Nuotykiai Pakistane: dvi pažintys su teroristais per vieną savaitę (1/2)

Nors per pastaruosius kelerius metus teko apsilankyti tokiose su žodžiu „saugumas“ mažai ką bendro turinčiose šalyse, kaip Dramblio Kaulo Krantas, Kenija, Pietų Afrikos Respublika, Kambodža ar Kolumbija, nusprendęs vykti į Pakistaną turbūt pirmą kartą turėjau sunkiai apibūdinamą blogą nuojautą... Kaip parodė vėlesni įvykiai – ta nuojauta nebuvo be pagrindo.
Į Pakistaną susiruošiau darbo reikalais, vykdant geografinę verslo plėtrą Pakistanas tapo nauja mūsų stotele. Pasiėmiau sau kompanioną, Lietuvoje gyvenantį savo kolegą pakistanietį ir išsikėlėme sau tikslą aplankyti du miestus – šalies pagrindinį komercijos centrą Karachi ir antrą didžiausią miestą Lahore, įsikūrusį Pakistano šiaurėje, netoli konfliktinio Kašmyro regiono. Sulaukęs ilgiau nei mėnesį gamintos vizos, susikroviau lagaminus ir sėdau į lėktuvą, kuris per Stambulą nuskraidino mus į Karachi.
Karachi – antras didžiausias pasaulio miestas, turintis apie 23mln gyventojų ir pagal populiaciją nusileidžiantis tik Šanchajui. Taip pat verta paminėti, kad šis miestas dažnai įtraukiamas į pavojingiausių pasaulio miestų dešimtuką, o kai kada ir į penketuką. Bet, gal dėl to, kad man yra tekę lankytis ir kituose į šiuos reitingus traukiamuose miestuose (Abidžane, Nairobyje, Bogotoje, Johanesburge ir t.t.), šiam faktui daug dėmesio neskyriau. Labai greitai supratau, kad gal vistik derėjo...
Vos nusileidus Karachi oro uoste sužinojome, kad prieš kelias valandas Londone buvo suimtas bene įtakingiausias Pakistano politikas, kurio vadovaujamą partiją mieste palaiko absoliuti dauguma gyventojų. Įtampa jautėsi ore. Šokome į taksi ir nuskubėjom į savo Marriot viešbutį (taip, gal kažkas yra girdėjęs, kad būtent amrikietiško Marriot tinklo viešbutį teroristai prieš kelis metus susprogdino Islamabade). Privažiavus viešbutį ir pamačius apsaugos lygį apima dvejopas jausmas – saugumo pojūtis susimaišęs su kirbančiu klausimu – ant kiek pavojinga yra čia apsistoti, kad tokios apsaugos priemonės yra reikalingos?.. Prie įvažiavimo į teritoriją mūsų automobilį pasitiko apie dešimt automatais ir nupjautvamzdžiais ginkluotų vyrų su šunimis. Patikrinamas automobilio dugnas, ar nėra sprogmenų. Taip pat po variklio gaubtu. Kad nebūtų jokių šansų pralėkti šią patikrą, kas pora metrų įtaisytos iš žemės išlendančios plieninės užkardos. Tada mes išlaipinami, pereiname du metalo detektorius, o mūsų bagažas skenuojamas per rengeną. Viską aplink stebi kulkosvaidžiais ginkluoti apsauginiai iš dviejų, maždaug penkių metrų aukščio, bokštelių. Praėję visas šias patikras pagaliau gauname teisę įžengti į viešbutį. Mus pasitikęs portje mandagiai pasveikina mus atvykus ir įspėja, kad, dėl jau minėto politinio lyderio arešto, mums gali tekti rytoj atšaukti savo planus. Nieko nelieka kito, kaip tik eiti miegoti.
Pirmasis rytas Pakistane pasitinkamas su viešbučio administracijos žinute „miestas uždarytas“. Ir tai puikiai atspindi susidariusią situaciją – dėl garsiojo politiko suėmimo mieste kilo masinės demonstracijos, po kelių valandų peraugusios į riaušes. Rytinių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose nuotraukos iš skirtingų miesto vietų, bet visur panašus vaizdelis – degančios mašinos, autobusai, žmonės su lazdomis, ginklais, Molotovo kokteiliais. Žuvusiųjų skaičius jau dviženklis ir nuolat auga. Netiesiogiai duodama suprasti, kad konfliktas yra eskaluojamas teroristinių pakraipų judėjimų. Paprasti žmonės į gatves neina, neina ir į darbą, kas reiškia kad 23mln gyventojų turintis didmiestis yra tapęs vaiduoklių miestu – užsidarę visos parduotuvės, ofisai, kuro kolonėlės, mokyklos, nevažinėja nei taksi, nei autobusai. Kai kurie žmonės, skubėję namo, dėl pasibaigusio kuro mašinas paliko tiesiog viduryje gatvės.
Mes, savo ruožtu, esam įstrigę viešbutyje, niekur iš jo išeiti neleidžiama. Panaši padėtis tęsėsi tris dienas. Pasiekus informacijai iš Londono, kad sulaikytam politikui yra sušvelnintos kardomosios priemonės, situacija Karachi šiek tiek atslūgo. Mums pagaliau buvo suteiktas leidimas isvažiuoti iš viešbučio. Pasinauoję šia proga mes suskubome susitikti su keliais iš verslo partnerių, dėl kurių čia ir skridom. Gatvėse buvo aiškiai matyti, kad gyvenimas dar toli gražu negrįžo į normalų ritmą. Vietiniai taip pat mus nuolat perspėdavo, kad bent menkiausias neigiamas pokytis politiko byloje gali išprovokuoti netgi dar stipresnį riaušininkų įtūžį. Įvertinę situaciją ir atlikę pačius svarbiausius susitikimus išskridome į antrąjį mūsų kelionės maršruto tašką - už daugiau nei tūkstančio kilometrų esantį Lahore miestą.
Lahore – apie 10mln gyventojų turintis miestas Pakistano šiaurėje, vos 15km nuo amžinos priešės Indinos sienos. Čia, skirtingai nei Karachi, suimtojo politiko partija nėra dominuojanti, tad ir pats suėmimas didelio masto neramumų neiššaukė. Taigi, kad ir kaip keistai tai skambėtų, mieste, kuriame kasdien dėl religinių,politinių ar kitų priežasčių yra nužudoma daugybė žmonių, mes jautėmės gerokai saugiau. Nepaisant to, apsaugos lygis Lahore buvo nei kiek ne mažesnis nei Karachi, kas sufleravo, kad ir čia nevalia prarasti budrumo. Šiek tiek švelnesnius politinių jėgų konfrontavimus „kompensuoja“ gerokai didesni religiniai ekstremizmai. Nors visoje Pakistano teritorijoje Islamo įtaka labai stipri, bent jau Karachi jaučiasi, kad žmonės palypėjo keliais religinės evoliucijos laipteliais aukščiau. Tuo tarpu Lahore kas kelias dienas įvyksta vienoks ar kitoks linčas, susijęs su senovinemis Islamo dogmomis. Mums ten būnant teko perskaityti laikraštyje, kad buvo rasta savo šeimos vyrų akmenimis užmėtyta ir į kanalizacijos griovį įmesta mergina, kuri tokios lemties susilaukė vien dėl to, kad atisakė tekėti už jai dar ankstyvoje vaikystėje į vyrus išrinkto pusbrolio. Ten tokie dalykai vyksta nuolat. Kad ir kaip būtų liūdna ir beprasmiška, bet aš čia neatvažiavau su naiviom iliuzijom, kad galėčiau kažką pakeisti, tad susikoncentravau į savo darbus, kurių metu gyvybiškai svarbu laikytis šešėlyje, saugantis nuo ~48C karščio.
Praleidus Lahore keturias dienas atėjo laikas skristi atgal į Karachi. Ne vien dėl to, kad ten liko nepabaigtų darbų, bet ir dėl to, kad bene visi tarptautiniai skrydžiai Pakistane pagrinde operuojami iš šio miesto oro uosto. Mūsų skrydis namo taip pat ne išimtis. Visos viešnagės Lahore metu atidžiai sekėme spaudą, taip pat nuolat kontaktavom su verslo partneriais Karachi. Abu šaltiniai patvitino, kad padėtis mieste nomalizavosi ir galima ten grįžti. Kadangi kitos išeities kaip ir nebuvo, tai susikrovę daiktus sėdom į lėktuvą ir išskridom.
Atiskridę į Karachi oro uosta, kaip visada, atėjome į bagažo laukimo salę. Vos atėjus pasigirdo sprogimas. Atėję apsaugos darbuotojai nieko nepaaiškino, tik pareikalavo likti šioje patalpoje. Netrukus pasigirdo dar vienas sprogimas. Kartu laukę žmonės puolė skambinti artimiesiems, kurie papasakojo, kad per televiziją kaip tik stebi tiesioginę transliaciją iš mūsų oro uosto, kurį užpuolė Talibano teroristai! Kilo sumišimas, visi pradėjo visokiais būdais ieškoti informacijos. Netrukus pasirodę Pakistano armijos kareiviai patvirtino mūsų girdėta informaciją, o keli iš jų atskleidė ir daugiau detalių – į oro uostą prasmuko 10 teroristų, iki dantų ginkluotų automatais, granatsvaidžiais, granatomis ir apsikabinėję sprogmenimis – pačiai pabaigai, aiškiai neturėdami didelių iliuzijų pasprukti. Jie jau spejo susprogdinti du lėktuvus ir nužudyti virš dešimties žmonių. Juos dabar apsupo specialieji armijos ir reindžerių būriai. Patys teroristai užsibarikadavę ir aktyviai atsišaudo bei naudoja įvairius sprogmenis. Tuo tarpu mums yra uždrausta kažkur judėti ir, kol padėtis nebus stabilizuota, jokia evakuacija nebus daroma. Dar vienas faktas, kuris toli gražu nepridėjo ramybės mums, buvo tai, kad teroristai į oro uosto patalpas pateko apsirengę apsaugos darbuotojais. Lygiai tokiais pačiais, kaip tie, kurie saugo mūsų visus išėjimus ir yra ginkluoti. Kas gali garantuoti, kad dalis iš jų taip pat nėra apsimetėliai?!
Netrukus buvo išjungtas bet koks GSM ryšys – tokia procedūra Pakistane yra standartinė panašiose situacijose, tokiu būdu yra apsidraudžiama nuo SMS detonuojamų bombų susprogdinimų. Mano dideliam džiaugsmui oro uosto bevielis internetas nebuvo išjungtas, tad, išjungęs vandens vėsinimo aparatą ir prijungęs savo beišsikraunantį telefoną, pradejau naršyti po visus svarbiausius tinklalapius, ieškodamas naujausios informacijos trupinių. Jais pasidalindavau su kitais įstrigusiais keleiviais, o jie mainais man išversdavo ką kalbėdavo aplinkui zujantys kariškiai. Vieni iš jų mus ramino, kad tai tik laiko klausimas kada bus nukauti paskutiniai užsibarikadavę teroristai, o kiti ragino melstis į Alachą, nes padėtis nekontroliuojama.
Praėjus daugiau nei šešioms valandoms nuo įvykių pradžios, išgirdome dar vieną sprogimą. Kaip vėliau sužinojome, susisprogdino paskutinieji užspeisti Talibano teroristai, taip pagaliau pabaigdami savo sukeltą kruviną mūšį. Praėjus dar apie valandai, mūsų patalpos durys buvo atidarytos ir buvo paskelbta, kad teroristai nukauti. Žmonėms paklausus ar mums saugu palikti oro uostą, buvo atsakyta „oro uostą mes „išvalėme“, bet ar dar daugiau ginkluotų žudikų netyko už oro uosto teritorijos, mes garantuoti negalime. Spreskite patys, jei norite, galite likti miegoti oro uoste“. Jokie taksi po tokių įvykių, žinoma, nevažiuoja, atobusai taip pat, o apie kažkokį saugos tarnybų organizuotą transportą nebuvo jokios kalbos. Iki mūsų viešbučio apie 30km. Tik visiško atsitiktinumo dėka žmogus, su kuriuo visą naktį dalinomės turima informacija, užsiminė, kad turi savo automobilį su vairuotoju, kuris atvyko jo parsivežti dar prieš prasidedant visai šiai velniavai ir taip pat buvo įstrigęs. Buvom jam labai dėkingi, kad sutiko mus pavežėti. Jo vairuotojas lėkė kaip išprotėjęs, nestodamas nei prie vieno raudono šviesoforo signalo, nelėtindamas jokioje sankryžoje. Pakeliui iš oro uosto matėm, kaip kai kurie žmonės, net su mažamečiais vaikais, pėsčiomis ėjo miesto link... Privažiavus savo viešbutį, į tvirtovę primenančius apsaugos įtvirtinimus jau žiūrėjau visai kitaip ir džiaugiausi, kad jie yra. Naktis, kuri vėliau buvo įvardinta, kaip didžiausia pastarųjų dešimties metų Talibano ataka, pagaliau baigėsi.
Kitą dieną, nors mūsų skrydis namo buvo numatytas tik po penkių dienų, nusprendėme nebelaukti trečios problemų bangos ir skristi namo artimiausiu reisu. Bilietus pavyko nusipirkti rytojaus vakarui. Tada sužinojome dar vieną nemalonią žinią – mūsų užstrigusio bagažo niekas nesiruošia mums pristatyti, jį atsiimti turime patys. Na ką, grįžtam ten, kur dar prieš kelias valandas aidėjo sprogimai, o mes praleidome apie septynias valandas, kaip tupinčios antys. Nuvykus ten, net nustebau pamatęs, kad oro uostas operuoja įprastu režimu, be jokių pastebimų apsaugos sustiprinimų, o vieninteliai saugumą prižiūrintys asmenys – tai tie patys apsauginiai, kuriais dar vakar persirenge buvo Talibano kovotojai, nusinešę kruvą žmonių gyvybių ir sugriove visą terminalą... Pasistengę kaip įmanoma greičiau susitvarkyti reikalus movem iš ten lauk. Laukiam rytojaus, kad pagaliau grįžti į saugią ir nuobodžią Lietuvą.

storyLazyload();