Nikaragva: Kelionės Centrinėje Amerikoje dienoraštis (pabaiga)

Pakeliui aplenkiau porą grupių ir sėkmingai pasiekiau aukščiausią kraterio tašką, tik dėl miško ir debesų ne ką galėjau teįžvelgti apačioje. Nusprendžiau dar valandą tęsti žygį – šį kartą žemyn iki kraterio lagūnos. Apačioje vaizdas nerealus. Nors lagūnos matėsi tik kraštelis, o visa kita skendėjo migloje, net nežinau ar būtų buvę gražiau, jei vaizdas būtų buvęs aiškus.
Prie lagūnos susipažinau su vietos gyventojų šeima, Velykų proga taip pat nusprendusių užkopti į vulkaną… kartu su šunimi. Sužinojęs šuns vardą (Mona – beždžionė), net neklausiau, kaip jis sugebėjo visą kelią užsiropšti.
Atgal viskas buvo daug greičiau. Nuo šeimynos atsiskyrė berniukas Baironas ir šuo, tai mes paplepėdami, pajuokaudami ir lenktyniaudami labai greitai nusigavome iki vulkano papėdės. Belipant, slystelėjus vienoje vietoje padariau špagatą ir pasigirdo ilgas drykstelėjimas – šortai plyšo taip baisiai, kad jų likimas iš karto tapo aiškus. Berniukas vos nenusirito nuo kalno besijuokdamas. Man pasirodė, kad šypsojosi ir šuo. Po to dar keli drykstelėjimai ir kiekvieną kartą abu, neskaitant šuns, lūžome iš juoko. Žinoma, galima įžvelgti ir teigiamą ¨nelaimės¨ pusę – nereikės skalbti šortų. Nereikėjo plauti ir senų sportinių batelių – galiausiai išsižiojo. Kuprinė bus lengvesnė.
Jau grįžus, debesys virš vulkano visai išsisklaidė. Nepaisant debesuotumo, aštuonių valandų pasilaipiojimas buvo puikus ir maloniai išvargino.

25 diena. Merida (kovo 21 d.)
Visiškas atsipalaidavimas. Raumenys ir padai po kopimo šiek tiek skaudėjo, tai visą dieną miegojau, valgiau, skaičiau, maudžiausi, vėl valgiau, gėriau batidas.
Dienos įvykiu tapo kelionėje dar nematyti gyviai – skorpionai. Vieną radau įsipainiojusį tinkle nuo uodų virš lovos, o kitą – tarp drabužių kuprinėje. Gal tik poros centimetrų ilgio, bet grėsmingai atrodantys už visus 20. Britai savo kambaryje rado 10 cm jų vyresnį brolį. Užtat kaip linksma buvo žiūrėti į ispanių, gyvenusių su manim viename kambaryje, reakciją, kai vakare parodžiau skorpionų nuotraukas ir patariau gerai patikrinti lovas prieš gulantis. Jų pasirengimas miegui buvo nepaprastai ilgas...

26 diena. Merida (kovo 22 d.)
Išsinuomavau dviratį ir per gerą pusdienį apsukau ratą aplink salą. Trasa tikrai neilga – ne daugiau kaip 30 km, bet važiuoti nebuvo lengva, nes kelias blogas, kalnuota ir visą dieną jokio pavėsio. Kaip ir visuomet, važiuojant dviračiu labiausiai užmuša ne atstumas ar įkalnės, o karstis.
Daug kartų stojau mažuose kaimeliuose paplepėti su vietiniais, o tuo pačiu ir atsigauti nuo karščio. Žmonės labai malonūs – paprašai parduoti vaisių, o jie duoda ir pinigų neima. Malonu. Ir malonu ne todėl, kad gauni kažką už dyką, o tai, kad žmonės, gyvendami tikrai skurdžiai, negaili ir dalinasi tuo, ką turi. Pasitaikė ir pora vaikigalių, kurie prašė pinigų, bet čia ne jų kaltė – greičiausiai, yra kvailų turistų, kurie dalina pinigus ir taip vaikus nuo mažens pripratina žiūrėti į svetimšalius kaip į pinigų maišus, kurie visada gali pasipurtyti. Tokie vaikai paaugę tikriausiai ir patys papurtyti bandys, jei savaime pinigai nebyrės.
Dauguma hostelio gyventojų šiandien išsivažinėjo, tai vakare bus gerokai tuščiau ir ramiau. Rytoj salą palieku ir aš.

27-29 dienos. Rivas-San Jose (kovo 23-25 d.)
Dienoraštis tolimesnę kelionės eigą nutyli. Visai ne dėl autoriaus dalyvavimo kažkokiose slaptuose ritualuose ar orgijose. Nieko panašaus. Tiesiog kelionės pabaigoje jau pavargstu nuo įspūdžių, pajaučiu pertraukėlės poreikį, todėl kelios paskutinės dienos, dažniausiai, lieka neaprašytos. Visgi, kelis žodžius iš atminties dar pabandysiu atgaminti.
Sėkmingai palikęs salą, dar neskubėjau išvykti iš Nikaragvos ir stabtelėjau Rivas miestelyje. Nieškojau jokių atrakcijų, malonu buvo tiesiog pabūti, nustebinti vieną kitą vietinį gyventoją apsilankant vietinėse užkandinėse, suragaujant su jais vieną ar du buteliukus alaus. Neskubėjau į Kosta Riką ir dėl finansinių sumetimų, nes leidau paskutinius pinigus be galimybės papildyti grynųjų atsargas, o Nikaragvoje viskas pigiau.
Kai galiausiai nusibeldžiau iki pasienio, prireikė geros dienos, kol patekau į kitą pusę – baigėsi Velykos, todėl didžiuliai srautai pigios darbo jėgos iš skurdžios Nikaragvos plūdo atgal į Kosta Riką uždarbiauti po trumpų visuotinių atostogų. Su tuo srautu ir aš lėtai stumdžiausi keliose eilėse prie biurokratų, prie autobusų, kol galiausiai gavau galimybę pastovėti autobuse kelias valandas, pakeliui į Alajuelą – miestuką, nuo kurio ir pradėjau savo kelionę Centrinėje Amerikoje.
Visą paskutinę dieną praleidau šiame miestuke, tradiciškai pradėdamas nuo nedidukės centrinės aikštės. Po kelių savaičių pažinties su šiais kraštais, dabar viskas atrodė kitaip – ir žmonės mielesni, ir karštis pakenčiamesnis. Pusdienį tiesiog sėdėjau parke po didžiuliais mango medžiais stebėdamas žmones, klausydamasis jau maloniu tampančio triukšmo, kol „nušvitau“ - po ilgų metų reguliarių klajonių po pasaulį suvokiau, kad pažinčiai su šalimi nebūtina blaškytis nuo objekto prie objekto, nebūtina perskaityti kalnus knygų ar valandas praleisti Internete. Bent jau šitoje pasaulio dalyje visiškai užtektų pasėdėti nedidelio miestelio parke, kad galėtum pasakyti – aš susipažinau su šalimi. Tiesa, pasėdėti tektų ilgai, bet nuobodžiauti tikrai netektų.

storyLazyload();