Norvegija: SAVAITGALIS OSLE

Šį pasakojimą kažkada buvau įdėjusi road’e, o dabar, pamaniau, kad jis visai tiktų nykiais laikomų miestų, nuo kurių čia pradėjau, kontekste:), juolab, kad ir patys norvegai Oslą vadina baisiausia pasaulio sostine.

Ir iš tiesų, Oslas negarsėja savo grožiu: nėra ten nei įspūdingo senamiesčio su kvapą gniaužiančia architektūra, nei kitų istorinių stebuklų, tačiau nepaisant to bei fakto, kad jis yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nenusipirkti lėktuvo bilietų už 170 Lt. kalėdinio išpardavimo metu man pasirodė nepadoru. Nors šiuo metu Osle vykdoma daug statybų – jį norima paversti gražiu ir moderniu miestu, nenusileidžiančiu kitų Europos šalių sostinėms, kol kas turistai yra labiau viliojami kokio Bergeno ar vaizdingos gamtos su fiordais bei ledynais.

Vis dėl to, Oslas - seniausia Skandinavijos šalių sostinė, deja, 1624 m. sunaikinta gaisro, po kurio karalius Kristianas IV įkūrė naują miestą, pavadindamas jį savo vardu – Kristianija. 1814 m. Kristianija vėl tapo tikra sostine, o 1925 m. miestui gražintas senasis Oslo pavadinimas. Nors Oslo plotas su priemiesčiais prilygsta pačiam Londonui, gyventojų nėra daug (~500 000) – tai todėl, jog gyventojų tankumas yra ganėtinai retas: žmonės gyvena butuose arčiau centro tik kol mokosi ir gyvena vieni. Vėliau su šeimomis visi traukiasi į nuosavus namus užmiestyje.

Nors dažnai tenka girdėti Oslo palyginimą su Vilniumi, turbūt vienintelis, tačiau mano kuklia nuomone, pakankamai svarus šių miestų panašumas yra tame, kad jie abu vertinami kaip ramybės bei miesto šurmulio derinys. Galbūt todėl vaikštant Oslo gatvėmis ir manęs neapleido paralelių su Vilniumi nuojauta – miesto atmosfera iš tiesų atrodė labai sava ir įprasta.



Kaip ten bebūtų, skirtumų tarp Vilniaus ir Oslo turbūt daugiau nei panašumų. Vienas jų (skirtumų) mane sutrikdė tuomet, kai penktadienio vakare, prieš eidama į namų vakarėlį pabandžiau nusipirkti vyno butelį. Kai Rimi darbuotojų pradėjau klausinėti kur čia vyno skyrius (nes mačiau tik alaus), jie iš karto suprato, jog esu nevietinė ir paaiškino, kad stipresnių gėrimų už alų galima nusipirkti tik specializuotose alkoholio parduotuvėse. Kai netoliese tokią suradau, sužinojau ir tai, jog tokios parduotuvės dirba tik iki berods 18 val. (maisto atitinkamai – iki 20 val.), o šeštadieniais – dar trumpiau. Savaime suprantama, buvo jau po 18.. Vėliau bičiulis ispanas, jau keletą metų gyvenantis Osle, sakė, jog taip Norvegijos valdžia kovoja su alkoholizmo problema šalyje. Vietiniai žmonės, žinodami sistemą, atsargomis pasirūpina iš anksto, nes tarkime sekmadieniais ne tik alkoholio, bet ir maisto parduotuvės nedirba, ką jau kalbėti apie kitas. Sekmadieniais, miestas apskritai tarsi išmiręs. Iš netikėtumo, jog sekmadienį, braidžiodama po miestą, radau dirbančią muzikos įrašų parduotuvę, nusipirkau pora kompaktų.

Sužavėjo žiemos metu veikiančios lauko kavinės, kurių vienoje gėrėme kavą apsimuturiavę pledais. Tiesa, Osle lankiausi kovo mėn., jau saulelei budinant svietą, tačiau, kaip žinia, Lietuvoje tokiu metu oras net šiltesnis, bet lauko kavinių dar nėra.

Taip pat kovo mėn. galima pamatyti ir žmones su slidinėjimo įranga, eilinį laisvadienį metro važiuojančius paslidinėti – žiemos sportais garsėjančioje Norvegijoje tai dažno norvego laisvalaikio užsiėmimas. Pati gyvenau visai netoliese šuolių nuo tramplino centro – kaip tik tuo metu ten vyko ir tarptautinės šio sporto varžybos, kurias kiek iš toliau teko truputį pastebėti (tvora, juosianti varžybų teritoriją buvo žemesnė už trampliną).

Ne paslaptis, kad Norvegija su Oslu priešaky – gana populiarus miestas uždarbiaujančių lietuvių ir ne tik tarpe. Per tris mano buvimo čia dienas visai netikėtai sutikau keturis tokius lietuvius, vieną besimokančią latvę, dvi baltaruses. Dar vieną lietuviškai kalbančią porelę atsitiktinai išgirdau parduotuvėje, o rusų kalbą gatvėse girdėjau nuolat. Nors man sakė, kad Osle didžioji dauguma tokių atvykėlių yra lenkai.

Lankytinos vietos

Neabejotinai žymiausia miesto vieta – kiek siurrealistinis Vigelando skulptūrų parkas, populiarus tiek turistų, tiek vietinių tarpe. Tai žymiojo norvegų skulptoriaus Gustavo Vigelando gyvenimo darbas, kurį jis kūrė 40 metų.

Pagrindinė šio parko skulptūra ,,Monolitas“ vaizduoja žmonių kopimą per gyvenimą ir jų tarpusavio santykius.

Įdomu tai, kad ranka liečiant granitinius kūnus galima pajausti kiekvieną skulptūros raumenį ir net kraujagyslę.

Šiame parke ir žymioji skulptūrėlė „Pykstantis berniukas“ – lyg ir analogas belgiškajam „sisiojančiam“, kurie panašūs dar ir tuo, kad abu turi ir mergaites, kurios nėra tokios populiarios.


Sakyčiau, visiems kultūringiems žmonėms privalomas žymiausio norvegų ekspresionisto Edvardo Muncho muziejus, o prijaučiantiems menui - ir Nacionalinė galerija. Taip pat - Modernaus meno muziejus, į kurį jau nebeėjau.

Kita galinti būti įdomi kryptis - Bygdoy pusiasalis, kuriame vienas šalia kito yra keli laivų muziejai: ledlaužio Fram, Kon-Tiki ir Vikingų lavų, iš kurių gal didžiausią įspūdį paliko Vikingų laivų. Tam pačiam pusiasaly ir Liaudies buities muziejus, kuriame 155 tradiciniai skirtingų Norvegijos regionų pastatai.


Tiesa, vos nepamiršau viduramžiškos Akershus tvirtovės, kurią, anot mano rastos info, ,,būtinai reikia pamatyti“. Pamatyti ją galima ir iš kito uosto galo, o ar būtina iki jos nueiti? – čia gyvenančio bičiulio nuomone - ne. Na, bet čia ne naujiena, jog vietiniai dažnai nėra aplankę savo miesto pilių, į kurias plūsta turistai.

Beje, kaip ir visi kiti žymiausi Oslo pastatai, kuriais miestas didžiuojasi (dauguma jų pastatyti XIX a.): Karališkieji rūmai, Stortingo (parlamento) pastatas, Nacionalinis teatras, Nacionalinė galerija, Oslo universitetas.



O vienas žymiausių Oslo miesto simbolių – raudonų plytų rotušė, pastatyta 1931 – 1950 m. man labiau panaši į sovietinės architektūros monumentą.

Taigi, ir šį, eilinį, kartą, nepaisant skeptiškų nuomonių apie Oslą, čia praleidau tikrai gerą savaitgalį - nežinau, ar dėl žmonių, kuriuos buvau sutikusi, ar gražių gamtos vaizdų kas dieną leidžiantis ir kylant metro nuo/į kalną, kurio rajone buvau apsistojusi, ar tiesiog jaukios miesto atmosferos, primenančios gimtąjį Vilnių. Nuo šiol Oslas man - ramus ir neskubantis miestas su vakariniu didmiesčio šurmuliu miško ir vandens apsuptyje.



Darau išvadą, kad miestų žavesio paslaptis visai ne įspūdingoje architektūroje. Turiu net pavyzdžių, kuomet būtent jos (architektūros) gausa užgožia kitus miesto privalumus: pvz. mano sutikti tokio gražaus miesto kaip Briugė gyventojai apie jį atsiliepia kaip „pernelyg nuobodų, džiuginantį tik turistus ir pensininkus“, todėl galiu tik pritarti nuomonei, kad kiekviename mieste/šalyje galima atrasti kažką savito ir įdomaus.

Booking.coms
storyLazyload();