Iš Osvencimo per Vadovicus, kur gimė popiežius važiuojame, į Košcielisko. Tai šalia Zakopanės esantis miestelis. Apartamentus užsisakėme išvažiuojant į Lenkiją. Medinis rastų namas. Mums priklauso laikinai galas namo per 2 aukštus. 2 balkonai. Židinys. Mes jį kūrenome kas vakarą. Vaizdai į kalnus atima žadą. Net uodų nebuvo.
Užsisakėme Košcielisko apartamentus 2 paroms, galvojom važiuosim dar kitur. Bet taip patiko. Viskas ir kaina, ir švara, iš šeimininko paslaugumas ir komunikabilumas. Dar primokėjome vietoje zlotais, o jis siūlė likti dar pigiau visam savaitgaliui.
Čia buvo ta naktis, kurią norėjosi praleisti užsienyje. Prie žvakės ir židinio šviesos pašventėme. Muzika skambėjo iš išmanių telefonų. Dangus šiek tiek sutemo, nes esame piečiau nei Lietuvoje. Penkiese Lenkijos kalnuose. Ryte vaizdai per langus ir balkonus buvo dar nuostabesni.
Ėjome vieškeliais, takais per pievas ir miškus kalvų viršumi į Zakopanę. Nuėjome kokius 7 kilometrus. Laukinės gėlės, šieno kupetos, grybai, mėlynės miške, vaizdai į slėnius ir kalnus. Miško kirtimuose specialiai uždegti laužai, gal kad nereikėtų kitaip utilizuoti šakų. Gaisro nebijo. Ten sausros nebuvo. Visoje Lenkijoje nebuvo per sausa šiemet. O šilumos buvo tiek pat kai pas mus. Viena lyno trasa, po to kita. Turistų nedaug. Geriame alų atviroje lauko kavinėje. Žiūrime į veikiantį pakėlėją ir kalnų viršūnes. Gražiausia jų Gievontas. Su kryžiumi viršuje.
Einame tarp suvenyrų kioskų, kavinių, koplyčios 1 kilometrą iki Gubalovkos. Čia traukinuku leidžiamės žemyn. Viršuje yra vasaros rogučių trasa. Atsirandame kalniečių turguje, Zakopanės centre. Nusipirkę užkandame avių sūrio. Einame į senąsias kapines. Aplankome buvusį J.Biliūno kapą. Šalia graži bažnytėlė. Pasivaikštome tarp vilų. Kartais išgirstame kalbant lietuviškai.
Perkame maisto, imame taxi ir važiuojame namo. Taksisto mašina labiau sugedusi nei mano. Atsiprašo, jog per statu, negali privežti prie pat. Mes laimingi ir visai nepykstame. Ilgas lėtas poilsis ir vakarienė namie.
Kitą dieną varome į lenkų populiariausią gamtos paminklą- Morskie Oko. Jame nesame buvę. Nuvažiuojam, susimokam. Dukra, žinodama mano maniją žemėlapiams, nuperka labai smulkų Tatrų žemėlapį. Jis mums daug padėjo, grįžęs jį studijavau. 7 kilometrai plačiu ir lygiu asfaltuotu keliu, tiek pat atgal. Eina mamos su vežimėliais. Žmonių daug, vietos irgi. Imame fotografuoti. Daug suoliukų ir staliukų pakeliui, nemokamų tualetų. Eilinį kartą giriame Lenkiją dėl to. Prieiname krioklį. Gražu įspūdinga. Bet kai pasiekiame ežerą, supratome, ko čia ėjome. Fotosesijos. Žodžiais sunku apsakyti. Su dukra einame pakrante pažiūrėti, pafotografuoti... ir apeiname ežerą. Kavinėje pavalgome.
Grįžtame tuo pačiu keliu. Dainuojame, kad laikas greičiau eitų. Nuėjau 19 kilometrų iš viso. Pareinant jau nėra ko fotografuoti. Galvos prikimštos vaizdų.
Kelionės planuotojai buvome dviese. Tai sugalvojome dar užsukti Į Bukoviną Tatranską. Čia spėjome į karštą atvirą baseiną pasimaudyti. Per Poroniną, kuriame slapstėsi Leninas, grįžtame į Košcielisko. Šio miestelio pavadinimas kilęs nuo bendrinio žodžio „bažnyčia“ lenkiškai.
Kitą dieną planavome išvažiuoti prieš pietus namo. Bet užsukome trumpam į Zakopanę lauktuvių ir suvenyrų. Protarpiais lynojo. Kurorto centre daug kavinių. Per lietų jose slėpėmės. Kol apsipirkome, kol išmaišėme centrinę Zakopanės gatvę buvo gal kokia 17 valanda.
Startuojame. Važiuojame žemyn iš kalnų. Iš priekio daugiau mašinų važiuoja atostogauti. Nusibosta važiuoti apie Kielcus. Sukame į miesto centrą, pavalgome, užsipilame kuro. Prieš Lietuvą ėmė švisti. Namus pasiekėme prieš 5 valandą ryte. Prieš tai sustojome įvažiuojant į Augustavą esančioje kuro kolonėlėje. Ji dirba visą parą, yra kavos ir kiti patogumai.
