Intensyvi vasara tokia. Labai intensyvi. Atostogų neturiu, o jau savaitė ir taip paimta avansu, mat Italija buvo suplanuota dar prieš keičiant darbą. Išėjo kolegos atostogų. Vasara juk. Keturiom savaitėm išėjo daugelis.
– Gal gali pabūt back-up?
– Galiu, – ot durnius, galvoju.
– Gal ir už mane gali pabūt back-up?
– Galiu ir už tave, – sakau ir galvoju, kad visai dalbajobas.
– Edvardas pabus mano back-up, – sako trečias.
Likau aš ir dar keletas durnių, tokių kaip aš. Vasarą niekada neatspėsi, bus daug visko, ar ne. Bus, kaip bus, galvoju sau. Ne pirmas kartas.
Vienok po dviejų savaičių visiškai crazy situacijos darbe (negali būt back-up trims ar daugiau) spjoviau į viską, juolab, kad žmona protingesnė, atostogauja jau, o ir zyzimo nusibodo klausyt. Pradėjau dairytis, kur išlėkus, bent jau trumpam.
– Gal į Norvegiją? – sako brangioji.
Žiūriu Norvegiją. Nu jo, galima, bet nepigu ten. Nepigu visom prasmėm. O ir nėra nieko gero, ta prasme, jei kur arčiau fiordų, kosmosas kažkoks ir pasirinkimo nėra. Visiems atostogos. Pradėjau žiūrėti alternatyvas. Gruzija – per trumpai kelioms dienoms į Kutaisį, Italija – per brangiai, o ir buvom tik ką, Graikija – iš viso nieko nėra, čarteriai trumpam neskrenda, neapsimoka jiems. Į Lenkiją gal? Statybininkai važiuoja atostogų. Brangu. Nemenkinu Lenkijos, bet jei jau kaina, kaip Italijoj, tai tegul atostogauja jie patys. Kroatija – gal kitą kartą. Danija? Irgi nepigu ir jei jau kainuoja tiek pat, kiek visur, gulėt kempinge šalyje, kur aukščiausias kalnas netraukia 171 metro virš jūros lygio. Net Juozapinės „kalnas“ aukštesnis visu 100 metrų. Ne, į tą „kalną“ kol kas nevažiuosim. Visur brangu, nes gi ieškom likus dviem dienom iki važiavimo. Gera vasara pasitaikê, visi namai nameliai jau senai išnomuoti, pasirinkimas nedidelis.
Grįžau prie Norvegijos. Kalnų norisi karalienei. Ir fiordų. Ir ramybės. Ir gražios gamtos. Namuko be elektros ji nenori (buvo toks variantas, statai auto ir eini apie valandą, o ten troba, kur jokių patogumų). Prie fiordų, kaip sakiau, nieko nėra. Norėtume ten, kur jau esam buvę, kur nors link Aurland, Gudvangen. Ai, daug maž visus kriterijus atitinka slidininkų rojus, dar vadinamas skandinaviškomis Alpėmis, Hemsedal. Ten ir čiumpam apartamentus ant kalno (Skarsnuten Apartments, jei ką).
Ruoštis ilgai nereikia. Su savo transportu važiuojam, galima susimest viską, ko reikia. Tiesa, pirmai nakvynei palnuojam stoti Osle, mat išvažiavus po darbo pasiekti Hemsedal reikia bent 7-8 valandų, jei niekur nestoti.
Skauda pilvą. Nesuprantu, šikt norisi ar tėvynės gaila bet jau net vairuot sunku. Geroji pusė visaip rūpinasi. Draugės Ingos pagalba nustatomos diagnozės, matuojama temperatūra ir jau beveik skambinama į ligoninę.
– Nieko man nėra, viskas ok, – sakau.
Nepadeda, nes termometras, išdavikas, rodo 38.2.
– Gal užvalgiau ką, o temperatūra čia ne prie ko?
– Nemirk dar, neturi teisės mirt.
Neturiu, o ir nenorėčiau taip numirt.
– Jis mirė, nes nesugebėjo pakakot…
Nors tuo metu nebuvo labai linksma. Sumigo chebra, kai pažadėjau, kad pats nuvažiuosiu į ligoninę, jei blogai bus. Be to, ne Mozambike esam, yra čia ir ligoninių, ir daktarų.
Ryte geriau. Nesijaučiu dar visiškai sveikas, bet smarkiai geriau. Smarkiai geriau visą dieną, nors pilvą vis dar skauda. Jei iki grįžimo nepagerės, skambinsiu specialistams.
Kuo toliau į kalnus, tuo jei aukštesni.
– Stok čia. Ne, stok čia. Ne, gal stok ten.
Ir tai visai ne šposas. Kiekvieną kartą čia atvažiavus, vis kas nors naujo.
Jau beveik vietoje užsukom į vietinę parduotuvę šio bei to. Brangiau, negu namie, bet nebankrutuosim. Tik vietinio alaus geriau nepirkti. Litras – virš 100 kronų. Brangu. Nepatingėkite sustoti Švedijoje (mat greičiausiai pro ją važiuosit). Vynas ir alus ten geras, pasirinkimas irgi, o ir kainos žmoniškos. Ne Vokietija, bet gerooookai pigiau, nei Norvegijoje.
Viešbutį, kur turim pasiimti raktus, radom greitai. Tiesa, teko susimokėti už kelią 50 pinigų, bet vėliau gavome kortelę visai savaitei.
Apartamentai, kaip ir tikėtasi, erdvūs ir modernūs, bet niekas neatstos vaizdo pro langą ir iš terasos. Guli miegamajame ir grožiesi kalnais sau. Po greitų pietų ir atsigulėm pasigrožėt, kai kas ir prisnūdo.
Vakaro planas, iškišti nosis lauk nors trumpam. Neišdegė planas. Iškišom nosis ilgam. Pūstelėjau į alkotesterį, tas parodė nulius. Važiuojam, kur akys veda.
Alkotesteris, vienas iš geriausių pirkinių so far. Pagal naudingumą puikuojasi tope su robotu – dulkių siurbliu bei žolės kirpimo robotu. Imu į visas keliones, kad nerizikuot savo ir kitų gerove, bei pinigine. Čia leidžiama 0.2 promilės, kaip ir Švedijoje, vienok labai nesąžininga, mat už valties vairo leidžiama 0.8. Bandžiau kažkada pūstelt beragaudamas su draugais viskį. Jaučiausi taip, kad tikrai nesėsčiau už vairo. Alkotesteris parodė 0.6. Įsivaizduojat? Valtį galėčiau vairuoti visai girtas. Matyt tie ponai, kurie taisykles kuria, patys girti plaukioja.
Akys veda kažkokiais žvyrkeliais, paeežerėm, link snieguotų viršūnių, kur net anksčiau matyti susisukę beržai pasibaigė ir Carolina pelkėj pametė batą. Nepapasakosi. Reikia pamatyt. Nuotraukose kažkiek matosi, bet didybę reikia pajaust. Atvažiuokit čia. Rekomenduoju.
Har du morrabrød?
Kaip gera, kai nieko neskauda. Sėdžiu terasoj, geriu sau raudoną, užkandu norvegiškom braškėm ir klausausi LP. Čia Laura Pergolizzisutrumpinai, jei nežinojot. Čia mano brangiausios best ever dainininkė.
– Jei mylėčiau moteris, mylėčiau ją. Ji tokia negraži, – sako brangioji.
– Tau negražios bobos patinka? – sakau aš šiek tiek tikėdamasis, kad ji šiek tiek myli moteris.
– Ne, bet ji turi kažką tokio, man ji patiktų.
– Gal einam į vidų, uodai kanda, – sakau.
– Kas tu, ne vyras, kad kažkokių uodų čia bijai?
Nebijau. Sėdim dar. Bet pradėjau ne nuo to, kaip dažniausiai man nutinka po skanios vakarienės ir gardaus vyno. Grįžkim 15 valandų atgal.
Atsikėliau, o man nieko neskauda. Apsičiupinėjau, gal numiriau. Ne, gyvas. Nemirsiu dar. Kad jau atsikėliau, tai einu kavos kaisti. Turkiškos šį kartą pasiėmėm. Ar armėniškos, nežinau. Ta pati kava, tik turkai laiko savo, armėnai savo. Nepasidalina, kaip kokio Ararato kalno. Plano šiandienai nėra, bet pakirdus šeima nori važiuot traukiniu. Aš irgi už, nors kaina ir kandžiojasi. Mums keturiems apie 200 eurų. Ai, vieną kartą gyvenam. Važiavom prieš 10 metų aną kartą. Dabar galėsim sakyt, kad tradicija tokia. Vaikai ant galinės sėdynės skaičiuoja, kad Tomui dar po 10 metų bus 20, o Carro – 17. Mes neskaičiuojam. Baisu tokius skaičius sau pritaikyt. Bevalgydamas pusryčiau paskambinau sesei su gimtadieniu pasveikint ir teko pagalvot, kiek gi jai metų. Suskaičiavau ir išsigandau. Mano mažąjai sesei tiek daug metų jau? Tai kiek tada man? O kiek bus dar po 10? Bet tradicijų reikia laikytis.
Pusryčiai tokioj terasoj gali būt beveik bet kokie – vaizdas ištaisytų visas virėjų klaidas. Virėjai pas mus neprasti, taigi pusryčiai labiau negu vykę. Taigi, bilietai užsakyti 13.35. Dar turim laiko, bet važiuot beveik dvi valandas. Rezervą visada reikia pasilikti, o ir žinant mus, geriau dantų nesivalyt, bet anksčiau išvažiuot. Dantistų ramybei atskleisiu intymią detalę – dantis išsivalėm.
