Daugelis kelionių aprašymų prasideda aikčiojimu kokia ta jų aplankyta šalis yra nuostabi, kaip jie ilgai svajojo ten nuvažiuoti ir kaip jie ten sugrįš dar kartą. Koks maistas, kokie žmonės, o gamta, o miestai! Kelionės gi privalo būti just amazing experience. Bet tai ne apie mane. Tiksliau tai ne apie mane Gruzijoje. Kadangi paskutiniu metu itin padaugėjo užsakomųjų straipsnių apie Gruziją, kuriuose ji pristatoma kaip nuostabus turistinis taškas, dažnai, deja, iškraipant informaciją, aš jaučiu pilietinę pareigą perteikti savo patirtį ir savo rekomendacijas po kelionės Gruzijoje, nes šioje valstybėje geriausia mano patirtis buvo lėktuvas iš Batumio į Stambulą.
Gruziją, kažkodėl, nori aplankyti daug lietuvių. Itin pagerėję Lietuvos-Gruzijos dvišaliai santykiai, P. Osetijos, Abhazijos okupacija verčia lietuvius palaikyti mažąją sesutę Gruziją ir vesti ją į šviesų vakarų rytojų. Bet tokie santykiai toli gražu nėra sena mūsų tautų tradicija. Kadangi mano mama yra iš tremtinių šeimos, jos vaikystė prabėgo būtent šioje valstybėje, kuomet po tremčių Sibire, tremtiniai išsisklaidė po kaimynines valstybes. Jos pasakojimuose gruzinų draugiškumo buvo itin mažai – pavyzdžiui, parduotuvėje rusiškai paprašius sąsiuvinio, šį duodavo tokį prastą, kad rašant kliūdavo medžio drožlės. Dar baisiau, kartą siekiant apvogti, užpultas mano senelis. Kadangi šis prieš tremtį buvo policininkas, jam pasisekė apsiginti. Ir ką manote, jis už tai atsidūrė kalėjime. Kaltas, kad apsigynė. Gruzinų teismas nuteisė jį kalėti, tačiau mano senelis buvo ne pėsčias, parašė laišką į Maskvą ir buvo išteisintas. Tokia vat šeimos istorija Gruzijoje. Tad nenuostabu, kad pasakius mamai vykimo į Gruziją planus, ši nebuvo patenkinta ir pasakė, kad nesupranta tokio lietuvių prielankumo gruzinams, kuriems Stalinas iki šiol yra didvyris. Kaip aš ją dabar suprantu!
Man atrodo, tam tikra dalis lietuvių į postsovietinės erdvės valstybes važiuoja, nes ten jaučiasi savi. Vakarų pasaulyje jie yra svetimi, skiriasi kultūra, dažnai jie nekalba angliškai, o praėjusi okupacija atsispindi jų veiduose (nenoriu nieko įžeisti, bet vyresnio amžiaus lietuviai neretai atrodo kaip rusai, tokia tiesa). Tuo tarpu Ukrainoje, Gruzijoje, Bulgarijoje kitaip. Apranga, stilius, muzika, kalba suvienija. Dėl kokių kitų priežasčių važiuoti į Gruziją? Prisiminti (arba susipažinti kaip mano atveju) su Sovietų Sąjungos realybe? Pamatyti skurdą? Paragauti vyno? (gruziniškas vynas, kad ir kaip jį girtų vietiniai, toli gražu neprilygsta itališkam ar ispaniškam vynams). Pasinaudoti pigesnėmis kainomis? Nes kalnų (kas dažnai minima kaip priežastis) yra pilna Europos šalyse, Juodoji jūra nėra niekuo ypatinga, o be šių objektų nieko ten išskirtinio ir nėra. Bet karta, kuri gyveno SSRS, tikrai atras nostalgiškų situacijų ir daiktų, nes ši valstybė dar giliame sovietmetyje.
Savo istoriją pradėsiu nuo atvykimo į Kutaisi, vieną baisiausių mano gyvenime matytų miestų. Dievaži, ten graži nebent bažnyčia, viena bažnyčia. Miestas remonto nematęs senai, šaligatviai netvarkyti nuo Stalino laikų – bandžiau paeiti su lagaminu, deja, lengviau būtų jį nešti nei vežti žeme. Jei galvojate, kad sovietiniai blokiniai daugiaaukščiai yra baisūs Lietuvoje, Jūs jų nematėte Gruzijoje. Aptrupėję, kai kur be langų, su skalbinių virvėmis kur tik įmanoma ir skalbiniais visur - jie tokie baisūs, kad lyginant su bendrabučiais Saulėtekyje, šie prilygsta Ibis viešbučiams. Vaizdo netaiso ir Gruzijos automobilių rinka. Visiškas tvarkos nebuvimas atsispindi tiek automobiliuose, iš kurių pusė yra su vairu kairėje, o pusė su vairu dešinėje (kam apsikrauti kuria puse eismas), tiek ir vairavime. Važiavimas per dvi juostas, kelio ženklų nebuvimas, pypsinimas net jei esi vienintelis automobilis kelyje, posūkių nerodymas ir jokios kultūros vairavime nebuvimas tik vienas iš daugelio dalykų, mane siutinęs šioje valstybėje. Pasirodo, aš labai labai mėgstu tvarką ir taisykles.
Atskira tema yra gruzinų svetingumas. Kur jis, gal išnyko su paskutiniais mamutais žemėje? Man nusileidus Kutaisi, pagalvojau sau, atsigersiu mėgstamo Capuccino ir pasikrausiu telefoną. Tai užtruko max 15-20 minučių. Po šios procedūros, pasiklausus informacijoje kada išvyksta autobusas į centrą, mano nuostabai, jie atsakė, kad tokio šiandien nebus. Vienintelis autobusas antrame pagal dydį mieste iš oro uosto į miesto centrą išvyko. Per dieną čia vyksta vienas autobusas! VIENAS. Čia tas pats jei aš Vilniuje nuvažiuočiau į Statoil, o šie pasakytų, kad baigėsi benzinas.Teko rinktis taksi, kas iš esmės būtų neblogai, jei gruzinai būtų bent kiek suinteresuoti kompetencijos išlaikymu savo darbe. Treninguotas taksi vairuotojas pasirodė malonus. Pirmas tris minutes. Pradėjus važiuoti, vairuotojas savo gašliomis akimis rusiškos muzikos fone, man pasiūlė apsistoti pas jį, o man taip pasiseks, nes nereiks už viešbutį mokėti. Man atsisakius, jis tai pasiūlė dar kokius dešimt kartų. O tai gal miestą aprodyti, gal pavaišinti tortu? Jei Jums vis dar atrodo, kad tai buvo svetingumas, galiu pakartoti, kad klystate. Šis neišsilavinęs, baisus ir iškrypęs vairuotojas pradėjo liesti mano ranką ir akivaizdžiai rodė norą mane kur nors nuvežti. Situacijos aprašymui reikia paminėti, kad kelias nuo oro uosto iki miesto centro yra laukymės su karvėmis ir jaučiais ant kelio. Ir nemoku aš apsakyti to šlykštaus ir ištvirkusio gruzino žvligsnio ir kvailumo, atsispindinčio jo akyse. Laimei atvėžė jis mane iki miesto centro, o čia jau akivaizdžiai nuo jo sprukau. Iškreiptas gruzinų svetingumas jaunoms merginoms mane lydėjo dvi dienas kol buvau viena, todėl labai nerekomenduoju moterims ten vykti vienoms. Nebent toms, kurios išsiilgusios vyrų dėmesio, nepaisant, koks tai vyras. Taigi, nuotykiai čia nesibaigė. Dar Lietuvoje išsirinkau itin gerai www.booking.com vertinamą Edemi hotel, kuris populiarus tarp lietuvių. Atvykus, aišku šokiruoja viešbučio kičinis interjeras. Itin pigi prabanga, daug elementų (ir krištoliniai karnizai, ir marmuras, ir gėlės, ir šviesos, ir išraižytos lubos, žodžiu viskas, ką galima sutapinti į vieną patalpą, buvo čia) priminė matytus interjerus Ukrainoje, kur prabanga reiškia visko daug ir masyvaus. Man tai kelia juoką ir grožio aš čia neįžvelgiu, nes vėlgi manau, kad tai yra gražu nusikaltėliams ir menko išsilavinimo žmonėms.
Anyway, savininkas buvo malonus žmogus, kalbėjęs angliškai ir itin besididžiavęs savo verslu. Padėtį pataisė ir tai, kad pusryčių laiką gali pasirinkti pats…Niekur nematyta ☺ Deja, mane pasitikęs viešbučio vairuotojas (berods Karlo), buvo blogesnė versija nei savininkas. Veidas išduoda, kad žmogus ne iš protingiausių, bet pasiūlo vandens, kavos, pokalbis užsimezga. Pabendravus ir man panorėjus eiti į kambarį, šis akivaizdžiai pradeda mane spausti vykti su juo į ekskursiją. Ne siūlo, o spaudžia. Rodo krioklių video vieną po kito, nuotraukas (beje, jis kolekcionuoja lietuvaičių nuotraukas telefone, šios nevengia net iš Lietuvos su juo susirašinėti, nors vyras akivaizdžiai yra kvailas ir nekultūringas, kurio visas gyvenimas yra spausti turistus kur nors su juo vykti. Lietuvos moterys, kas su Jumis negerai?). Man vis dėlto nuėjus į kambarį, jis laukia už durų. Taip, viešbučio darbuotojas, laukia už mano, klientės, durų. Po valandos einu į parduotuvę, pasakius, kad noriu tai daryti viena. Ar jis pasiduoda? Ne, jis bėga į automobilį, ir iš už kampo privažiuoja bei ragina lipti. Ir taip toliau ir panašiai vyksta visą dieną, kol po ilgiausių įkalbinėjimų,sutinku su juo vykti į kalnų krioklių ekskursiją. Dėl itin prastų kelių, trumpą atstumą įveikiame per valandą. Gruzijai pliusą už tikrai gražią gamtą galima dėti, kriokliai ir kalnai yra gražūs.
Kaip bebūtų, gamtos grožio neatstoja gruzinų bukumas, kultūros neturėjimas, baisus aptarnavimas ir t.t. Kelionės metu vairuotojas nesustojant pasakojo kvailas istorijas, o kartą net paklausė, gal galiu jį pabučiuoti. Man 24, jam apie 50, aš viešbučio lankytoja, jis vairuotojas. Drąsu? Vėliau siūlo eiti į vakarienę, o jei aš miegosiu, tai jis mane esą pažadins ir supažindins su naktiniu miestu. Aišku, aš galvojau, kad jis juokauja, nes negalvojau, kad įmanoma elgtis tieeek įžūliai. Bet ne, vairuotojas kaip ir žadėjęs 22h vakaro beldėsi į mano duris. Tada mano pyktis pasiekė piką. Kitą dieną jis vėl sedėjo prie mano kambario, vos man išėjus stengiasi megzti pokalbį. Aš taip jį apšaukiau visomis įmanomomis kalbomis, kad jis mane suprato. Šis sugedęs, proto likučius pametęs vairuotojas, pusantros dienos nesitraukė nuo mano kambario, neleido man vienai nueiti net iki parduotuvės, naktį beldėsi į mano kambario duris. Man taip trūko kantrybė, kad parodžiau jam itin didelę neapykantą, nors šiaip esu nekonfliktuojanti ir visiems maloni. Deja, tokie padarai malonų elgesį supranta kaip silpnumą. Aš tikrai nesuprantu, kas jų galvose. Kaip įmanoma neturėti visiškai jokio profesionalumo, pagarbos viešbučio svečiams. Man išvykstant, jau su vaikinu kuris atvyko porą dienų vėliau, vairuotojas perdavė savininkui prašymą, kad palikčiau pinigų už ekskursiją. Nieko aš nepalikau, nes ta ekskursija man kainavo tiek kantrybės nuo jo beprasmių kalbų ir kvailo lindimo, kad šis man turėtų primokėti. Beto, palikau atsiliepimus apie jį booking.com bei tripadvisor.com puslapiuose. Ką Jūs manot, po kelių dienų su manimi susisiekia kitas vairuotojas, su prašymu (lietuviškai!) ištrinti savo atsiliepimą, nes aš matote diskredituoju jų viešbutį. Atsiprašau, koks viešbutis leidžia darbuotojams persekioti svečius, belstis naktį į jų kambarius? Dar daugiau, jau po visko radau kitos merginos atsiliepimą apie darbuotojų priekabiavimą, kuris baigėsi policijoje. Ne aš pirma ir ne paskutinė. Nors apskritai, šis viešbutis turi itin gerų lietuvių atsiliepimų, o viena moteris net prašo lietuvių negadinti mūsų įvaizdžio šiame viešbutyje. Are you kidding me? Lietuviai gadina įvaizdį Ten? Mes esame kultūros atašė palyginus su kai kurių gruzinų kultūra. Nemanau, kad užsienio turistės yra patyrusios priekabiavimą iš viešbučio darbuotojų Lietuvoje. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad atvykus mano vaikinui, tokio priekabiavimo daugiau nepatyriau, kas yra gana logiška. Tad jei Jūs to nepatyrėte, būdama su vyru, nereiškia, kad to nėra. Tikrąjį gruzinų veidą pamačiau būdama viena ir tai buvo dvi beprotiškai ilgos ir kantrybės reikalavusios dienos.
Tai yra mano didžiausi nuotykiai Kutaisi, kuriame slinko dvi ilgos mano gyvenimo dienos. Verta paminėti, kad tai gana verslus miestas. Visur šalikelėse močiutės verčiasi pardavinėdamos tai, ko aš niekada nesugalvočiau pirkti. Parkuose jos sugalvojusios, manau, ne itin pelningą verslą – sveria žmones. Tiesiog pasidėjusios šalia savęs svarstykles ir už kelis centus sveria žmonės. Aš nežinau, gal svarstyklės Gruzijoje labai brangios, gal žmonės kasdien skaičiuoja priaugtą kilogramą, nes močiučių su svarstyklėmis pilna kiekviename parke.
Nors Kutaisis antras pagal dydį miestas, o Batumi didžiausias ir svarbiausias kurortas, autostrados gruzinai tarp jų dar nesugalvojo nutiesti. 150 km atstumą tenka vykti apie 3 valandas, nes keliai prasti, reikalą dar blogina greičio apribojimai ir visur ant kelio gulintys gyvuliai, čia turintys daugiau teisių nei pėstieji. Pakelėse pilna pusiau išardytų mašinų, ir kažkaip nesitiki, kad gruzinai ką nors iš jų darytų. Jos tiesiog stovi kaip metalo laužas. Iš Batumi gruzinai nori padaryti Juodosios jūros kurortą, savotišką Las Vegas. Ar jiems tai pavyks, aš labai drįsčiau abejoti. Visų pirma todėl, kad gruzinai itin prasti aptarnavimo sferoje. Nei padavėjos, nei pardavėjos čia dar neišmoko sveikintis ir šypsotis. Dauguma nemoka anglų kalbos. Parduotuvėse nesigėdi paduoti itin prastos kokybės drabužių ir stengtis padėti. Kavinėse kai kur nėra čekių, o kaina, kurią jie mėgsta užkelti, kartais tiesiog pasakoma žodžiais. Čekių nebūna ir parduotuvėse miestų centre. Pardavėjos tiesiog rašosi į sąsiuvinį kas ką nupirko, o kasos aparatai nereikalingi. Net ir geruose restoranuose vis dar egzistuoja stovimi tualetai. Viešbučiuose nėra jokios sistemos. Norėdami pasiimti išskalbtus drabužius, buvo nurodyta viena kaina. Po kelių minučių ja suabejota ir pradėta skabinti kolegoms ir klausti ar tikrai tiek reikia mokėti (matyt kaina nustatoma pagal orą arbą nuotaiką). Man atnešus drabužius, darbuotojas neužsirašė jokių mano duomenų (gal nepratę). Dažnai darbuotojai net nežino kurie svečiai kada išvyksta. Kelis kartus į mūsų kambarį pasibeldė darbuotojai su žmonėmis, tikrindami ar kambarys užimtas. Kartą į mūsų duris pradėjo belstis 7 ryto, nes vieni svečiai paprašė juos pažadinti. Kadangi, žinoma, jie nesugalvojo susižymėti, kuriuose kambariuose esantys svečiai to prašė, darbuotojai žadino visą viešbutį. Bent kas kelias dienas dingdavo vanduo arba elektra. Aš nesu išlepusi, bet absoliutus neišmanymas, elementarios sistemos nebuvimas, parodo, kaip gruzinai nesusitvarko ne tik turizme, bet valstybėje apskritai.
Atskiros istorijos vertas maistas. Kiek daug pasakojimų vien tik apie gruzinišką virtuvę. Bet, turbūt, ši valstybė ne man. Nepasirodė man jų maistas skanus, per savaitę skaniai valgiau du kartus. Poto nuvykus į Stambulą, apturėjau maisto puotą. Gruzijoje valgiau mažai, o štai turkiškas maistas buvo valgomas ištisai su trumpom pertraukom ;) Ką tikrai verta aplankyti kulinarinėje kelionėje Gruzijoje, tai Batumi žuvies turgų, kuriame nusipirkus šviežios žuvies, ji čia pat esančiame restorane iškepama. Skonis nuostabus, šviežumas neišpasakytas, o ir pats ėjimas į žuvies turgų tam tikra atrakcija. Kitose maitinimo vietose, pasisekė mažiau. Kas mane tikrai erzino, kad darbuotojai niekada neinformuos apie tai, kad vištienos kebabas yra tik vištiena, be jokių daržovių ar bulvių. Jei užsisakai Kijevo kotletą, gausi tik jį. Jei kepsnį, tai tik kepsnį. Viename viešbutyje pusryčiams gavome kiaušinį ir grikių košę, kurią šaukštu įdėjo apkūni šimininkėlė. Na gal geriau išvis neteikti pusryčių, jei gali teikti tik vieną pasirinkimą, kuris toli gražu ne visiems valgomas (nekalbu apie save, bet kitoms kultūroms grikiai nei pažįstami, nei skanūs)? Cappuccino ir kitos mums įprastos kavos dar nepasiekė Gruzijos. Paprašius Cappuccino, gausite paprastą užpilamą Nescafe. Kavos aparatų niekur nėra, visur viešbučiuose stovi kavos arbatinukai. Galime užtat pasidžiaugti lietuviškomis prekėmis parduotuvėse :)
