas, kuris sugriuvo vos pabendravus su paprastais vietos žmonėmis. Taip, Pakistano tauta yra labai religinga ir tikrai nėra rekomenduojama veltis į diskusijas apie Islamą, ypač jei tavo žinios apie šį tikėjimą yra paviršutinės. Žmonės meldžiasi daug ir nuoširdžiai. Bet tas didelis religingumas nelabai kuo skiriasi nuo mūsų močiučių, kurios kasdien lankosi bažnyčioje. Jie, kaip ir mūsų močiutės, nesprogdina bombų, negrobia žmonių ir nerodo jokios neapykantos kitų tautų ar tikėjimų žmonėms. Tą daro teroristinės Talibano ar Al-Queda grupuotės, kurios religiją naudoja tik kaip pasiteisinimą savo kruviniems išpuoliams, ar naujų narių verbavimui. Bet tokių žmonių šalyje yra absoliuti mažuma. Deja, jų veiksmų įtakoti stereotipai yra aklai taikomi visai, beveik 200mln gyventojų turinčiai, šaliai.
Vietos papročiai. Jie yra gilūs ir tikslingai puoselėjami. Jie apima maistą, rūbus, vyrų barzdas, muziką... Bet labiausiai reikėtų pastudijuoti moterų vaidmenį Pakistane. Moteris viešumoje yra traktuojama kaip vyro palydovė. Sutikus vyrą su moterimi, jokiu būdu negalima su ja sveikintis (tuo labiau bandyti paspausti ranką), negalima į ją ilgai žiūrėti, geriausiai išvis elgtis taip, lyg jos nebūtų. Jei šių dalykų nesilaikysite, gal ir išsisuksite nuo didelių nemalonumų (įvertinant tai, kad esate „paikas užsienietis“), bet tikrai neišvengiste piktų vyro žvilgsnių. Viskas būtų gerai, jei viskas apsiribotų tokiu moterų statusu viešumoje. Tačiau labiau religingose bendruomenėse, ypač šalies provincijoje, moterų diskriminavimas vis dar išlaikęs senųjų laikų lygį ir bet koks bandymas laužyti papročius gali baigtis vieša panieka ar žiauriomis fizinėmis bausmėmis, kurios kartais baigiasi net mirtimi. Populiariausios bausmės – viešas nuplakimas rykštėmis ar užmėtymas akmenimis. Ir liūdniausia yra tai, kad vietos teisėsauga dažnai toleruoja tokius dalykus, o neretai net tam pritaria.
Skurdas. Žemas išsilavinimo lygis, nuolatiniai neramumai, nedėkinga kaimynystė ir, kartais, progresą stabdantys papročiai lemia tai, kad didžioji šalies gyventojų dalis gyvena skurdžiai. Didelė atskirtis tarp kelių procentų turtuolių ir likusių gyventojų. Vidurinioji klasė kaip ir neegistuoja. Visa tai esu ne kartą matęs kitose skurdžiose šalyse, kuriose teko lankytis. Tačiau Pakistane pastebėjau dar vieną dalyką, kurio nebuvau aiškiai pastebėjęs niekur kitur – tai kastos. Kastomis skirstoma pagal kilmę, užimamas pareigas ar net pavardę. Žemesnės kastos žmonės, rodos, susikuria sau galvoje papildomus barjerus, kurie jiems trukdo siekti savo tikslų, jie jaučiasi lyg tarnais, kurie turi žemintis prieš aukštesnės kastos atstovą. Taip pat, skirtingai nei skurdžiose Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse, kur neturtingi žmonės atrodo vos ne laimingesni už turtuolius, Pakistane taip ir nesupratau kaip iš tikro jaučiasi eilinis pakistanietis. Kaip bebūtų, šalis tikrai skursta, o tai niekada nėra gerai.
Saugumas. Kaip galima buvo suprasti iš visko, ką iki šiol prirašiau – saugumas yra milžiniška šalies problema. Apie teroristus nebekalbėsiu, bet tai yra tik dalis problemos. Šalyje kasdien įvyksta daugybė apiplėšimų, pagrobimų ar žmogžudysčių. Dalis jų kyla dėl skurdo, dalis dėl politinių rietenų. Nieko nebestebina užsakytos politinių oponentų žmogžudystės. Lygiai taip pat, kaip nestebina ir vietinės mafijos išpuoliai dalinantis ginklų ar narkotikų verslo įtakos zonas. Nors čia gramas heroino kainuoja pigiau nei 2lt, o kovinį pistoletą galima nusipirkti už mažiau nei 100lt, tai visvien didžiulis verslas, kurį nori kontroliuoti ne viena grupuotė. Užsieniečiams čia taip pat kyla papildomų pavojų, pagrinde dėl to, kad jų balta oda iškart asocijuojasi su gera išpirka ar brangiu mobiliuoju telefonu kišenėje. Net patys turtingiausi vietos verslininkai dažnai važinėja pigiomis mašinomis, kad tik neatkreipti į save dėmesio ir neišsiskirti iš minios, nes niekada nežinai kada gali prie tavęs sustoti motociklas, iš kurio bus paleistos kelios kulkos tau į galvą. Neoficialiais duomenimis tokių motorizuotų samdomų galvažudžių vien Karachi suskaičiuojama apie šešis šimtus.
Maistas ir laisvalaikis. Maisto įvairove Pakistane skūstis tikrai nėra reikalo. Galima gauti tiek vietinės virtuvės patiekalų, tiek labiau europietiškos virtuvės, tiek McDonalds ar KFC. Aišku apie alkoholį galima pamiršti. Jį draudžia Islamas. Tiesa, kaip ir bet kur kitur, egzistuoja juodoji rinka, kur galima gauti visko, bet dėl butelio alaus tikrai neverta rizikuoti kelis metus praleisti kalėjime. Laisvalaikį jaunimas dažniausiai leidžia gatvėse žaisdami kriketą, o turtingesni verslininkai, sekdami vakarietišką madą, žaidžia golfą ar polo. Kai lauke kaitina arti 50C karštis, belieka žavėtis jų ištverme.
Apibendrinimui galiu pasakyti, kad Pakistanas yra puiki vieta ieškoti adrenalino ir pamatyti tikruosius pasaulio kontrastus. Unikali geografinė ir geopolitinė šalies padėtis garantuoja nesibaigiančius skirtingų kultūrų ir religijų susirėmimus, kuriuos tikrai įdomu pamatyti, bet nesinorėtų pakartoti. Per daug jau tragiškos tų susirėmimų pasekmės...

storyLazyload();