Norvegija: Norge, ikke sant

– Stok čia. Ne, čia. Stok, sakau.
– Palauk, visada juk sustojam per anksti. Reikia dar pavažiuot.

 

Ir tikrai čia, Norvegijoje, didelė rizika sustoti per anksti, o reiškia, per dažnai ir taip prarasti daug laiko. Nors stojant per dažnai tikrai gailėtis netenka, bet kažin kelintą kartą važiuojant nesinori švaistyti laiko, kai daug maž žinoma, ko tikėtis toliau. Taip ir lekiam beveik iki pat Lærdalio.Iki ilgiausio tunelio pasaulyje. Vaikams primelavau, kad jau nėra jis ilgiausias, mat kažkur sapnavau, kad neva Alpėse yra ilgesnis. Bet dabar skaitinėju, kad vis dar ilgiausias. 24.5 kilometro. Po kokių 3 km tie (vaikai) pradėjo klausinėti, kada jau jis baigsis. Nuobodu net man. Nors prieš inžinerijos pasiekimus nukeliu kepurę. Čia jums ne kiaušinį išsivirt.

Nuo tunelio Flåm miestelis ir traukinys visai netoli. Laiko turim, stabtelėjom paskraidyt.

DJI_0787DJI_0790DJI_0792DJI_0793DJI_0794DJI_0797DJI_0798

Flåm geležinkelio stotis yra 2 metrų virš jūros lygio aukštyje. Atvažiuosite, suprasite. Fiordas čia pat. Kyla traukinys į 866 metrus virš jūros lygio vos per 20 kilometrų. Tai – vienas iš stačiausiai kylančių geležinkelių pasaulyje. Taip pat vienas iš top 10 must visit. Ir čia ne aš išsigalvojau, ba manim, žinau, netikit. Iš tų 20  km(20.2, jei tiksliai), 5.7 – tuneliuose. Dvidešimtyje tunelių. Pakeliui traukinukas stoja keliose stotyse, kur įlipa turistai. Mergaitės iš Šveicarijos, atsisėdę ne toje pusėje, kaip joms atrodo, labai piktinasi, kad iš jų už bilietą paėmė tiek pat, kiek ir iš mūsų. Tik mes tai jau žinom. Sėdam traukinio dešinėje pagal judėjimo kryptį, o juda jis, žinoma, link kalnų. Tik nežino jos dar, kad ir jų pusėje bus dar visko, o ir viršuje persėsti galima, kai visi išlipa galinėje stotyje. Nespoilinsiu visko, bet kelionė verta tų dviejų šimtų. Pakeliui dar ir krioklį nuostabų matysit, tik lipkit pirmi lauk ir pirmi atgal, kai tik muzika nutils, nes liksit be vietų anskčiau laiko.

 

– Prie krioklio šoks ir dainuos Huldros, – sakau. Huldra – mistinė miškų dvasia, viliojanti vyrus į mišką ir ten pražudanti.
– Kas tokios, kurvos?

L1002843L1002836L1002850L1002847pnFUnUiXRQyhve3NHww+Wwfullsizeoutput_16f3rHwQUtFFS321rpnjH0jXFAA3JiSzqBQaWZP8zMWHZekA

Susižvalgėm abu. Žodis gal ir panašus, ypač norvegiškai pasakytas per garsiakalbį traukinyje, bet iš kur kontekstas taip tiksliai pritaikytas? Protingesni šiais laikais dešimtmečiai, negu mes buvom.

 

Skaitau Ievai, kad šoka Norvegijos baleto mokyklos auklėtinės.

 

– Netikiu, kad vasarą čia šoka balerinos. Gal kokį vieną kartą sušoko, o šiaip, tai kokios nors kurvos iš Lenkijos.

 

Ir vėl kurvos. Kas per šeima tokia. Nors tyliai visai pritariu. Jei turistus iš kinijos čia vežioja lietuviški autobusai ir vairuotojai baltom kojinėm, viešbučiuose dirba irgi broliai ir sesės, kodėl šokti negalėtų lenkės?

 

Paliekam tą temą neišgvildentą. Nusileidę žemyn į Flåm nulėkėm maudytis. Ne kur kitur, o į fiordą Sognefjorden. Sognefjorden – antras pagal ilgumą fiordas pasaulyje, pralenktas tik Scoresby Sund Grenlandijoje. Jei nežinote, kas yra fiordas, mielai prašom čia. 205 km nuo Atlanto vandenyno. Apsuptas kilometro aukščio kalnų. Didžiausias gylis siekia 1308 metrus. Čia, kur mes sušokome maudytis, vanduo beveik arba visai gėlas. Nors kai fiorde gylis toks, o jūros vanduo tankesnis už gėlą, nenustebčiau, kad mes paviršiuje nejutome druskos, nes ji giliau. Tiek to, chemine analize užsiimti laiko neturim. Šaltoka, bet kai lauke 30, labai gaivina. O ir nesimaudėm fiorde niekad ir nežinia kada vėl teks. Užskaitau.

HcwKwnZeRDKSdP7ZAMRpHgH0Eux1BpR+ihkcuTgowjYg

Žinau, kad vaikai tuoj kels audrą, bet vistiek suku link Stegastein apžvalgos aikštelės visai netoli, nors aukštyn nuo jūros teks pakilti 650 metrų. Keliukas labai siauras. Du automobiliai niekaip neprasilenkia, ypač vokiečiai su savo autobusais ir belgai, važiuojantys viduriu. Beveik pačiame viršuje teko trauktis atbuliniu, kad praleist dar vieną vokietį. Traukiuosi, kiek galiu. Passatas iš paskos tarmozina, o tesla priekyje stumia atbula, kiek jos prakeikta baterija traukia. Pypinu. Vėlu. Bam jis man į priekį savo prakeiktu kabliu. Nestiprus smūgis, bet buvo. Nelipam aiškintis, stumiam atgal, kad kamščio nedaryt. Išlipę abu apžiūrėjom. Kažką jis ten man aiškino, kad į veidrodį žiūrėjo ir manęs nematė. Netikiu. Tesla jums ne moskvičius koks. Matosi ten viskas. Ir saugu. Ir pypia čiut kas. Bet šitam pypiau net aš. Aklas. Įlenkė numerį. Paplekšnojau per petį ir sakau – važiuok.

 

– Pameni, kai mes su tavim Golfe važiavom ir plojau moteriškei į šikną Vilniuj taip, kad net volkswageno ženklas ant grindinio iškrito.

– Pameni, ką ji tada sakė? Matau, kad jūs įsimylėjęs, važiuokit.

 

Šūdas tos geležinės skarbonkės. Tik kilnojamas turtas. Negi čia dabar šiknoj sliekų ieškosi ir vokiečiams kelią blokuosi. Važiuojam toliau.

 

Jei bent pro šalį važiuosit ir jokiais ten traukiniais neplanuosit, bent čia užsukit. Nesigailėsit. Tik teslų saugokitės. Kad jas kur devynios patrauktų. Ar tos Huldros.

DJI_0800DJI_0801DJI_0802DJI_0806DJI_0805DJI_0809

Tingiu atgal važiuot ilgiausiu tuneliu. Važiavau juo bent keturis kartus. Įsivaizduojat, kaip nuobodu tunelyje važiuoti nuo Vilniaus iki Kauno? O ir leistis nuo kalno pro vokiečius, belgus ir teslas – rizikinga. Kylam aukštyn “taupydami” kelią. Čia tokia versija Tomui. Carro nesirūpina. Jai nesvarbu. F243 kelias eina kalnų viršūnėmis virš tunelio. Jei tunelyje gaišite dvidešimt minučių, tai čia ruoškitės sugaišti valandą, jei nestosite paliesti sniego liepos mėnesį, nusifotograruoti mėnulyje, atsigerti iš upelio ar aplankyti meškos urvo. Visas malonumas pasiekia 1306 metrus virš jūros lygio. Prie meškos urvo sustojom netyčia. Aš išlipau paskraidyt, Tomas, piktas, liko sėdėt, o Ieva su Carro nulėkė kažkiokiu taku aukštyn. Parlėkė ir liepė lipt ir mums.

 

– Nesakysim, kas ten. Biškį baisu, bet labai verta. Tik neskaitytik, kas čia parašyta.

 

Nuėjom. Kas parašyta ir kur tai yra, nesakysiu. Tegu būna paslaptis. Važiuosit, surasit, jei norėsit. Specialiai nevažiuočiau, bet jei jau čia, tai kodėl gi ne.

DJI_0811DJI_0813DJI_0818DJI_0820

Dabar jau tikrai tiesiai namo Tomo, o ir mūsų pačių džiaugsmui. Kanopos nesivelka jau, o dar vakarienę reikės susivairuoti, kuri, beja, išėjo vėl puiki.

 

Tomas su temperatūra ir jam skauda pilvą. Simptomai žinomi, gal praeis.

 

– O jeigu tau ir mamai buvo tik gripas, o man vėžys ar ŽIV, ar koks nanovirusas ir aš niekada neatsikelsiu? – rūpinasi Tomas

 

Kaip atsakytumėt, a? Palieku pagalvot iki ryt.

 

Hemsedal

Atsikėlė Tomas su temperatūra. Niekur šiandien toli tikrai nekeliausim. Chill Sunday prieš mūsų valią, bet tokių dalykų, kaip ligos, oro sąlygos ir pan numatyti negali, tai ir pykti ar nervuotis nėra ko. Planas, prieš važiuojant į Norvegiją, ir buvo toks – jei lis, sėdėti terasoje, gerti arbatą ir tiesiog, pabėgus nuo žmonių, turėti gerą laiką su šeima. Taigi mes jau ir taip įvykdėm visą šitų trumpų atostogų programą.

 

Didžioji dienos dalis taip ir prabėgo, tyliai. Pusryčiai, telikas, pietūs, formulė 1. Išėjom su Ieva pasivaikščiot. Į kalną ji lipti nepanoro, todėl teko leistis žemyn (nes išlikti tame pačiame aukštyje čia neišeina). Bėda tame, kad vėliau teko užlipti atgal. Vos nenumirėm, bet dienos normą įvykdėm.

 

Po pietų aš ir Carro išlėkėm link artimiausio krioklio, nuorodą į kurį matėm vakar – Rjukandefossen. Krioklys nedidelis – viso labo 18 metrų, bet, kaip įsitikinome, labai fotogeniškas. Gana nesunkiai mudu su Carro apėjome iš visų pusių, mat ieškojom lobio, kurį sėkmingai radom. Carro drąsiai sekė mane visur – per kabančius tiltus, kelmus, skruzdėles ir gana aukštomis atbrailomis. Ne, pavojus sveikatai mums negrėsė.

Booking.coms
storyLazyload();